Kai kurių istorikų teigimu, ši madam buvo apsileidusi, prastais dantimis, tačiau nėra jokių dokumentų, patvirtinančių tokią nuomonę, tad ir mes nefantazuokime. O ant monetos pavaizduotas portretas — marmurinės Kleopatros skulptūros kopija. Šią skulptūrą užsakė pats Julijus Cezaris ir pastatė Veneros šventykloje.
Romos imperatoriaus meilė paskutinei Egipto karalienei puikiai dera su legenda apie jos grožį, tačiau amžininkai tvirtina priešingai. Korektiškiausias buvo Plutarchas, karalienę aprašęs taip: „Ši moteris buvo ne tokio grožio, kad vadintum ją nepakartojama ir pribloškiančia iš pirmo žvilgsnio. Tačiau bendrauti su ja buvo nepaprastai įdomu. Savotiška išvaizda bei ypač paveikios kalbos — toks įspūdis ilgam įstrigdavo sieloje“.
Kiti metraštininkai karalienės išvaizdą apibūdindavo negailestingai: fatališka monstrė. O kaip Cezaris? Meilė akla, gali įsimylėti ir faraoną su sijonu!
Kleopatra Romos imperatoriaus horizonte pasirodė neatsitiktinai. Ji buvo viena iš šešių faraono Ptolemėjaus XII ir karalienės Kleopatros V vaikų. Vardai buvo paveldimi, todėl visus berniukus vadino Ptolemėjais, mergaites — Kleopatromis. Mūsų Kleopatra gimė ne pirmoji, tad negalėjo tikėtis paveldėti sostą, eilėje jau stovėjo dvi vyresnės seserys, du broliai ir dar viena sesuo.
Remiantis to meto papročiais, visi šeimos nariai turėjo perkrimsti vieni kitiems gerkles, kad Kleopatra taptų vienvalde Egipto karaliene. Ji buvo paauglė, kai šeimoje prasidėjo sosto dalybos. Pirmiausia tauta nuvertė nuo sosto ir ištrėmė tėvą Ptolemėjų XII. Tada sostą užėmė vyriausioji sesuo. Po trejų metų tėvas grįžo ir dukrą nubaudė. Antroji sesuo mirė nuo netikėtos ligos, netrukus anapilin iškeliavo ir Ptolemėjus.
Kai galiausiai teisė į sostą pasiekė ir Kleopatrą, jai jau buvo 17 metų. Mergina buvo įgijusi nemažai gyvenimo patirties ir suprato: jei nori įsitvirtinti valdžioje, reikia vyro. Kad gautum vyrą, privalai jį pasiguldyti lovon. Ir būti gražuole dėl to visiškai nebūtina.
Pirmiausia Kleopatra ištekėjo už savo dvylikamečio brolio Ptolemėjaus. Jos tėvai taip pat buvo brolis ir sesuo, tuo metu tai buvo įprastas dalykas faraonų šeimose — jie neskiedė karališkojo kraujo. Kaip tik todėl dauguma vaikų būdavo silpnos sveikatos. Vienintelė Kleopatra buvo nepaliesta kraujomaišos prakeikimo. Kodėl pasirinko broliuką? Ji nusprendė, kad ištekėjusi už mažvaikio turės kur kas mažiau rūpesčių.
Per ketverius karaliavimo metus Kleopatra permanė meilės guolio paslaptis. To meto papročiai leido mėgautis vyriško haremo paslaugomis. Ypač jaunajai karalienei patiko kariškiai. Tada ir gimė legenda apie vyrus, kurie už naktį Kleopatros guolyje noriai sumokėdavo gyvybe. Norinčiųjų buvo daug, galvos skraidė į kairę ir į dešinę.
Kai šalyje prasidėjo neramumai, jaunasis sutuoktinis jau buvo pakratęs kojas: spėjama, pasistengė nuodų žinovė Kleopatra. Ji veltui laiko neleido ir šventyklose sėmėsi patirties iš meilės žynių. Ypač jai sekėsi burna teikiami malonumai. Sklando legenda, kaip Kleopatra viena patenkino šimtą Romos kareivių. Bet ši legenda pasirodė vėlesniais laikais, kai Kleopatra iš Sirijos grįžo į Egiptą ir pasirodė Julijui Cezariui, kuris buvo jau užgrobęs faraonų žemes.
Taip Julijus Cezaris tapo antruoju vyru, padovanojusiu Kleopatrai skeptrą. O pasirodyti Romos imperatoriui buvo ne taip paprasta. Visur buvo išstatyta sargyba, žmonės iš gatvės pas imperatorių nepatekdavo, pasiduoti nelaisvėn Kleopatra, žinoma, nenorėjo. Ar moterų dėmesio išlepintas valdovas atkreiptų dėmesį į nepatrauklią vergę?
Teko griebtis gudrybių: Kleopatra pasislėpė kilimo ritinyje, o kai vergai numetė jį prie Cezario kojų, stryktelėjo kaip velnias iš tabokinės. Jai pavyko apstulbinti imperatorių ir atkreipti jo dėmesį. Tuo metu Cezariui buvo gerokai daugiau nei penkiasdešimt, o Kleopatrai — dvidešimt dveji. Išvargęs nuo karų žygių, kamuojamas epilepsijos priepuolių, imperatorius moterimis nebesidomėjo. Kalbama, jo negalios priežastis buvo lytiniu būdu plintanti liga. Tačiau Egipto valdovė nesutriko: valdžia buvo saldesnė nei ydos.
Ir ji laimėjo. Cezaris dėl Kleopatros pametė galvą, liepdavo meistrams gaminti auksines jos statulas. Žymiajai porelei gimė sūnus Cezarionas. Imperatorius išleido įstatymą, atšaukiantį vedybas (Romoje jo laukė žmona ir kitas sūnus), kad iškeltų vestuves su egiptiete ir nesantuokinį sūnų paskelbtų vieninteliu paveldėtoju. Tačiau romiečių kantrybė trūko: per sąmokslą Cezaris buvo nužudytas.
Atsigavusi Kleopatra savo kerus nukreipė į Marką Antonijų, kuris tuo metu atvyko į Egiptą užmuštojo imperatoriaus vieton. Istorikų teigimu, šis narsus karys turėjo gražuolę žmoną Oktaviją, tačiau menkai išmanė meilės reikalus. Jį suvilioti daug pastangų nereikėjo. Kleopatros erotinė išmonė griežtąjį karvedį pavertė romiu įsimylėjėliu.
Priešingai nei Julijus Cezaris, Markas Antonijus įteisino santykius su savo meiluže. Pasak vienos legendos, Kleopatra tikrai mylėjo savo vyrą ir net pagimdė jam tris vaikus, deja, jie mirė. Tačiau kyla abejonių, ar tai buvo meilė. Kai Antonijaus paliktosios žmonos brolis Oktavianas patraukė į Egiptą ir surengė kelis pergalingus karo žygius, Kleopatra tuoj pat išdavė savo sutuoktinį ir paprašė jam perduoti, kad ji mirė.
Palaužtas šios klaidingos žinios Markas Antonijus pasismeigė kardu. Kleopatra taip pat nusižudė, tačiau ne iš meilės — ji suprato, kad įveikti naujojo imperatoriaus jai nepavyks. Kleopatra buvo trisdešimt aštuonerių, o gerokai jaunesnis Oktavianas svajojo tik apie tai, kaip miesto gatvėmis pavedžioti grandine surakintą Egipto paleistuvę. Kleopatra pasirinko gyvatės geluonį.
Taigi kodėl Kleopatra buvo tokia geidžiama? Vienų teigimu, ji užsiėmė magija. Kiti tvirtina, kad seksualinis karalienės temperamentas kompensavo jos nepatrauklumą. O gal anais neatmenamais laikais kaip tik toks grožis buvo idealus?