Genialusis daktaras S. Tacas: jeigu no­ri­te il­gai gy­ven­ti, gi­liai paslėp­ki­te vi­sus vais­tus

Į Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je su­reng­tą kny­gos pri­sta­ty­mą ir 40 mi­nu­čių mankš­tą su pa­sau­lio gar­se­ny­be gy­dy­to­ju Sa­mu­e­liu Ta­cu (Shmu­el Tatz), at­vy­ku­siu spe­cia­liai iš Niu­jor­ko, su­si­rin­ko pil­nu­tė­lė sa­lė. Nu­pirk­ta ke­li šim­tai jo kny­gų „Kū­no de­ri­ni­mas: ma­lo­nus gy­ve­ni­mas be vais­tų. Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės mo­ki­nio pa­ta­ri­mai“.

Dvi die­nas po ke­lias va­lan­das ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, pe­da­go­gi­kos moks­lų dak­ta­ras da­li­jo au­to­gra­fus, ne vien pa­ra­šus, o kiek­vie­nam už­ra­šy­da­mas ir lin­kė­ji­mą, pa­do­va­no­da­mas šyp­se­ną. „Sa­mu­e­lis ir po už­sie­nių, gar­sių moks­lų iš­li­kęs toks pat, koks bu­vo mo­kyk­lo­je“, – kon­sta­ta­vo bu­vu­sios 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­niai.

Ne vie­nas dak­ta­ro klau­sė, ar pri­si­me­na tą ar aną il­ga­ka­sę, jau­nuo­lį, su ku­riuo žai­dė te­ni­są, fut­bo­lą. Daž­nai nu­skam­bė­da­vo džiu­gus šūks­nis: „Jis ma­ne pri­si­mi­nė!“ Le­gen­di­nis Man­ha­ta­no ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, la­bai už­si­ė­męs dak­ta­ras, iš­ra­dęs ma­sa­žo ir kū­no ko­re­ga­vi­mo ak­to­riams ir šo­kė­jams me­to­di­ką, mie­lai su­ti­ko pa­ben­drau­ti ir su „Aly­taus nau­jie­no­mis“.

Daktarą Samuelį stebino tuščios modernios kineziterapijos salės. „Reikia naudotis, net reikalauti tokių dalykų. Prašyti, kad gydytojai nekalbėtų bet ko, o mokytų, kaip teisingai daryti pratimus“, – patarė legendinis Manhatano kineziterapeutas.

– Kaip jau­čia­tės at­sa­kin­gai pa­si­ra­šęs ke­lis šim­tus kny­gų?

– Ir ge­rai, ir blo­gai. Kiek tų emo­ci­jų, tų pri­si­mi­ni­mų... Ne­ži­nau, kiek lai­ko už­truks at­si­gau­ti. Steng­siuo­si da­ry­ti pra­ti­mus, kvė­puo­ti ne­gi­liai, steng­siuo­si bū­ti il­giau iš­kvėp­da­mas, vaikš­čio­siu su laz­de­le ir ne­gal­vo­siu apie vis­ką, net ir la­bai ma­lo­nius da­ly­kus, kreip­siu min­tis tik į mankš­tą, ju­de­sius, kad jie man at­pa­lai­duo­tų sme­ge­nis.

– Per 41 me­tus, nuo 1973-ių­jų, kai emig­ra­vo­te į Iz­ra­e­lį, kiek kar­tų te­ko at­vyk­ti į Aly­tų? O gal par­vyk­ti, juk čia ėjo­te į pir­mą kla­sę, su­lau­kė­te pil­na­me­tys­tės, 1965 me­tais bai­gė­te šią mo­kyk­lą.

– La­bai la­bai ge­ras klau­si­mas. Jau­nes­nis ma­no bro­lis am­ži­ną atil­sį Jo­si­fas sa­ky­da­vo: „Va­žiuo­ja­me į Aly­tų.“ Tai gal par­vyks­ta­me. Ar ne? Aš vos ne kas­met par­vyks­tu. (Jo­si­fas Ta­cas (1949–2008) bu­vo me­cha­ni­zuo­to mel­ži­mo Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas, Mel­ži­mo mo­ky­mo me­to­di­nio cen­tro įkū­rė­jas – A.K.)

– Ar tik no­ras pri­sta­ty­ti kny­gą „Kū­no de­ri­ni­mas: ma­lo­nus gy­ve­ni­mas be vais­tų. Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės mo­ki­nio pa­ta­ri­mai“ šį­kart at­vi­lio­jo į Dzū­ki­jos sos­ti­nę? Aly­tiš­kių su­si­do­mė­ji­mas kny­ga tur­būt ir pa­tį nu­ste­bi­no – per pir­mas de­šimt mi­nu­čių nu­pirk­ta per 100 kny­gų!

– Tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Ma­niau, gal 10–15 ir nu­pirks. Ši kny­ga ne ma­no biz­nis, bet man ma­lo­nu, kad lei­dė­jai už­dirbs pi­ni­gų.

– Kū­no de­ri­ni­mas. Jūs esa­te kū­no de­ri­ni­mo spe­cia­lis­tas. Kaip ap­skri­tai de­ri­na­mas žmo­gaus kū­nas?

– Aš sa­vo kū­ną kiek­vie­ną ry­tą de­ri­nu apie 40 mi­nu­čių. De­ri­nu sa­ve be tiks­lo pa­siek­ti re­zul­ta­tą. No­riu jaus­tis pa­to­giai ir džiaug­tis tuo, ką tu­riu. Ry­tais ne­sku­bu kel­tis, pa­si­rai­vau, at­si­sto­ju ke­tu­rio­mis kaip šu­niu­kas ir ke­le­tą mi­nu­čių taip pa­bū­nu. Jei tu­riu lai­ko, nu­krin­tu ant ki­li­mo ir ju­di­nu vi­sus rau­me­nis, są­na­rius. Jei­gu no­ri­te il­gai gy­ven­ti, gi­liai pa­slėp­ki­te vi­sus vais­tus, 100 pro­cen­tų jų po­vei­kiu ne­ti­kė­ki­te.

– Esa­te sa­kęs, kad į fi­zi­nę te­ra­pi­ją at­ėjo­te at­si­tik­ti­nai. Ge­ras bi­čiu­lis ir mums, aly­tiš­kiams, ge­rai pa­žįs­ta­mas spor­to pa­sau­lio žmo­gus Ze­no­nas Gra­mac­kas Jus įkal­bė­jo sto­ti į tuo­me­ti­nį Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą. Bu­vo rei­ka­lin­gas akor­de­o­nis­tas, o Jūs gro­ja­te. Tas žings­nis Jums at­ne­šė pa­sau­li­nę šlo­vę. Tie­sa, o kaip su mu­zi­ka? Ar daž­nai pa­ima­te į ran­kas akor­de­o­ną?

– Kiek­vie­ną sa­vai­tę ap­si­lan­kau vi­du­ti­niš­kai dvie­juo­se–tri­juo­se kon­cer­tuo­se. Ei­nu, nes rei­kia, pa­cien­tai kon­cer­tuo­ja. Chi­rur­gas, tar­kim, iš­pjaus­to žaiz­dą ir – vi­so ge­ro. O man no­ri ne­no­ri ten­ka už­megz­ti gi­les­nį ry­šį, su­ži­nau dau­giau ne tik apie skau­da­mą vie­tą. Tam­pi ma­žes­niu ar di­des­niu drau­gu. Yra kur aš no­riu ei­ti. Kar­tais per die­ną ir dvie­juo­se kon­cer­tuo­se ten­ka ap­si­lan­ky­ti.

Gy­ven­ti Niu­jor­ke ir nors vie­ną kar­tą per sa­vai­tę ne­nu­ei­ti į kon­cer­tą ne­ap­si­mo­ka, ne­ver­ta ten gy­ven­ti. Yra na­muo­se for­te­pi­jo­nas, tu­riu Ta­co sa­lo­ną. At­ei­na pa­cien­tai, ma­no drau­gai ir gro­ja. Vie­ną ar du kar­tus me­tuo­se ja­me kon­cer­tuo­ja ir Lie­tu­vos mu­zi­kan­tai. Im­pro­vi­zuo­ju ir aš, gro­ju sa­vo mėgs­ta­mas dai­nas.

Vi­sas at­si­me­nu, ku­rias štai ši­to­je sce­no­je čia be­si­mo­ky­da­mas gro­jau ir dai­na­vau šim­tus kar­tų – nuo „Pa­svar­cyk, an­te­la“ su C mi­no­ru iki „Ne­iš­eik, ne­iš­eik tu iš so­džiaus“. Bū­da­mas moks­lei­vis akor­de­o­nu gro­jau. Ir ins­ti­tu­te gro­jau, ma­ne dėl mu­zi­kos ir pri­ėmė. Dar gro­ju pia­ni­nu, gi­ta­ra.

– Lie­tu­vo­je su­si­pa­ži­no­te su Ka­­ro­lio Di­nei­kos mo­ky­mu, Mas­k­vo­je per­pra­to­te ma­sa­žą, mag­ne­ti­nių ban­gų pa­slap­tis, Iz­ra­e­ly­je sė­mė­tės kla­si­ki­nės ki­ne­zi­te­ra­pi­jos me­no... O JAV, ku­rio­se gy­ve­na­te nuo 1984 me­tų, ko Jus pra­tur­ti­no?

– Jau at­sa­kiau. JAV man su­tei­kė kul­tū­ri­nį iš­si­auk­lė­ji­mą. Gy­ven­ti Niu­jor­ke ir nie­kur ne­iti? Tai ge­riau čia ne­gy­ven­ti. Daug kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ma­tau, be­veik vi­sur pės­čias vaikš­tau. Ma­no stu­di­ja cen­tre, di­džiau­sių kon­cer­ti­nių sa­lių kai­my­nys­tė­je.

– Dar pri­si­min­ki­me gū­dų so­viet­me­tį, 1973 me­tus. Ar leng­vas tuo­met bu­vo Jū­sų iš­vy­ki­mo į Iz­ra­e­lį ke­lias?

– Ta­da pra­dė­jo leis­ti iš­vyk­ti į Iz­ra­e­lį, gal dar į Vo­kie­ti­ją. Žy­dų tau­ty­bės žmo­nėms bu­vo su­teik­tos na­cio­na­li­nės ga­li­my­bės. Bro­lis pa­si­li­ko Lie­tu­vo­je, o aš vie­nas, bū­da­mas 27 me­tų, iš­vy­kau. Iz­ra­e­ly­je bu­vo mū­sų gi­mi­nių.

– Prieš ke­le­tą me­tų spau­do­je esa­te tei­gęs, kad la­bai mėgs­ta­te sa­vo dar­bą Niu­jor­ko cen­tre tu­ri­mo­je kū­no har­mo­ni­za­vi­mo stu­di­jo­je. Ran­ko­mis lies­da­mas žmo­gaus kū­ną ga­li­te jį skai­ty­ti tar­si at­vers­tą kny­gą. Net­gi tai, kas pa­ra­šy­ta „tarp ei­lu­čių“. Įgu­du­sios ran­kos tu­ri pro­tą, jos ga­li jaus­ti ir su­pras­ti. Ki­ne­zi­te­ra­peu­to ran­kos – tai jo akys, diag­nos­ti­nė įran­ga ir pro­tas. Va­di­na­si, esa­te auk­si­nių ran­kų ste­buk­la­da­rys. Tur­būt Aukš­čiau­sia­sis to­kią do­va­ną ski­ria tik vie­nam ki­tam.

– Taip, taip, kaip ir bet ku­rio­je spe­cia­ly­bė­je. Tu­ri­me daug spe­cia­lis­tų, bet sa­vo sri­ties ži­no­vų – vie­ne­tai.

– Tai esa­te vie­ne­tas?

– Ne man spręs­ti, kas aš tok­sai. Aš ne­si­jau­čiu ypa­tin­gas, sa­kau tik tiek, kad tu­riu pa­ty­ri­mo. 80 pro­cen­tų pa­cien­tą jau­čiu ran­ko­mis. Kū­nas nie­ka­da ne­me­luo­ja, ne­svar­bu, ką žmo­gus gal­vo­ja, kai jį lie­čiu.

– Daug gar­se­ny­bių lan­ko Jū­sų stu­di­ją. Esa­te gy­dęs du No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tus. Ko jie ti­ki­si, ko sie­kia? Ko­dėl žmo­gui taip svar­bu gra­žiai at­ro­dy­ti?

– Ma­no stu­di­jo­je lan­ko­si ne dėl to, kad gra­žiai at­ro­dy­tų, o kad pa­to­giau jaus­tų­si. Bet koks ne­pa­to­gu­mas, ne­ga­la­vi­mas ga­li bū­ti iš­spręs­tas ki­ne­zi­te­ra­pi­ja. Tik kar­tais už­ten­ka de­šimt pro­ce­dū­rų, o kar­tais jas ten­ka vi­są gy­ve­ni­mą tęs­ti. Jei žmo­gus tu­ri stu­bu­ro pa­žei­di­mų, pro­ce­dū­ros bū­ti­nos kas­dien – kaip vais­tai ser­gant cuk­ra­li­ge.

– Man pa­ti­ko (ma­nau, ir ne man vie­nai) Jū­sų kaž­ka­da iš­sa­ky­­tas pa­ste­bė­ji­mas apie Ry­tų me­di­ci­ną. Se­no­vės Ki­ni­jo­je gy­dy­to­jui žmo­nės mo­kė­da­vo tik ta­da, kai bū­da­vo svei­ki. Jei pa­cien­­tas su­ser­ga, gy­dy­to­jas ne­tu­ri gau­ti pi­ni­gų, nes kaž­ką pra­žiop­so­jo. Va­di­na­si, ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas tu­rė­tų ma­ty­ti pa­cien­to svei­ka­tos su­tri­ki­mus anks­čiau, nei šis apie tai pats pa­sa­kys.

– Tei­sin­gai. Kaip bir­žo­se dir­ban­tys bro­ke­riai tu­ri jaus­ti ryt­die­nos do­le­rio kur­są, taip ki­ne­zi­te­ra­peu­tas – žmo­gaus svei­ka­tos pul­są. Tas gy­dy­to­jas, ku­ris, pa­ma­ta­vęs žmo­gui krau­jo spau­di­mą, pa­ste­bi jį esant šiek tiek pa­di­dė­ju­sį, nors pa­cien­tas nie­kuo ne­si­skun­džia, pri­sė­da ir pra­kal­ba apie to­les­nį žmo­gaus gy­ve­ni­mą, ką da­ry­ti, kad krau­jo­spūdis ne­kil­tų, yra ge­ras gy­dy­to­jas.

Blo­gas sa­kys: „Spau­di­mas kaž­kiek di­des­nis, na, dar kol kas ant ri­bos. Ste­bė­ki­me, pa­lau­ki­me me­tus, o ta­da, jei jis dar kils, skir­siu gy­dy­mą.“ Va­di­na­si, po me­tų iš­ra­šy­siu vais­tų ir gau­siu do­va­nų. Jei­gu gy­dy­to­jas sa­ko, kad ei­lė­se jo pri­ėmi­mo rei­kia lauk­ti mė­ne­sį ar dau­giau, bėk nuo jo. Jis – ar­tis­tas.

– Ir dar. Sa­kė­te, kad šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, jei­gu ne­si­mel­džia, tu­ri me­di­tuo­ti. Bet kaip?

– Me­di­ta­ci­ja – tai ne­gal­vo­ji­mas apie die­nos pro­ble­mas, iš­me­ti­mas iš gal­vos vis­ko ir kar­to­ji­mas vie­no žo­džio, kad ir to­kio: gra­žu, gra­žu, gra­žu... Aš me­di­tuo­ju, kai ei­nu su laz­da, ir gal­vo­ju apie vie­na – kaip jos ne­iš­mes­ti iš ran­kų vi­saip su­kio­jant. Žais­da­mas te­ni­są taip pat me­di­tuo­ju, nes tik apie žai­di­mą gal­vo­ju.

– Gir­dė­jo­me tei­gi­nį, kad ki­ne­zi­te­ra­pi­ja – tai ne du ir ne trys mankš­tos pra­ti­mai. Taip pat siū­lė­te 15 mi­nu­čių pro­ce­dū­rų ne­im­ti. Tai ko­kia gi ki­ne­zi­te­ra­pi­ja veiks­min­ga?

– Ki­ne­zi­te­ra­pi­ja tu­ri už­im­ti va­lan­dą. Pen­kio­li­kos ar dvi­de­šim­ties mi­nu­čių pro­ce­dū­ra – tik lai­ko gai­ši­ni­mas. Ir jei nuo to­kios pro­ce­dū­ros žmo­gus pa­si­jau­čia ge­riau, tai ne pro­ce­dū­ros po­vei­kis, o psi­cho­lo­gi­ja, kad aš ei­nu, da­rau...

– Mėgs­ta­te ci­tuo­ti: „Jo­kie vais­tai ne­ga­li pa­keis­ti ju­dė­ji­mo, bet ju­dė­ji­mas ga­li pa­keis­ti vais­tus.“

– Žmo­gui rei­ka­lin­gas ju­dė­ji­mas. Nė­ra vais­tų, ku­rie pa­keis­tų ju­dė­ji­mą. Tai ne nau­ja ži­nia, taip sa­kė pran­cū­zai jau prieš 200 me­tų. Ju­dė­ji­mas ta­da bu­vo ma­din­gas. Šian­dien pri­sta­ty­ta tiek li­go­ni­nių, tu­ri­me daug drau­di­mo or­ga­ni­za­ci­jų, bet tai ne­reiš­kia, kad esa­me svei­kes­ni. Su­pran­ta­ma, rei­kia duo­ti vi­siems už­dirb­ti.

Iš žmo­gaus pa­si­vaikš­čio­ji­mo, ju­dė­ji­mo di­džio­ji me­di­ci­na nie­ko ne­už­dir­ba, tad pro­pa­guo­ja gy­dy­mą vais­tais, ope­ra­ci­jas. Dar no­rė­čiau pri­min­ti, kad la­biau­siai kū­nui tin­ka na­tū­ra­li veik­la: ge­riau au­gin­ti dar­žo­ves, tvar­ky­ti sa­vo na­mo kie­mą, pjau­ti žo­lę, o ne pra­kai­tuo­ti spor­to klu­buo­se.

– Tai tur­būt reiš­kia, kad no­rint pa­sveik­ti rei­kia rim­to po­žiū­rio, sie­kio?

– Gy­ve­ni­me vis­ko tu­ri im­tis rim­tai.

– Be abe­jo, kaž­kiek su­si­pa­ži­no­te ir su da­bar­ti­ne Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­ma. Pa­ste­bi­te blo­gą ten­den­ci­ją – mo­der­nūs ki­ne­zi­te­ra­pi­jos ka­bi­ne­tai tuš­ti, pir­me­ny­bė mū­sų ša­ly­je tei­kia­ma toms pa­slau­goms, už ku­rias mo­ka drau­di­mas. Re­a­bi­li­ta­ci­jos ten nė­ra, nes ji tiek pel­no, kiek ope­ra­ci­ja, ne­ne­ša. Dar esa­te tei­gęs, kad iš de­šim­ties or­to­pe­di­nių ope­ra­ci­jų rei­kė­tų at­lik­ti dau­giau­sia vie­ną. Ką dar pa­ste­bė­jo­te esant tai­sy­ti­na?

– Kuo il­giau žmo­gus ser­ga, tuo il­giau jis gy­do­mas, me­di­ci­na gy­vuo­ja. Bet ne kar­tą įsi­ti­ki­nau, kad me­di­ci­nos dar­buo­to­jų šei­mos na­riai – di­džiau­si li­go­niai. Daug ką jie pa­ta­ria iš iner­ci­jos, jei skau­da gal­vą ar ke­lį, są­na­rį – gerk tab­le­tę. O juk ga­lė­tų pa­siū­ly­ti iš­si­mau­dy­ti po kon­tras­ti­niu du­šu, pa­kvė­puo­ti ty­ru oru. Iš­gė­rus tab­le­tę skaus­mas pra­eis, bet iš tie­sų tab­le­tė ap­gaus sme­ge­nis, che­mi­ja at­liks sa­vo dar­bą. Kas bus po to? Po to žmo­gų ope­ruos.

Šian­dien pa­sau­ly­je tik maž­daug 10 pro­cen­tų gy­dy­to­jų dir­ba taip, kaip jie no­ri ir ti­ki esant ge­riau­sia, o 90 pro­cen­tų da­ro tai, ką jiems lie­pia ad­mi­nist­ra­to­riai.

Aš ma­nau, kad iš 100 or­to­pe­di­nių ope­ra­ci­jų 90 da­ro­mos be rei­ka­lo, o me­nis­ko rei­kė­tų da­ry­ti iš 100 tik vie­ną. Ap­skri­tai kam ger­ti tab­le­tes, jei pa­de­da pra­ti­mai. Čia gau­na­si taip: žmo­gus, ran­ko­je lai­ky­da­mas plak­tu­ką, ieš­ko vi­nies, o lai­ky­da­mas skal­pe­lį – no­ri ope­ruo­ti. Lie­tu­viai šiuo me­tu vi­są blo­gį pe­ri­ma iš Ame­ri­kos. Me­di­ci­na taip pat kryps­ta prie biz­nio. Žmo­nės ap­si­ren­gę bal­tais cha­la­tais, bet tai ne­reiš­kia, kad jie ne­no­ri ke­liau­ti, pirk­ti bran­gių au­to­mo­bi­lių, na­mų.

– Ma­žai ži­no­me apie Jū­sų šei­mą. Aly­tiš­kiams, Jus pri­si­me­nan­tiems, o gal net bu­vu­sioms Jū­sų mei­lėms bus įdo­mu iš­girs­ti, kaip su­si­klos­tė dak­ta­ro Ta­co šei­mi­nis gy­ve­ni­mas.

– Ne­si­gė­di­ju sa­ky­ti, kad tos, ku­rias aš my­lė­jau Aly­tu­je, ma­nęs ne­my­lė­jo. Tik­rai, tik­rai... Iz­ra­e­ly­je ir­gi ma­nęs ne­my­lė­jo tos, ku­rias aš my­lė­jau. Bu­vau Kris­taus am­žiaus, 33 me­tų, kai pas ma­ne at­ėjo kon­sul­tuo­tis pia­nis­tė, ku­ri la­bai gra­žiai kal­bė­jo ir dai­na­vo lie­tu­viš­kai. Ji bu­vo bai­gu­si Čiur­lio­nio mu­zi­kos mo­kyk­lą. Ben­drau­ti pra­dė­jo­me tik bai­gus gy­dy­mą, mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs.

Pra­ėjus pus­an­trų me­tų mes ap­si­ve­dė­me. (Žmo­na Gol­da Vain­berg-Tatz, iš Lie­tu­vos emig­ra­vu­si pia­nis­tė – A.K.) Tu­rė­jo­me ge­rus ke­lio­li­ka me­tų. Aist­ra dar­bui ne­pa­de­da iš­lai­ky­ti šei­mos, o ir ne vi­si su­kur­ti šei­mai. Žmo­nai rei­kė­jo iš­vyk­ti į JAV tęs­ti moks­lų, ne­bu­vo ki­tos iš­ei­ties, aš no­ri ne­no­ri tu­rė­jau iš­vyk­ti kar­tu, mes­ti sa­vo pri­va­čią prak­ti­ką. De­šimt me­tų Ame­ri­ko­je ji ko­vo­jo už sa­vo eg­zis­ta­vi­mą, aš ko­vo­jau už sa­vo, ir taip lė­tai, lė­tai vie­nas nuo ki­to nu­to­lo­me. Dar už­ėmė de­šimt me­tų, kad mes iš­si­skir­tu­me.

– Ir iki šiol ne­su­si­ti­ko­te?

– Su­si­ti­ko­me. Pas­ku­ti­nį kar­tą ją ma­čiau Lie­tu­vos pa­siun­ti­ny­bė­je. Ra­do­si įdo­mus mo­men­tas. Nau­jas pa­siun­ti­nys ne­ži­no­jo, kad mes bu­vo­me vy­ras ir žmo­na, tad sa­ko: at­ei­ki, su­si­pa­žin­ki. Mes ati­ta­rė­me, jog pa­žįs­ta­mi. Aiš­ku, vie­nas ki­tam ran­ką pa­spau­dė­me. Įdo­mi mo­te­ris.

– Ko pa­li­kęs mū­sų mies­tą la­biau­siai il­gė­si­tės?

– Aš sa­kau, kad ge­rai gir­džiu ir mu­zi­ką gir­džiu. Pro­ble­ma ta, kad aš ne­ga­liu pa­kar­to­ti, ką gir­džiu. Nuo­sta­bus žmo­gus am­ži­ną atil­sį Juo­zas Kar­pa­vi­čius sa­ky­da­vo, kad aš ne­tu­riu klau­sos. Bet aš su­pran­tu, kad aly­tiš­kių kal­ba yra ma­no kal­ba, aš ją gir­džiu.

Žy­mus lie­tu­vis Gin­tau­tas Kė­vi­šas, kai lan­kė­si ma­no na­muo­se Ame­ri­ko­je, sa­kė: „Ne­su­pran­tu, ar aš esu Aly­tu­je, ar Niu­jor­ke?“ Jis pa­jau­tė ma­no dzū­kiš­ką ak­cen­tą. Yra JAV toks po­sa­kis – tu ga­li iš­ves­ti vai­ki­ną iš Dzū­ki­jos, bet iš­im­ti iš jo Dzū­ki­jos – nie­ka­da. Jos sos­ti­nė­je nuo pir­mos iki pas­ku­ti­nės kla­sės mo­kiau­si, čia dzū­kiš­kai kal­bu su Al­gir­du Kun­či­nu, Gra­ži­na Ja­sio­nie­ne, Ze­no­nu Gra­mac­ku. Ma­ne kaž­kas pa­ė­mė iš Dzū­ki­jos, bet dzū­ko iš ma­nęs – ne.

– Kuo la­biau­siai džiau­gia­tės?

– Pa­sa­ky­siu, kuo di­džiuo­juo­si. Tai bro­lio Jo­si­fo dar­bais, pa­sie­ki­mais. Jis yra vie­nin­te­lis žy­dų tau­ty­bės žmo­gus, ku­rio var­du pa­va­din­tas jo įkur­tas ir puo­se­lė­tas Mel­ži­mo mo­ky­mo me­to­di­nis cen­tras.

– Pa­bai­go­je apie Jū­sų tau­ty­bę. Ar daž­nai ten­ka už­si­vilk­ti na­cio­na­li­nį kos­tiu­mą? Žy­dų kal­bą – ji­diš mo­ka­te? Ir ap­skri­tai ke­lio­mis kal­bo­mis kal­ba­te?

– Su­pran­tu ir kal­bu ji­diš kal­ba kaip lie­tu­vis, nes tė­vai šei­mo­je kal­bė­jo, no­ri ne­no­ri tu­rė­jau kal­bė­ti ir aš su bro­liu. Ge­rai mo­ku heb­ra­jų kal­bą, ku­ria jū­sų ku­ni­gai kal­ba, ją iš­mo­kau gy­ven­da­mas Iz­ra­e­ly­je. Na, ir dzū­kų, ru­sų, vo­kie­čių, an­glų. Mes ne­tu­ri­me na­cio­na­li­nio kos­tiu­mo, ne­sa­me žy­dai or­to­dok­sai.