aA
Ką tik išleisto nemažos apimties romano „Gimtinė“ (iš anglų kalbos vertė Adonė Grendienė, išleido „Tyto alba“) autorius – britų romanistas ir scenaristas Williamas Nicholsonas. Jis labiausiai žinomas kaip „Oskaru“ apdovanoto filmo „Gladiatorius“ scenarijaus autorius, tarp jo darbų – „Vargdieniai“, „Elžbieta: aukso amžius“, naujausias – filmo „Everestas“ scenarijus.
Garsiojo „Gladiatorius“ scenarijaus autorius: kino pasaulyje niekas neįtaria, kad rašau romanus
© Shutterstock nuotr.

Williamas Nicholsonas laikomas ir vienu geriausių ir įžvalgiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos prozininkų. Išleidęs trilogiją „Ugnies vėjas“, autorius pelnė daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų ir imtas laikyti vienu geriausių šiuolaikinių vaikų rašytojų. Šiuo metu išleistos jo dvi maginės fantastikos trilogijos ir šeši romanai.

„Gimtinė“ – šeštoji W. Nicholsono knyga, tęsianti klasikinio romano tradiciją: gilūs psichologiniai veikėjų portretai, istoriniame fone besivystanti trijų žmonių meilės, drąsos ir bailumo, apsisprendimų ir paklydimų, savasties paieškų istorija.

Williamsas Nicholsonas kalbasi su britų „The Guardian“ žurnalistu Nicholasu Wroe – apie nuoširdumą, istorijų pasakojimą, apie tai, kaip Holivudo kritikai paskatina rašyti romaną.

- Jūs garsus scenaristas ir romanistas. Kas esate pirmiausia?

- Jei esi žinomas scenaristas ir parašai romaną, vis tiek lieki scenaristas. Kai parašai du romanus, tave jau vadina scenaristu, kuris rašo romanus. Parašęs tris pagaliau tampi rašytoju ir scenaristu. O kas nutinka, kai išleidi septynias ar aštuonias knygas? Tada atsiduri dviejuose skirtinguose pasauliuose. Ir tų skirtingų pasaulių žmonės net neįtaria, kad gali veikti ką nors kita. Ypač tai galioja kino pasauliui. Čia niekas nenutuokia, kad aš rašau knygas vaikams, rimtus romanus suaugusiesiems ir dar pjeses. Labai norėčiau kada nors vienu metu būti apdovanotas ir už filmą, ir už literatūrą. Kokia kiltų sumaištis!

Drąsus noras. Bet, žvelgiant į jūsų kūrybos kelią, ne toks ir nerealus. Kaip scenaristas buvote nominuotas „Oskarui“, kaip vaikiškų knygų autorius pelnėte kelioliką prestižinių apdovanojimų (už knygą „Skambantis bokštas“, išverstą ir į lietuvių kalbą (2006) , gavo „Nestlé Smarties“ vaikų ir jaunimo knygos konkurso aukso medalį – red. past.).

- Bet jus garsina ir romanų serija suaugusiesiems – juose pasakojama apie kelių Anglijos šeimų gyvenimus, tas pasakojimas apima kelias kartas – nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų.

- Aš tikrai neketinau rašyti romanų serijos, tos knygos visai gali gyvuoti atskirai, kiekviena sau. Bet jei norite sekti tų žmonių ryšius per kartas – prašom, kodėl gi ne.

Iš knygos į knygą keliauja ne tik veikėjai, bet ir temos. Kalbate apie meilės svarbą žmogaus gyvenime, apie tai, kaip sunku ją rasti ir išsaugoti mūsų pasaulyje, kuriame net paprasčiausias tiesus ir atviras bendravimas dažnai gąsdina, žmogus nuolat jaučiasi nesuprastas...

Todėl aš vis dar mokausi suprasti žmones, mokausi empatijos. Tai mane įkvepia kaip rašytoją. Ir dar – tikėjimas, kad verta kalbėti nuoširdžiai, sakyti tiesą. Esu tikras, kad kuo nuoširdžiau kalbi, kuo atviriau pasakoji, ypač apie save, – nors tai išties kartais būna nesmagu, – tuo vertingesnis tas tavo kalbėjimas, jis daro įtaką kitiems. Mes visi apsistatę sienomis. Ir visi vienas kito sienų bijome. Aš mėginu jas griauti.

- Domėjimasis emocijų pasauliu, sudėtingais jausmų labirintais ir gebėjimas juos analizuoti, anot kritikų, – viena didžiausių Jūsų, kaip rašytojo, talento stiprybių. „Šešėlių šalyje“ aprašęs C. S. Lewiso sielvartą ir abejones, neilgai trukus buvote pakviestas į „Gladiatoriaus“ kūrybinę grupę – į kiek sujauktą scenarijų reikėjo įlieti emocinės energijos. Tiesą sakant, tik jums ir reikėtų dėkoti, kad ši žiauraus keršto istorija, kuri būtų galėjusi patikti tik paaugliams, virto Holivudo Šventuoju Graliu – filmu visai šeimai, sužavėjusiu tiek berniukus ir vyrus, tiek mergaites ir moteris.

- Istorija apie raumeningą vyra, kuris turi didelį, didesnį nei visų kitų, ginklą ir nori apiplėšti banką, gali visai gražiai baigtis. Bet aš nesižaviu tokiais herojais, aš jų nemyliu. Man svarbu, kad atomazga būtų emociškai įtikinama. Tai reikia pasiekti, sugalvoti. Mano filmų scenarijų pagrindas yra klausimas: o kas yra mano herojus? Kodėl šį žmogų kas nors turėtų mylėti? Ko jis siekia? Kas jam trukdo pasiekti savo tikslus ir kaip jis ketina tai padaryti? Ar kas nors žavėsis, kai jis pasieks tai, ko norėjo?

- Esate sakęs, kad atvirumą turbūt paveldėjote iš motinos...

- Mano mama neturėjo jokių stabdžių. Ji tiesiog rėždavo, ką galvoja. Dėl tuo nuolat kildavo visokių bėdų. Kita vertus, ji neįtikėtinai lengvai rasdavo kalbą su žmonėmis. Ir bendraudavo labai artimai. Buvo laikas, kai labai jos gėdijausi. Bet galų gale suvokiau, kad būti atviram, būti pažeidžiamam, kalbėti tiesą – pirmiausia apie save, kiek tai įmanoma – tai turi tam tikrą išlaisvinamąjį efektą. Atsipalaiduoji tiek tu, tiek žmonės, su kuriais kalbi.

Tad nieko keista, kad tai atsispindi mano knygose. Kaip tik dėl to man taip patinka psichologinė realistinė proza – Tolstojus, Proustas. Nemėgstu rašytojų, kuriems atrodo, kad svarbiausia tai, KAIP jie aprašo jausmą, o ne tai, kaip žmogus jaučiasi iš tikrųjų. Žinote, rašytojas, kuriam žodis „istorija“ yra atgrasus, turėtų būti mažiausiai genijus. Visa kita neturi vertės.

- Gimėte 1948 metais Glosteršyro grafystėje, Sasekse. Ir meilę Proustui, kaip esate sakęs, nulėmė šeimos legenda: kai Jūsų mama susipažino su Jūsų tėvu, jis skaitė Proustą...

- Bijau, kad tai ją ir suklaidino. Jie netiko vienas kitam, nereikėjo jiems tuoktis. Bet aš ją suprantu. Ir aš net dabar, pamatęs žmogų, skaitantį Proustą, galvoju, kad jis yra mano sielos brolis.

- Kembridže, kur 1967-1970 metais studijavote anglų literatūrą, buvo itin gajos idealistinės idėjos...

- Tikėjau, kad svarbiausia yra ne pinigai. Svarbiausia – gyvenimas su draugais, svarbiausia – meilė, mylimos moterys ir seksas. Tokia buvo gyvenimo patirtis. Man tai buvo gyvenimo esmė. Mintis, kad reikėtų tapti teisininku ar bankininku, kad uždirbtum daugiau pinigų vien dėl to, kad galėtum užsiimti tuo, kuo ir šiaip galiu užsiimti, atrodė neįtikėtinai kvaila. Žvelgdamas atgal, gal net šiek tiek raudonuoju. Be abejo, tai buvo naivu. Bet tas laikas buvo tiesiog stebuklingas.

- Baigęs universitetą dirbote BBC. Keliavote po visą pasaulį, kūrėte reportažus, dokumentinius filmus. Išgarsėjote kaip ciklo „Evryman“ apie kasdienį žmonių gyvenimą reportažų autorius. Ar ši patirtis jums padėjo?

- Vėliau šią darbo patirtį panaudojau savo romanuose. Juk tada susitikdavau su įvairiausiais žmonėmis ir klausdavau jų: „Kaip gyvenate? Kas čia atsitiko?.. “ Aš visada norėjau rašyti. Ir rašiau, tik niekas mano rašymo nevertino. Rašiau rytą vakarą, be atokvėpio. Galiausiai 1979-aisiais mano romaną išleido... Bet jis buvo niekam tikęs. Kolegos perskaitė ir patarė rašyti istorijas televizijai. Man net palengvėjo. Užuot stengęsis kurti anglų literatūrą, nutariau parašyti tiesiog gerą istoriją.

- Ir parašėte istoriją apie Martiną Lutherį? Jį suvaidino Jonathanas Pryse‘as...

- Taip. Paskui kažkam šovė galvon mintis papasakoti keistą istoriją apie C. S. Lewisą... Tada aš rašiau apie vėžį, bent taip galvojau. Bet taip dažnai nutinka – gerai parašyti tekstai apie save staiga pataiko į temą, atitaria to meto aktualijoms. Ta istorija apie gyvenimu nusivylusį vyrą, išsigandusį, iš paskutiniųjų besistengiantį ką nors mylėti, labai priminė mane patį.

Man buvo trisdešimt treji, ir aš dar nė karto gyvenime nebuvau užmezgęs rimtų ilgalaikių santykių. Maniau, viskas dėl to, kad esu rašytojas. O iš tiesų aš tiesiog bijojau mylėti. Lewise atpažinau save. Taigi, į tą istoriją sudėjau visus savo jausmus, ir man pavyko, nes tai buvo nuoširdu.

- Scenarijų televizijos filmui pavertėte pjese. Bet galiausiai ši istorija atsirado ir didžiuosiuose kino ekranuose?

- Tada ir pagalvojau: štai kaip veikia Holivudas. Toks režisierius kaip Dickie Attenborough pasirenka tokį aktorių kaip Tony Hopkinsas, susuka filmą, o tada esi nominuojamas „Oskarui“. Man taip sukrito vienintelį kartą. Po to parašiau daugybę scenarijų, man mokėjo didelius pinigus. Bet scenarijų rašymas – gana gniuždantis užsiėmimas.

- Bet jus lydėjo sėkmė. Dirbote su tokiais garsiais filmais kaip „Vargdieniai“ („Les Misérables“, 2012) ir „Mandela: ilgas kelias į laisvę“ („Mandela: Long Walk to Freedom“, 2013). Nepaneigsite, kad scenarijų rašymas leidžia gana prabangiai gyventi, – susitikome viename iš Sasekso ūkių, didelėje perstatytoje troboje, kurioje gyvenate su žmona istorike Virginia ir trimis vaikais... Kodėl vis dėlto pasukote į režisūrą?

- Vis graužė nusivylimas. Mat scenaristas nėra savarankiškas, negali kontroliuoti kūrybos proceso. Vien dėl to ėmiausi režisūros. Beje, pirmas mano režisuotas filmas „Židinio šviesa“ („Firelight“, 1997), man regis, buvo puikus. Bet jam nepavyko. Režisuoti ėmiausi vien gelbėdamasis iš scenaristo kančių. Kai nepavyko, teko ieškoti kitokios išeities. Vėl ėmiau rašyti knygas. Pirmosios knygos buvo skirtos vaikams. Rašiau savo vaikams, jiems tuomet buvo apie dešimt metų. Išleidau šešias fantastikos knygas. Jas puikiai įvertino ir pirko, tad jaučiausi galįs imtis ir literatūros suaugusiesiems.

- Tada vieną po kito išleidote du romanus. Ar tik 2009 metais, pasirodžius romanui „The Secret Intensity of Everyday Life“ supratote, kad pradėjote rašyti seriją apie kelių giminių istoriją?

- Nežinau. Nebuvo tokio sumanymo. Iš pradžių leidėjas pasakė, kad knyga „neužkabina“. Sakė: „Gelbėjimosi valtyje nėra tigro...“ Galvojau, gal reikia rašyti taip, kad būtų suprantama ir ateiviams... Bet man, šiaip ar taip, svarbiausia yra kasdienis gyvenimas. Anksčiau ar vėliau imi tikėti, kad esi ne toks ir blogas pasakotojas, žmonės tave supranta. Manau, čia man labai padėjo ir darbas Holivude. Čia dirbdamas sulauki daug kritikos. Dažniausiai tokios: „Pala, čia nieko nevyksta. Kas varo pirmyn šitos scenos veiksmą?“ Labai geras klausimas, kurį romanistas sau retai užduoda. Kaip tik dėl to aš labai patobulėjau kaip istorijų pasakotojas ir romanistas!

- Romano „The Secret Intensity of Everyday Life“ veiksmas vyksta dutūkstantaisiais, daugmaž ten ir tada, kur gyvenate.

- Taip, tai nei miestas, nei kaimas, jaukus bankininkų ir scenaristų kampelis. Tie patys veikėjai pasirodo 2008 ir 2010 metais parašytuose romanuose. Rašiau greičiau, nei mano veikėjai augo. Todėl grįžau į praeitį – norėjau duoti jiems laiko. Tik tada supratau, kad mano troškimas rašyti apie tai, kaip žmonės projektuoja savo baimes ir nerimą į kitus – daug sudėtingesnė užduotis, milžiniškas darbas. Todėl romano „Gimtinė“ („Motherland“, 2012) veiksmą perkėliau į ankstesnius laikus – viskas prasideda tame pačiame kaime, tik per Antrąjį Pasaulinį karą, t. y. prieš pusę amžiaus.

Sekdamas vieno iš „Gimtinėje“ aprašomų vaikų gyvenimą, turėjau grįžau į 1962-uosius, į savo vaikystę. Tada dar nesidomėjau Karibų krize. Tas laikas man įsiminė tik ilgomis berniukų eilėmis prie klausyklos bažnyčioje ir Johno Profumo meilės nuotykių skandalu (tai buvo vienas pirmųjų, nelabai aiškiai suvoktų erotinių potyrių). Bet žinojau, kad Kenedy‘is ir Chruščiovas buvo kupini baimių ir nusiteikę vienas prieš kitą. Supratau, kad galiu drįsti su savo modus operandi lįsti į žmonių galvas ir pasakoti jų istorijas. Šviesiausias pavyzdys tuomet man buvo Tolstojus, kuris įlindo į Napoleono galvą.

Romanus mane verčia rašyti noras priartėti prie tiesos, suprasti, kokie yra žmonės, kaip ir kodėl jie taip elgiasi, ką jaučia. Kaip mano pjesėje sako C. S. Lewisas: „Mes skaitome tik todėl, kad nesijaustume vieniši.“ Aš tikiu, kad taip ir yra.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kodėl dėl koronaviruso neleidžia tirtis privačiai? Yra kelios priežastys

Sveikatos apsaugos viceministrė Lina Jaruševičienė Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje...

Tomas Janeliūnas: ką jūs veikėte Seime vakar, yra išties niekšinga (145)

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Tomas...

Į Lietuvą staigiai plūstelės šiluma: termometrų stulpeliai gali šokti ir virš 15 laipsnių (52)

Artimiausiomis dienomis temperatūra neturėtų kilti aukščiau dešimties laipsnių, numatomos...

Nyderlandų mokslininkai nustatė naują COVID-19 pranašaujantį signalą

Nyderlandų mokslininkams pavyko aptikti koronavirusą miesto nuotekose dar iki tol, kai buvo...

Karbauskis – apie medikų algas: nekalbėsiu su opozicija, kalbės premjeras (425)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako nesistebįs antradienio vakaro įvykiais Seimo...

Kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje? Mus tiesiog įspėjo: nebandykite juokauti žmonėms nerimą kelia daugybė plaučių uždegimo atvejų (244)

Vitebske gyvenantiems sutuoktiniams Daškevičiams tuo pat metu diagnozuotas plaučių uždegimas....

Linas Kojala. Kai nėra ko klausti, kaip savaitgalis praėjo (9)

Daugybė žmonių pradeda pamiršti, kuri šiandien savaitės diena; lyg tai turėtų didelės...

Svarbi žinia vairuotojams: nuo balandžio keliuose įsigalioja keli pakeitimai (47)

Balandžio 1 -oji vairuotojams – svarbi data, kadangi nuo šios dienos keliuose įsigalioja...

Matulas sulaukė skambučio iš Kauno medikų: vienkartines kaukes naudoja po tris paras papildyta 11:20 val. (316)

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys iš opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių...

|Maža didelių žinių kaina