Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų gavęs dovanos. Vienos dovanos būna atsainios, dovanotos tik iš reikalo ar norėjimo įsiteikti, kitos – iš brangių žmonių ir reiškiančios kur kas daugiau. Abiem atvejais dovana įgauna tiek apčiuopiamą, tiek neapčiuopiamą reikšmę.
Kokios dovanos labiausiai džiugina – priklauso nuo paties žmogaus vertybių. Galima tik pasvarstyti, kad dažniausiai sutinkama dovanos forma – materialinė. Bet šiandien aš ne apie tai. Mano aprašomoje istorijoje nebus materializmo, nebus dovanos iš reikalo, na tam tikrai prasme. Tai neįkainojama dovana man, nors greičiausiai dovanos žodžio terminas, net negali apibūdinti šio nuostabaus įvykio. Bet prieš skaitant mano istoriją noriu įspėti: jos neverta skaityti tiems, kam labiau rūpi materializmas.
Mano istorijos puslapis atsiveria vakarą prieš Kūčias. Tuomet, pučiant žvarbiam vėjui ir menkai apšviestoje gatvėje, buvo galima įžvelgti tik neryškų kontūrą, keliaujantį manęs link. Iš pradžių nesuvokiau kas tai galėtų būti.
– Šuniukas! – sukuždėjau sau palei nosį.
Tai buvo mažas, nekaltas padarėlis, tipsenantis nuleidęs galvą po snyguriuotą gatvę. Šunelis buvo išleistas į gatvę palakstyti ir, galvoju, maža ką, gal kartais nutiks koks įvykis ir, duok Dieve, jis negrįš atgal į namus. Tikriausiai toks buvo šio pasivaikščiojimo tikslas.
Ilgai nelaukiant čiupau šį mažutį gal tik kokius 2 kilogramus sveriantį šunelį ir nunešiau jo šeimininkams. Nors liežuvis neapsiverčia vartoti apibūdinimui tokio žodžio. Džiaugsmo nebuvo – šitaip neatsakingai mažytį draugą išleisti naktinėti po judrią gatvę – baisus poelgis, negalintis turėti jokio paaiškinimo. Šeimininkams atidarius duris – didelio džiugesio jų akyse nebuvo. Buvo ištarti žodžiai: „Gal nori pasiimti? Ieškom, kam galima būtų jį atiduoti’’. Apstulbau...
Nuo tos akimirkos prasidėjo mano nesibaigiančių minčių ir svarstymų naktis. Svarsčiau tik dėl vieno: kaip į naują gyventoją sureaguotų mano šuo, su manim gyvenantis jau 16 metų. Dvejojau tik dėl šios priežasties. Juk jis senas, paliegęs, baisu, jog skaudėtų vien dėl to, jog atsirado pakaitalas jam. Tokiomis mintimis gyvenau visą naktį, tačiau priėmiau sprendimą, pakeisiantį tiek mano, tiek to nekalto šuniuko gyvenimą – pasiimsiu jį savo globon.
Kūčių dieną, nuėjau pas šeimininkus ir pareiškiau, kad noriu paimti iš jų šuniuką. Su mielu noru jį man atidavė, o aš neramumo kupinomis nuotaikomis grįžau namo. Nesuvokiau kaip reikės rūpintis dviem šunimis, kadangi savo gyvenime dar to nesu dariusi. Bet vardan šuniuko laimės aš tai padariau. Mano baimės buvo nereikalingos – senasis draugas silpo akyse ir išgyveno tik kelias dienas po naujo gyventojo atsiradimo...
Rodos, niekas gyvenime be reikalo nevyksta ir šis įvykis tarsi buvo suplanuotas iš anksto. Kadangi labai myliu šunis ir seno draugo išėjimas buvo be galo skaudus dalykas, jis iš anksto pasirūpino, kad nelikčiau viena ir turėčiau kuo rūpintis. Taip ir nutiko. Iki šios dienos nesigailiu savo sprendimu ir turiu be galo nuostabų, patį geriausią draugą.
Tie žmonės man padovanojo pačią geriausią dovaną, patys to nežinodami. Tai pakeitė mano gyvenimą ir šiais pokyčiais aš tik džiaugiuosi. Neaišku kaip būčiau gyvenusi tą laikotarpį, kuomet išėjo mano draugas. Neaišku, kaip ši nelaimė būtų pakeitusi mane. Todėl manau, kad geriausios dovanos atsiranda tik tuomet, kai mažiausiai jų tikiesi ir lauki.
Miglė Chmieliauskaitė, Kaunas
