Į Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je su­reng­tą kny­gos pri­sta­ty­mą ir 40 mi­nu­čių mankš­tą su pa­sau­lio gar­se­ny­be gy­dy­to­ju Sa­mu­e­liu Ta­cu (Shmu­el Tatz), at­vy­ku­siu spe­cia­liai iš Niu­jor­ko, su­si­rin­ko pil­nu­tė­lė sa­lė. Nu­pirk­ta ke­li šim­tai jo kny­gų „Kū­no de­ri­ni­mas: ma­lo­nus gy­ve­ni­mas be vais­tų. Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės mo­ki­nio pa­ta­ri­mai“.
© Shutterstock nuotr.

Dvi die­nas po ke­lias va­lan­das ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, pe­da­go­gi­kos moks­lų dak­ta­ras da­li­jo au­to­gra­fus, ne vien pa­ra­šus, o kiek­vie­nam už­ra­šy­da­mas ir lin­kė­ji­mą, pa­do­va­no­da­mas šyp­se­ną. „Sa­mu­e­lis ir po už­sie­nių, gar­sių moks­lų iš­li­kęs toks pat, koks bu­vo mo­kyk­lo­je“, – kon­sta­ta­vo bu­vu­sios 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­niai.

Ne vie­nas dak­ta­ro klau­sė, ar pri­si­me­na tą ar aną il­ga­ka­sę, jau­nuo­lį, su ku­riuo žai­dė te­ni­są, fut­bo­lą. Daž­nai nu­skam­bė­da­vo džiu­gus šūks­nis: „Jis ma­ne pri­si­mi­nė!“ Le­gen­di­nis Man­ha­ta­no ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, la­bai už­si­ė­męs dak­ta­ras, iš­ra­dęs ma­sa­žo ir kū­no ko­re­ga­vi­mo ak­to­riams ir šo­kė­jams me­to­di­ką, mie­lai su­ti­ko pa­ben­drau­ti ir su „Aly­taus nau­jie­no­mis“.

Daktarą Samuelį stebino tuščios modernios kineziterapijos salės. „Reikia naudotis, net reikalauti tokių dalykų. Prašyti, kad gydytojai nekalbėtų bet ko, o mokytų, kaip teisingai daryti pratimus“, – patarė legendinis Manhatano kineziterapeutas.

– Kaip jau­čia­tės at­sa­kin­gai pa­si­ra­šęs ke­lis šim­tus kny­gų?

– Ir ge­rai, ir blo­gai. Kiek tų emo­ci­jų, tų pri­si­mi­ni­mų... Ne­ži­nau, kiek lai­ko už­truks at­si­gau­ti. Steng­siuo­si da­ry­ti pra­ti­mus, kvė­puo­ti ne­gi­liai, steng­siuo­si bū­ti il­giau iš­kvėp­da­mas, vaikš­čio­siu su laz­de­le ir ne­gal­vo­siu apie vis­ką, net ir la­bai ma­lo­nius da­ly­kus, kreip­siu min­tis tik į mankš­tą, ju­de­sius, kad jie man at­pa­lai­duo­tų sme­ge­nis.

– Per 41 me­tus, nuo 1973-ių­jų, kai emig­ra­vo­te į Iz­ra­e­lį, kiek kar­tų te­ko at­vyk­ti į Aly­tų? O gal par­vyk­ti, juk čia ėjo­te į pir­mą kla­sę, su­lau­kė­te pil­na­me­tys­tės, 1965 me­tais bai­gė­te šią mo­kyk­lą.

– La­bai la­bai ge­ras klau­si­mas. Jau­nes­nis ma­no bro­lis am­ži­ną atil­sį Jo­si­fas sa­ky­da­vo: „Va­žiuo­ja­me į Aly­tų.“ Tai gal par­vyks­ta­me. Ar ne? Aš vos ne kas­met par­vyks­tu. (Jo­si­fas Ta­cas (1949–2008) bu­vo me­cha­ni­zuo­to mel­ži­mo Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas, Mel­ži­mo mo­ky­mo me­to­di­nio cen­tro įkū­rė­jas – A.K.)

– Ar tik no­ras pri­sta­ty­ti kny­gą „Kū­no de­ri­ni­mas: ma­lo­nus gy­ve­ni­mas be vais­tų. Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės mo­ki­nio pa­ta­ri­mai“ šį­kart at­vi­lio­jo į Dzū­ki­jos sos­ti­nę? Aly­tiš­kių su­si­do­mė­ji­mas kny­ga tur­būt ir pa­tį nu­ste­bi­no – per pir­mas de­šimt mi­nu­čių nu­pirk­ta per 100 kny­gų!

– Tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Ma­niau, gal 10–15 ir nu­pirks. Ši kny­ga ne ma­no biz­nis, bet man ma­lo­nu, kad lei­dė­jai už­dirbs pi­ni­gų.

– Kū­no de­ri­ni­mas. Jūs esa­te kū­no de­ri­ni­mo spe­cia­lis­tas. Kaip ap­skri­tai de­ri­na­mas žmo­gaus kū­nas?

– Aš sa­vo kū­ną kiek­vie­ną ry­tą de­ri­nu apie 40 mi­nu­čių. De­ri­nu sa­ve be tiks­lo pa­siek­ti re­zul­ta­tą. No­riu jaus­tis pa­to­giai ir džiaug­tis tuo, ką tu­riu. Ry­tais ne­sku­bu kel­tis, pa­si­rai­vau, at­si­sto­ju ke­tu­rio­mis kaip šu­niu­kas ir ke­le­tą mi­nu­čių taip pa­bū­nu. Jei tu­riu lai­ko, nu­krin­tu ant ki­li­mo ir ju­di­nu vi­sus rau­me­nis, są­na­rius. Jei­gu no­ri­te il­gai gy­ven­ti, gi­liai pa­slėp­ki­te vi­sus vais­tus, 100 pro­cen­tų jų po­vei­kiu ne­ti­kė­ki­te.

– Esa­te sa­kęs, kad į fi­zi­nę te­ra­pi­ją at­ėjo­te at­si­tik­ti­nai. Ge­ras bi­čiu­lis ir mums, aly­tiš­kiams, ge­rai pa­žįs­ta­mas spor­to pa­sau­lio žmo­gus Ze­no­nas Gra­mac­kas Jus įkal­bė­jo sto­ti į tuo­me­ti­nį Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą. Bu­vo rei­ka­lin­gas akor­de­o­nis­tas, o Jūs gro­ja­te. Tas žings­nis Jums at­ne­šė pa­sau­li­nę šlo­vę. Tie­sa, o kaip su mu­zi­ka? Ar daž­nai pa­ima­te į ran­kas akor­de­o­ną?

– Kiek­vie­ną sa­vai­tę ap­si­lan­kau vi­du­ti­niš­kai dvie­juo­se–tri­juo­se kon­cer­tuo­se. Ei­nu, nes rei­kia, pa­cien­tai kon­cer­tuo­ja. Chi­rur­gas, tar­kim, iš­pjaus­to žaiz­dą ir – vi­so ge­ro. O man no­ri ne­no­ri ten­ka už­megz­ti gi­les­nį ry­šį, su­ži­nau dau­giau ne tik apie skau­da­mą vie­tą. Tam­pi ma­žes­niu ar di­des­niu drau­gu. Yra kur aš no­riu ei­ti. Kar­tais per die­ną ir dvie­juo­se kon­cer­tuo­se ten­ka ap­si­lan­ky­ti.

Gy­ven­ti Niu­jor­ke ir nors vie­ną kar­tą per sa­vai­tę ne­nu­ei­ti į kon­cer­tą ne­ap­si­mo­ka, ne­ver­ta ten gy­ven­ti. Yra na­muo­se for­te­pi­jo­nas, tu­riu Ta­co sa­lo­ną. At­ei­na pa­cien­tai, ma­no drau­gai ir gro­ja. Vie­ną ar du kar­tus me­tuo­se ja­me kon­cer­tuo­ja ir Lie­tu­vos mu­zi­kan­tai. Im­pro­vi­zuo­ju ir aš, gro­ju sa­vo mėgs­ta­mas dai­nas.

Vi­sas at­si­me­nu, ku­rias štai ši­to­je sce­no­je čia be­si­mo­ky­da­mas gro­jau ir dai­na­vau šim­tus kar­tų – nuo „Pa­svar­cyk, an­te­la“ su C mi­no­ru iki „Ne­iš­eik, ne­iš­eik tu iš so­džiaus“. Bū­da­mas moks­lei­vis akor­de­o­nu gro­jau. Ir ins­ti­tu­te gro­jau, ma­ne dėl mu­zi­kos ir pri­ėmė. Dar gro­ju pia­ni­nu, gi­ta­ra.

– Lie­tu­vo­je su­si­pa­ži­no­te su Ka­­ro­lio Di­nei­kos mo­ky­mu, Mas­k­vo­je per­pra­to­te ma­sa­žą, mag­ne­ti­nių ban­gų pa­slap­tis, Iz­ra­e­ly­je sė­mė­tės kla­si­ki­nės ki­ne­zi­te­ra­pi­jos me­no... O JAV, ku­rio­se gy­ve­na­te nuo 1984 me­tų, ko Jus pra­tur­ti­no?

– Jau at­sa­kiau. JAV man su­tei­kė kul­tū­ri­nį iš­si­auk­lė­ji­mą. Gy­ven­ti Niu­jor­ke ir nie­kur ne­iti? Tai ge­riau čia ne­gy­ven­ti. Daug kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ma­tau, be­veik vi­sur pės­čias vaikš­tau. Ma­no stu­di­ja cen­tre, di­džiau­sių kon­cer­ti­nių sa­lių kai­my­nys­tė­je.

– Dar pri­si­min­ki­me gū­dų so­viet­me­tį, 1973 me­tus. Ar leng­vas tuo­met bu­vo Jū­sų iš­vy­ki­mo į Iz­ra­e­lį ke­lias?

– Ta­da pra­dė­jo leis­ti iš­vyk­ti į Iz­ra­e­lį, gal dar į Vo­kie­ti­ją. Žy­dų tau­ty­bės žmo­nėms bu­vo su­teik­tos na­cio­na­li­nės ga­li­my­bės. Bro­lis pa­si­li­ko Lie­tu­vo­je, o aš vie­nas, bū­da­mas 27 me­tų, iš­vy­kau. Iz­ra­e­ly­je bu­vo mū­sų gi­mi­nių.

– Prieš ke­le­tą me­tų spau­do­je esa­te tei­gęs, kad la­bai mėgs­ta­te sa­vo dar­bą Niu­jor­ko cen­tre tu­ri­mo­je kū­no har­mo­ni­za­vi­mo stu­di­jo­je. Ran­ko­mis lies­da­mas žmo­gaus kū­ną ga­li­te jį skai­ty­ti tar­si at­vers­tą kny­gą. Net­gi tai, kas pa­ra­šy­ta „tarp ei­lu­čių“. Įgu­du­sios ran­kos tu­ri pro­tą, jos ga­li jaus­ti ir su­pras­ti. Ki­ne­zi­te­ra­peu­to ran­kos – tai jo akys, diag­nos­ti­nė įran­ga ir pro­tas. Va­di­na­si, esa­te auk­si­nių ran­kų ste­buk­la­da­rys. Tur­būt Aukš­čiau­sia­sis to­kią do­va­ną ski­ria tik vie­nam ki­tam.

– Taip, taip, kaip ir bet ku­rio­je spe­cia­ly­bė­je. Tu­ri­me daug spe­cia­lis­tų, bet sa­vo sri­ties ži­no­vų – vie­ne­tai.

– Tai esa­te vie­ne­tas?

– Ne man spręs­ti, kas aš tok­sai. Aš ne­si­jau­čiu ypa­tin­gas, sa­kau tik tiek, kad tu­riu pa­ty­ri­mo. 80 pro­cen­tų pa­cien­tą jau­čiu ran­ko­mis. Kū­nas nie­ka­da ne­me­luo­ja, ne­svar­bu, ką žmo­gus gal­vo­ja, kai jį lie­čiu.

– Daug gar­se­ny­bių lan­ko Jū­sų stu­di­ją. Esa­te gy­dęs du No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tus. Ko jie ti­ki­si, ko sie­kia? Ko­dėl žmo­gui taip svar­bu gra­žiai at­ro­dy­ti?

– Ma­no stu­di­jo­je lan­ko­si ne dėl to, kad gra­žiai at­ro­dy­tų, o kad pa­to­giau jaus­tų­si. Bet koks ne­pa­to­gu­mas, ne­ga­la­vi­mas ga­li bū­ti iš­spręs­tas ki­ne­zi­te­ra­pi­ja. Tik kar­tais už­ten­ka de­šimt pro­ce­dū­rų, o kar­tais jas ten­ka vi­są gy­ve­ni­mą tęs­ti. Jei žmo­gus tu­ri stu­bu­ro pa­žei­di­mų, pro­ce­dū­ros bū­ti­nos kas­dien – kaip vais­tai ser­gant cuk­ra­li­ge.

– Man pa­ti­ko (ma­nau, ir ne man vie­nai) Jū­sų kaž­ka­da iš­sa­ky­­tas pa­ste­bė­ji­mas apie Ry­tų me­di­ci­ną. Se­no­vės Ki­ni­jo­je gy­dy­to­jui žmo­nės mo­kė­da­vo tik ta­da, kai bū­da­vo svei­ki. Jei pa­cien­­tas su­ser­ga, gy­dy­to­jas ne­tu­ri gau­ti pi­ni­gų, nes kaž­ką pra­žiop­so­jo. Va­di­na­si, ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas tu­rė­tų ma­ty­ti pa­cien­to svei­ka­tos su­tri­ki­mus anks­čiau, nei šis apie tai pats pa­sa­kys.

– Tei­sin­gai. Kaip bir­žo­se dir­ban­tys bro­ke­riai tu­ri jaus­ti ryt­die­nos do­le­rio kur­są, taip ki­ne­zi­te­ra­peu­tas – žmo­gaus svei­ka­tos pul­są. Tas gy­dy­to­jas, ku­ris, pa­ma­ta­vęs žmo­gui krau­jo spau­di­mą, pa­ste­bi jį esant šiek tiek pa­di­dė­ju­sį, nors pa­cien­tas nie­kuo ne­si­skun­džia, pri­sė­da ir pra­kal­ba apie to­les­nį žmo­gaus gy­ve­ni­mą, ką da­ry­ti, kad krau­jo­spūdis ne­kil­tų, yra ge­ras gy­dy­to­jas.

Blo­gas sa­kys: „Spau­di­mas kaž­kiek di­des­nis, na, dar kol kas ant ri­bos. Ste­bė­ki­me, pa­lau­ki­me me­tus, o ta­da, jei jis dar kils, skir­siu gy­dy­mą.“ Va­di­na­si, po me­tų iš­ra­šy­siu vais­tų ir gau­siu do­va­nų. Jei­gu gy­dy­to­jas sa­ko, kad ei­lė­se jo pri­ėmi­mo rei­kia lauk­ti mė­ne­sį ar dau­giau, bėk nuo jo. Jis – ar­tis­tas.

– Ir dar. Sa­kė­te, kad šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, jei­gu ne­si­mel­džia, tu­ri me­di­tuo­ti. Bet kaip?

– Me­di­ta­ci­ja – tai ne­gal­vo­ji­mas apie die­nos pro­ble­mas, iš­me­ti­mas iš gal­vos vis­ko ir kar­to­ji­mas vie­no žo­džio, kad ir to­kio: gra­žu, gra­žu, gra­žu... Aš me­di­tuo­ju, kai ei­nu su laz­da, ir gal­vo­ju apie vie­na – kaip jos ne­iš­mes­ti iš ran­kų vi­saip su­kio­jant. Žais­da­mas te­ni­są taip pat me­di­tuo­ju, nes tik apie žai­di­mą gal­vo­ju.

– Gir­dė­jo­me tei­gi­nį, kad ki­ne­zi­te­ra­pi­ja – tai ne du ir ne trys mankš­tos pra­ti­mai. Taip pat siū­lė­te 15 mi­nu­čių pro­ce­dū­rų ne­im­ti. Tai ko­kia gi ki­ne­zi­te­ra­pi­ja veiks­min­ga?

– Ki­ne­zi­te­ra­pi­ja tu­ri už­im­ti va­lan­dą. Pen­kio­li­kos ar dvi­de­šim­ties mi­nu­čių pro­ce­dū­ra – tik lai­ko gai­ši­ni­mas. Ir jei nuo to­kios pro­ce­dū­ros žmo­gus pa­si­jau­čia ge­riau, tai ne pro­ce­dū­ros po­vei­kis, o psi­cho­lo­gi­ja, kad aš ei­nu, da­rau...

– Mėgs­ta­te ci­tuo­ti: „Jo­kie vais­tai ne­ga­li pa­keis­ti ju­dė­ji­mo, bet ju­dė­ji­mas ga­li pa­keis­ti vais­tus.“

– Žmo­gui rei­ka­lin­gas ju­dė­ji­mas. Nė­ra vais­tų, ku­rie pa­keis­tų ju­dė­ji­mą. Tai ne nau­ja ži­nia, taip sa­kė pran­cū­zai jau prieš 200 me­tų. Ju­dė­ji­mas ta­da bu­vo ma­din­gas. Šian­dien pri­sta­ty­ta tiek li­go­ni­nių, tu­ri­me daug drau­di­mo or­ga­ni­za­ci­jų, bet tai ne­reiš­kia, kad esa­me svei­kes­ni. Su­pran­ta­ma, rei­kia duo­ti vi­siems už­dirb­ti.

Iš žmo­gaus pa­si­vaikš­čio­ji­mo, ju­dė­ji­mo di­džio­ji me­di­ci­na nie­ko ne­už­dir­ba, tad pro­pa­guo­ja gy­dy­mą vais­tais, ope­ra­ci­jas. Dar no­rė­čiau pri­min­ti, kad la­biau­siai kū­nui tin­ka na­tū­ra­li veik­la: ge­riau au­gin­ti dar­žo­ves, tvar­ky­ti sa­vo na­mo kie­mą, pjau­ti žo­lę, o ne pra­kai­tuo­ti spor­to klu­buo­se.

– Tai tur­būt reiš­kia, kad no­rint pa­sveik­ti rei­kia rim­to po­žiū­rio, sie­kio?

– Gy­ve­ni­me vis­ko tu­ri im­tis rim­tai.

– Be abe­jo, kaž­kiek su­si­pa­ži­no­te ir su da­bar­ti­ne Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­ma. Pa­ste­bi­te blo­gą ten­den­ci­ją – mo­der­nūs ki­ne­zi­te­ra­pi­jos ka­bi­ne­tai tuš­ti, pir­me­ny­bė mū­sų ša­ly­je tei­kia­ma toms pa­slau­goms, už ku­rias mo­ka drau­di­mas. Re­a­bi­li­ta­ci­jos ten nė­ra, nes ji tiek pel­no, kiek ope­ra­ci­ja, ne­ne­ša. Dar esa­te tei­gęs, kad iš de­šim­ties or­to­pe­di­nių ope­ra­ci­jų rei­kė­tų at­lik­ti dau­giau­sia vie­ną. Ką dar pa­ste­bė­jo­te esant tai­sy­ti­na?

– Kuo il­giau žmo­gus ser­ga, tuo il­giau jis gy­do­mas, me­di­ci­na gy­vuo­ja. Bet ne kar­tą įsi­ti­ki­nau, kad me­di­ci­nos dar­buo­to­jų šei­mos na­riai – di­džiau­si li­go­niai. Daug ką jie pa­ta­ria iš iner­ci­jos, jei skau­da gal­vą ar ke­lį, są­na­rį – gerk tab­le­tę. O juk ga­lė­tų pa­siū­ly­ti iš­si­mau­dy­ti po kon­tras­ti­niu du­šu, pa­kvė­puo­ti ty­ru oru. Iš­gė­rus tab­le­tę skaus­mas pra­eis, bet iš tie­sų tab­le­tė ap­gaus sme­ge­nis, che­mi­ja at­liks sa­vo dar­bą. Kas bus po to? Po to žmo­gų ope­ruos.

Šian­dien pa­sau­ly­je tik maž­daug 10 pro­cen­tų gy­dy­to­jų dir­ba taip, kaip jie no­ri ir ti­ki esant ge­riau­sia, o 90 pro­cen­tų da­ro tai, ką jiems lie­pia ad­mi­nist­ra­to­riai.

Aš ma­nau, kad iš 100 or­to­pe­di­nių ope­ra­ci­jų 90 da­ro­mos be rei­ka­lo, o me­nis­ko rei­kė­tų da­ry­ti iš 100 tik vie­ną. Ap­skri­tai kam ger­ti tab­le­tes, jei pa­de­da pra­ti­mai. Čia gau­na­si taip: žmo­gus, ran­ko­je lai­ky­da­mas plak­tu­ką, ieš­ko vi­nies, o lai­ky­da­mas skal­pe­lį – no­ri ope­ruo­ti. Lie­tu­viai šiuo me­tu vi­są blo­gį pe­ri­ma iš Ame­ri­kos. Me­di­ci­na taip pat kryps­ta prie biz­nio. Žmo­nės ap­si­ren­gę bal­tais cha­la­tais, bet tai ne­reiš­kia, kad jie ne­no­ri ke­liau­ti, pirk­ti bran­gių au­to­mo­bi­lių, na­mų.

– Ma­žai ži­no­me apie Jū­sų šei­mą. Aly­tiš­kiams, Jus pri­si­me­nan­tiems, o gal net bu­vu­sioms Jū­sų mei­lėms bus įdo­mu iš­girs­ti, kaip su­si­klos­tė dak­ta­ro Ta­co šei­mi­nis gy­ve­ni­mas.

– Ne­si­gė­di­ju sa­ky­ti, kad tos, ku­rias aš my­lė­jau Aly­tu­je, ma­nęs ne­my­lė­jo. Tik­rai, tik­rai... Iz­ra­e­ly­je ir­gi ma­nęs ne­my­lė­jo tos, ku­rias aš my­lė­jau. Bu­vau Kris­taus am­žiaus, 33 me­tų, kai pas ma­ne at­ėjo kon­sul­tuo­tis pia­nis­tė, ku­ri la­bai gra­žiai kal­bė­jo ir dai­na­vo lie­tu­viš­kai. Ji bu­vo bai­gu­si Čiur­lio­nio mu­zi­kos mo­kyk­lą. Ben­drau­ti pra­dė­jo­me tik bai­gus gy­dy­mą, mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs.

Pra­ėjus pus­an­trų me­tų mes ap­si­ve­dė­me. (Žmo­na Gol­da Vain­berg-Tatz, iš Lie­tu­vos emig­ra­vu­si pia­nis­tė – A.K.) Tu­rė­jo­me ge­rus ke­lio­li­ka me­tų. Aist­ra dar­bui ne­pa­de­da iš­lai­ky­ti šei­mos, o ir ne vi­si su­kur­ti šei­mai. Žmo­nai rei­kė­jo iš­vyk­ti į JAV tęs­ti moks­lų, ne­bu­vo ki­tos iš­ei­ties, aš no­ri ne­no­ri tu­rė­jau iš­vyk­ti kar­tu, mes­ti sa­vo pri­va­čią prak­ti­ką. De­šimt me­tų Ame­ri­ko­je ji ko­vo­jo už sa­vo eg­zis­ta­vi­mą, aš ko­vo­jau už sa­vo, ir taip lė­tai, lė­tai vie­nas nuo ki­to nu­to­lo­me. Dar už­ėmė de­šimt me­tų, kad mes iš­si­skir­tu­me.

– Ir iki šiol ne­su­si­ti­ko­te?

– Su­si­ti­ko­me. Pas­ku­ti­nį kar­tą ją ma­čiau Lie­tu­vos pa­siun­ti­ny­bė­je. Ra­do­si įdo­mus mo­men­tas. Nau­jas pa­siun­ti­nys ne­ži­no­jo, kad mes bu­vo­me vy­ras ir žmo­na, tad sa­ko: at­ei­ki, su­si­pa­žin­ki. Mes ati­ta­rė­me, jog pa­žįs­ta­mi. Aiš­ku, vie­nas ki­tam ran­ką pa­spau­dė­me. Įdo­mi mo­te­ris.

– Ko pa­li­kęs mū­sų mies­tą la­biau­siai il­gė­si­tės?

– Aš sa­kau, kad ge­rai gir­džiu ir mu­zi­ką gir­džiu. Pro­ble­ma ta, kad aš ne­ga­liu pa­kar­to­ti, ką gir­džiu. Nuo­sta­bus žmo­gus am­ži­ną atil­sį Juo­zas Kar­pa­vi­čius sa­ky­da­vo, kad aš ne­tu­riu klau­sos. Bet aš su­pran­tu, kad aly­tiš­kių kal­ba yra ma­no kal­ba, aš ją gir­džiu.

Žy­mus lie­tu­vis Gin­tau­tas Kė­vi­šas, kai lan­kė­si ma­no na­muo­se Ame­ri­ko­je, sa­kė: „Ne­su­pran­tu, ar aš esu Aly­tu­je, ar Niu­jor­ke?“ Jis pa­jau­tė ma­no dzū­kiš­ką ak­cen­tą. Yra JAV toks po­sa­kis – tu ga­li iš­ves­ti vai­ki­ną iš Dzū­ki­jos, bet iš­im­ti iš jo Dzū­ki­jos – nie­ka­da. Jos sos­ti­nė­je nuo pir­mos iki pas­ku­ti­nės kla­sės mo­kiau­si, čia dzū­kiš­kai kal­bu su Al­gir­du Kun­či­nu, Gra­ži­na Ja­sio­nie­ne, Ze­no­nu Gra­mac­ku. Ma­ne kaž­kas pa­ė­mė iš Dzū­ki­jos, bet dzū­ko iš ma­nęs – ne.

– Kuo la­biau­siai džiau­gia­tės?

– Pa­sa­ky­siu, kuo di­džiuo­juo­si. Tai bro­lio Jo­si­fo dar­bais, pa­sie­ki­mais. Jis yra vie­nin­te­lis žy­dų tau­ty­bės žmo­gus, ku­rio var­du pa­va­din­tas jo įkur­tas ir puo­se­lė­tas Mel­ži­mo mo­ky­mo me­to­di­nis cen­tras.

– Pa­bai­go­je apie Jū­sų tau­ty­bę. Ar daž­nai ten­ka už­si­vilk­ti na­cio­na­li­nį kos­tiu­mą? Žy­dų kal­bą – ji­diš mo­ka­te? Ir ap­skri­tai ke­lio­mis kal­bo­mis kal­ba­te?

– Su­pran­tu ir kal­bu ji­diš kal­ba kaip lie­tu­vis, nes tė­vai šei­mo­je kal­bė­jo, no­ri ne­no­ri tu­rė­jau kal­bė­ti ir aš su bro­liu. Ge­rai mo­ku heb­ra­jų kal­bą, ku­ria jū­sų ku­ni­gai kal­ba, ją iš­mo­kau gy­ven­da­mas Iz­ra­e­ly­je. Na, ir dzū­kų, ru­sų, vo­kie­čių, an­glų. Mes ne­tu­ri­me na­cio­na­li­nio kos­tiu­mo, ne­sa­me žy­dai or­to­dok­sai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

„Siaubo pilį“ pastatęs vienas žiauriausių žudikų padarė labai didelę ir apmaudžią klaidą įžengę į pastatą žmonės dingdavo be pėdsakų (59)

H. H. Holmesas buvo vienas iš pirmųjų Jungtinių Valstijų serijinių žudikų. Savo specialios...

Sukrėsta šiaulietė parašė atvirą laišką Verygai: po jūsų sprendimo turiu stebėti, kaip degraduoja tėvas (260)

„Gerb. ministre Aurelijau Veryga , šiandien Jūs pasmerkėte mano tėtį ir toliau gerti!...

Vilniaus oro uoste avariniu būdu leisis lėktuvas (55)

Vilniaus oro uostas informuoja, kad 9.30 val. Vilniaus oro uoste laukiamas avarinis orlaivio su...

Ko laukti po Naujųjų: automobilių pardavėjams kol kas daugiau klausimų nei atsakymų (8)

Sausio 1-oji bus ta diena, kai įstatyme numatyta įranga papildyti dešiniavairiai automobiliai...

Naktinės BMW gaudynės Vilniuje: surakintam vairuotojui teko pagulėti ant žemės (41)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus kelių policijos surengto reido metu nubausti...

Kruvinojo vakaro košmaras keliuose nesibaigia: ryte žuvo dar vienas žmogus (1)

Šeštadienį, apie 8.20 val., Rietavo sav., kelyje Rietavas-Endriejavas, ties Girdvainių kaimu,...

Amerikiečiai šaltibarščius šildo mikrobangų krosnelėje ir po to kelia skandalus (43)

Istorija apie kečupuotus cepelinus Amerikoje sukėlė nemažai kalbų Lietuvoje. Lietuviai...

Apie metro, „Hyperloop“ galime tik pasvajoti, bet laukia šis tas įdomaus (69)

Nors Lietuvoje apie itin greitą susisiekimo priemonę „Hyperloop“ ar metro kol kas galime tik...

Penki rytiniai įpročiai, dėl kurių priaugate svorio

Peržiūrėkite savo ryto rutiną ir pagaliau pradėkite lieknėti.

Putino Rusija. Naujas Rusijos planas Ukrainoje - tik dūmų uždanga virš tikrųjų tikslų (96)

Rugsėjo pradžioje spaudos konferencijos metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė ,...