- Panašu, kad televizija yra tavo „varomasis arkliukas“. Kaip save atradai joje?
Viskas įvyko spontaniškai. Atsitiktinai tuo susidomėjau būdamas penkiolikos metų. Mokykloje tarp gausybės skelbimų, kviečiančių pasirinkti įvairius būrelius, pamačiau kvietimą į „Moksleivių namus“ Šiauliuose, lankyti „videostudiją“. Tai skambėjo magiškai, tad aš ir susigundžiau pažiūrėti, kaip atrodo tas pasaulis.
Niekada nepamiršiu pirmos užduoties ir jos rezultato (juokiasi). Į rankas vadovė davė kamerą, su kuria lygiai dešimt minučių gatvėje reikėjo filmuoti ką nors įdomaus. Tada pamąsčiau: ko gero nieko paprasčiau būti ir negali. Bet kai sugrįžau į studiją ir juostą įdėjau į vaizdo grotuvą, supratau, kaip nuobodu žiūrėti – kamera tiesiog sukosi ratu, priartindavo arba nutolindavo kokį nors objektą ir nieko daugiau. Tada paaiškėjo, kad televizija yra sudėtingas mokslas, reikalaujantis „pakinkyti“ vaizdą ir garsą kartu. Man prireikė nemažai metų viso to išmokti.
- Ar kelias iki to, kuo šiandien esi ir užsiimi, buvo sunkus?
Jau po metų, praleistų studijoje, dalyvavau respublikiniame trumpametražių filmų festivalyje jauniesiems kino kūrėjams. „Susukau“ dešimties minučių dokumentinį filmą apie kūdikių namuose dūžtančius vaikų likimus. Už šį kūrinį gavau respublikinį režisieriaus Gedimino Beržinio „Metų debiutanto“ apdovanojimą.
Po to vasaros atostogų metu pravėriau Šiaulių televizijos duris ir sakau: „Sveiki, man šešiolika, jau porą metų lankau „videostudiją“, gavau apdovanojimą ir noriu dirbti televizijoje. Priimkite mane, prašau. Galėsite net nemokėti“. Mane priėmė, iš pradžių dirbau paprasčiausius darbus, kiek vėliau – operatoriumi, išmokau montuoti.
Po to tapau korespondentu, vedžiau jaunimo laidą, žinių laidai rašiau reportažus. Vėliau įsidarbinau Lietuvos televizijoje.
Mano žurnalistinis apetitas kilo. Studijų metais supratau, kad tikrosios televizinės žurnalistikos galimybės yra čia, Vilniuje. Jau maždaug po metų gyvenimo sostinėje jaučiausi tvirtai įsitaisęs „savo rogėse“.
- O tikrieji televizinės žurnalistikos užkulisiai labai skiriasi nuo to, ką mato žiūrovai...
Be abejo. Kai žmogus žiūri televiziją, jis mato į gražų popierių įvyniotą saldainį. Jis neįsivaizduoja, kiek reikia įdėti darbo, kad eteryje pasirodytų jam patinkanti laida. Nėra taip paprasta susitarti su žmogumi dėl interviu, kartais tam prireikia savaitės, dviejų... Man teko tartis net penketą metų... Po tiek metų laukimo vieną dieną pašto dėžutėje radau laišką, kuriame rašoma, jog „Playboy“ įkūrėjas ponas Hugh Hefneris laukia savo viloje. Mano reakcija buvo: „Ką? Laukia?!“
Kartą skridau kalbinti Rusijos žvaigždės, buvo viskas susitarta, suderintas laikas, adresas, o garsenybė ėmė ir išpyškino: „Atsiprašau, bet nieko neišeis. Neturiu nuotaikos.“
Ką jau kalbėti, kai reikia nufilmuoti. Kartais tenka tam paaukoti net po keletą savaičių. Po to išrenki pašnekovo ryškiausius kalbos „perliukus“, juos suguldai į iškalbingą tekstą, prie to pritaikai muziką, vaizdą...
Žiūrovams susidaro įspūdis, kokie laimingi tie žmonės, dirbantys televizijoje, kaip jiems „faina“: štai jie keliauja, susitinka su legendinėmis asmenybėmis... Bet iš tikrųjų mes dėl to išgyvename bemieges naktis, kūrybines kančias ir dar daug kitų dalykų.
- Gal pasvajoji apie sėslesnį gyvenimą?
Mano draugai juokauja, kad reikia jau subręsti, nes man jau per trisdešimt, o visas gyvenimas „sudėtas į lagaminus“. Taip, aš labai dažnai pagalvoju apie sėslesnį gyvenimą. Kartais save prigaunu besiguodžiantį, kaip noriu ramiau pagyventi, per mėnesį tris kartus neskristi kur nors. Bet suvokiu, kad jeigu staiga mano gyvenimas taptų sėslus, nemokėčiau ilgai taip gyventi. Esu kosmopolitas - tai jau tapo mano gyvenimo būdu. Labai tikiuosi, kad ir mano šeima bus tokia pat nutrūktgalviška.
- Daug keliaujant sveikatos problemos nekamuoja?
ažnos kelionės sveikatai nėra naudingos. Prieš keletą dienų grįžau iš Amerikos. Patikėkite, atsigauti be galo sunku: sutriko miegas, virškinimas. Sunku vėl persiorientuoti į normalų režimą. Dažni skrydžiai lėktuvais atsiliepia odai, be to, teko patirti įvairių traumų.
Skrisdamas iš Venesuelos, sirgau sloga. Kai lėktuvas leidosi žemyn, maniau, jog mano galva plyš, mat slėgis staigiai keitėsi. Vėliau dar savaitę gydžiausi vieną ausį, kuria negirdėjau.
- Nors gyveni aktyvų gyvenimą, turėjai antsvorio problemų. Kaip jų atsikratei?
Vieno siužeto filmavimo metu dietologė Jelena Tulčina man pareiškė, jog atrodau paburkęs, pavargęs ir papilnėjęs. Atsistojęs ant svarstyklių, nemaloniai nustebau, nes per vienerius metus priaugau net dvylika kilogramų! Atlikau maisto netoleravimo testą. Paaiškėjo, jog man netinka pieno produktai. Dietologė sudarė efektyvią mitybos programą. Prognozavo, jog per porą mėnesių atsikratysiu aštuonių kilogramų. Atsikračiau visų dvylikos, be to, nustojo dėl alergijos berti odą, sustiprėjo plaukai, dantys. Nuo to laiko kitaip žvelgiu į sveiką gyvenseną. Užsiiminėju joga, sportuoju, sveikai maitinuosi. Atsisakiau kiaulienos, ją keisdamas kalakutiena, žuvimi.
