Studijavęs JAV, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis gavo ne vieną pasiūlymą kurti užsienyje, tačiau mintimi palikti Lietuvą ieškant skalsesnio duonos kąsnio nesižavi.
Jis nepripažįsta tų, kurie teisinasi svetur išvykę dėl to, kad Lietuvoje nėra ką veikti. Pasak smuikininko, pirmiausia reikia pažvelgti į save ir susimąstyti, ką pats gali duoti šaliai. Būtent dėl šios priežasties garsus muzikantas nekelia sparnų ir neskuba keltis gyventi svetur.
Kaip tikina smuikininkas, jis pats Lietuvai dar turi ką duoti. Ir nesvarbu, ar šalis jam gali ką nors pasiūlyti.
V.Čepinskis nuo vaikystės girdėjo muziką, dažnai laiką leido muzikiniame teatre. Stebėdamas spektaklius, kuriuose dainavo mama, jis gana anksti pradėjo domėtis muzika.
Smuikininkas prisimena, kad gerdamas pieną iš buteliuko barškindavo jį tarsi klarnetą. Ketverių metų, tėvui atvežus instrumentą, jis pradėjo smuiko pamokas.
„Tikiu, kad žmogus nuo mažens linksta į vieną ar į kitą specialybę. Tai nuo daug ko priklauso – nuo aplinkinių, aplinkybių, nuo to, kur gyveni. Todėl nenuostabu, kad pasirinkau smuikininko kelią“, – sakė pašnekovas.
Atlikėjo tėvai muzikantai: mama – dainininkė, tėvas – smuikininkas dirigentas.
Pasirinkimu nesuabejojo nė karto
„Mokytis griežti pradėjau ketverių, tačiau kartą iš tėčio gavęs spirgtą per pirštus labai supykau ir studijas atidėjau iki šešerių. Sakiau, kai paaugsiu, tada griešiu. Sulaukęs beveik septynerių vėl į rankas paėmę smuiką“, – prisiminimais dalijosi V.Čepinskis. Muzikantas atvirai sako, kad nuo mažens pasirinkęs smuikininko kelią niekuomet nesuabejojo savo sprendimu, net ir paauglystėje. Mokykloje atlikėjas mokėsi skambinti fortepijonu, teko pabarškinti gitarą.
„Niekada nebuvau per daug maištaujanti asmenybė. Gal todėl, kad man nuo mažų dienų buvo įdiegtas drausmės ir atsakomybės jausmas. Iš tikrųjų ir vaikystėj, ir paauglystėj būdavo, kad nesinorėdavo groti – veržiausi į kiemą žaisti krepšinio su draugais, – prisipažino smuiko virtuozas. – Bet manau, tai yra normalu. Tačiau, nori ar nenori, privalai groti, nes už savaitės ar kiek vėliau bus koncertas.
Netgi ir tada, kai man buvo penkiolika šešiolika metų, vadinamasis sunkus amžius, aš vis tiek užsiėmiau savo darbu. Tiesiog žinojau, kad privalau. Kai viską išmokdavau, tada eidavau į kiemą. Tačiau minčių imti ir viską mesti nebuvo.“
Muzikuoti vaiko nevers
Apsikrovęs darbais – vadovauja ansambliui „Camerata Klaipėda“, rengia turus po Lietuvą – smuikininkas prisipažįsta neturįs laiko poilsiui. Tačiau nepraleidžia progos į rankas paimti knygos. Vakarais jis mielai skaito Dostojevskio, Tolstojaus, Remarko, Balzako kūrinius, prie širdies jam ir mokslinė literatūra.
Atlikėjas prisipažįsta mėgstantis ekstremalius pojūčius, greitį.
„Labai mėgstu greitį, tačiau protingą. Niekada nesielgiu nutrūktgalviškai“, – teigia muzikas. Siekiantis pradėtą darbą atlikti kuo geriau, smuikininkas neslepia, kad repeticijos ir koncertai smarkiai vargina, todėl, jei jo vaikas nenorėtų būti muzikantu, jo neverstų, bet skatintų imtis to, ką jo atžala pasirinktų.
„Pirmiausia reikia pažiūrėti, į ką vaikas linkęs. Dabar jam kiek daugiau nei ketveri, jis dainuoja, šoka, rodo susidomėjimą, lanko įvairius dramos būrelius, chorą. Tiesa, jau truputį pradeda gėdytis diriguoti, bet kaip bus toliau – nežinau. Jeigu jis rodys norą, aš, aišku, bandysiu padėti. Jeigu matysiu, kad turi kokių nors gabumų, padėsiu juos ugdyt. Kita vertus, tai tokia sunki specialybė, kad tiems, kurie to nesupranta, ir nelinkėčiau suprasti. Per jėgą neversiu vaiko muzikuoti“, – mąsto smuikininkas.
Vertina nuoširdumą
V.Čepinskis buvo pakviestas griežti Švedijos ir Norvegijos karališkųjų šeimų oficialių vizitų į Lietuvą metu. 1991-aisiais griežė per Lietuvos priėmimo į Jungtines Tautas ceremoniją. Tais pačiais metais koncertavo Madride Ispanijos karalienei, dalyvaujant Jordanijos ir Graikijos karalienėms. Galintis palyginti, ką reiškia groti skirtingoms publikoms, muzikantas neslepia, kad net įvairių šalių publika skiriasi. Jis teigia, kad griežti kokiems nors monarchams – viena, paprastiems žmonėms – kita.
„Aš mėgstu paprastus koncertus. Visada taip sakydavau. Be didelių miestų, į turą visada įtraukiu mažesnius. Galiu groti ir keliems klausytojams. Ne kiekis esmė, – sako smuikininkas. – Malonu, kad žmonėms, kurie ateina, reikia muzikos. Nesvarbu, kad priėmimai po koncerto būna kuklūs, svarbiausia, kad nuoširdūs. Publikos meilė – nepakeičiamas dalykas. Su tokiais klausytojais aš užaugau, jie sekė visą mano kelią. Būtent tokie žmonės suteikia man dvasinių jėgų.“
Pasak muziko, geriau groti net keliems ar vienam žmogui, tačiau žinoti, kad jie tikrai nori girdėti tave, nei didžiuliai miniai, kurios tikslas atėjus į koncertą – pasipuikuoti prieš pažįstamus gražesniu apdaru ar sutuoktiniu.
Pašnekovas neslepia, kad nuvykęs į didelius miestus neretai jaučia publikos šaltumą. Smuikininkas atskleidžia susidaręs įspūdį, kad dažnai kitataučių ateina paklausyti vien tam, kad vėliau galėtų paneigti sklindančias kalbas apie muzikantų, atlikėjų genialumą.
„Rusijoje „Dom Muziki“ buvo panaši situacija. Iš pradžių jautėsi lyg publika atėjo tik pasiklausyti, kad vėliau galėtų peikti. Bet paskui visi atsistoję plojo“, – kalbėjo smuikininkas.
Nepakenčia smulkmeniško kabinėjimosi
Nors scenoje smuikininkas ne naujokas, tačiau sako prieš kiekvieną koncertą jaučiantis įtampą.
„Nuo pat vaikystės eidamas į sceną, jaudinuosi. Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Tai – ne scenos baimė, ne kažkoks jaudulys, kad kuo geriau pasirodyčiau, patraukčiau žiūrovą savo pusėn. Kai baigiasi žodžiai, prasideda muzika, – sako menininkas. – Muzika – tai vienas iš nedaugelio menų, kuris tiesiogiai veikia klausytoją čia ir dabar, ir kaip tu jį paveiksi, tokį rezultatą turėsi. Viskas labai paprasta. Žmogus yra žmogus, visada jam kas nors gali atsitikti scenoje. Tai – ne dailė, kur paveikslą gali tiek tobulinti, kol pats būsi patenkintas ir manysi, kad gali jį eksponuoti. Būdamas muzikantas kuri čia ir dabar.“
Ūmaus charakterio, temperamentingas, galintis pasiųsti velniop, jei kas nors erzina, muzikas juokiasi esantis degtukas – greit užsiliepsnoja, tačiau tuoj pat ir atlyžta.
„Nesu iš tų, kurie supykę kelias dienas nekalba. Viską išsiaiškiname ir vėl viskas gerai. Mane gali suerzint bet koks mažmožis. Bet greitai ir atsileidžiu. Nemėgstu ilgai vaidinti pikto, jeigu būnu neteisus, visada atsiprašau. Bent jau man taip atrodo, kad aš tą stengiuosi daryt“, – savo būdo ypatybes vardija smuikininkas. Menininkas neslepia, kad negali pakęsti žmonių, kurie nuolatos priekaištauja dėl smulkmenų.
Romantikas į savo repertuarą mielai įtraukia meilės tematiką.
„Noriu šiek tiek atgaivinti tą žanrą – bravarines pjeses, sonetus“, – sako
pašnekovas.
Jaunystėje susižavėjęs smuiko meistrais, V.Čepinskis prisipažino, kad jo idealas iki šiol išlikęs XX a. garsus smuikininkas Jasha Heifetzas.
Faktai
Vilhelmas Čepinskis kūrybinį kelią pradėjo mokydamasis Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, 1997 m. Niujorke baigė Džuliardo muzikos mokyklą, vėliau – Lietuvos muzikos akademiją. Koncertuoti pradėjo vaikystėje.
2003-iaisiais už nuopelnus savo šaliai apdovanotas Riterio kryžiumi, prieš tai Ispanijoje – medaliu „Kartu už taiką“ – už meno sklaidą Europoje.
33-ejų kaunietis smuiko studijas pradėjo būdamas ketverių, septynerių pirmąkart debiutavo Kauno filharmonijoje. 1987 m., būdamas dešimties, V.Čepinskis pirmą kartą atliko H.Vieniavskio Antrąjį smuiko koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru kaip solistas.
Smuikininkas 1996 metais griežė „Tilles Center“ Niujorke, po metų koncertavo „Carnegie Hall“ tame pačiame mieste.1999 metais jis grojo Amsterdame „Concertgebow“.
V.Čepinskis 2000 metais griežė Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje.
Smuiko virtuozas atliko solinius koncertus ir koncertus su orkestru visoje Europoje, Dominikos Respublikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Koncertavo su žymiais atlikėjais, tokiais kaip V.Spivakovas, J.Bašmetas, D.Geringas bei G.Kremeris.
1998 metais muzikas surengė koncertinį turą Jungtinėse Amerikos Valstijose su pianistu W.T.Smiddy. Asmeniniu Yehudi Menuhino kvietimu pasirodė su Londono simfoniniu orkestru.
1991 metais Ispanijos karalienė V.Čepinskui įteikė Mariapia Fanfani fondo už taiką medalį. 2003 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus talentą apdovanojo Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai.
2004 metų gruodžio mėnesį V.Čepinskis subūrė kamerinį orkestrą, kuriame groja jauni, talentingi muzikai iš visos Lietuvos. 2005 kovo mėnesį šiam kolektyvui buvo suteiktas „Camerata Klaipėda“ vardas.
2005 m. Vilhelmas Čepinskis buvo išrinktas atstovauti Lietuvai parodoje „Expo 2005“, vykusioje Japonijoje.
