Į Ameriką Jūratė sako išvykusi ne dėl ekonominių aplinkybių – ji dirbo Mokesčių inspekcijoje, tai reiškia, kad turėjo užtikrintą darbą. „Vaikai ėjo į mokyklą, namai, automobilis, viskas gan normalu, buvau bebaigianti ekonomikos mokslus, atrodė, ko dar reikia“, – sako Jūratė. Į svetimą šalį išvykti ji apsisprendė po to, kai keletą mėnesių paviešėjo pas ten jau gyvenančią draugę. Viena iš priežasčių, paskatinusių išvykti, buvo vaikai. “Norėjau, kad dukros pamatytų pasaulį, pasimokytų.
Mergaitėms buvo 10 ir 12 metų - toks amžius, kai dar gali gerai anglų kalbą išmokti ir integruotis į kitą visuomenę, ir kartu nebe mažytės, moka lietuvių kalbą, žino papročius, kultūrą. Tuo metu Lietuvoje sutikau draugą, su kuriuo gyvenu iki šiol, ir mes visi kartu išvažiavome. Drąsi buvau – 32 metai, du vaikai, išvažiuoju į Ameriką, ne Angliją, iš kur gali sugalvojęs tuoj atgal parlėkti, su nauju partneriu ir dar kalbos nemoku...“, - juokiasi moteris.
Jūratė prisimena, kad pagrindinė problema kaip ir visiems lietuviams Amerikoje – legalumas. „Dirbti teko, kas pasitaiko, tai nieko tokio, bet sunkiausia, kai vis ieškai būdų kaip legalizuotis. Lauki vieno popieriuko, paskui kito, tęsi turistinę vizą, paskui ieškai būdų, kaip gauti darbo vizą, bet praeina šešeri - septyneri metai ir tos problemos nesibaigia“, – sako Atlantoje (Georgia) gyvenusi lietuvė.
Energijos antplūdis Amerikoje
Gyvenimo pradžia Amerikoje nebuvo bloga. Jos draugas mokėjo angliškai ir visada prireikus padėdavo. Gan greitai kalbą išmoko ir abi mokyklą lankyti pradėjusios dukros. Pati Jūratė dirbo paprastus darbus ir mokėsi anglų kalbos. Tačiau nutiko kai kas, kas paskatino jauną moterį susidomėti energetiniu gydymu. „Atvažiavusi į Ameriką pradėjau jausti, kad per mane teka labai daug energijos. Pavyzdžiui, važiuoju mašina ir turiu sustoti, nes rankose pajusdavau energijos perteklių. Pradėjau jausti, kad negaliu pas bet ką darytis masažo, negalėjau su bet kuo medituoti, nes per kūną tekėdavo tiek energijos, kad imdavau kratytis.
Man pačiai ta būsena tiesiog fantastiška, bet kiti galvoja, kad tau kažkas blogai, epilepsija ar kas. Tada supratau, kad turiu išmokti suvaldyti savo energiją, ir taip nemokėdama anglų kalbos pradėjau eiti iš vienų kursų į kitus. Atėjusi sakydavau – moku tik truputį angliškai, bet noriu pas jus mokytis“, – prisimena Jūratė tą metą, kai pradėjo lankyti energetinio gydymo kursus.
Tie kursai finansiškai labai brangūs, bet moteris džiaugiasi, kad gyvenimas ją nuvedė būtent į Ameriką, kur galima bet kuriuo metu susisiekti su meistru, pasitarti.
„Lietuvoje nelabai buvo meistrų arba jie atvažiuodavo į savaitgalio seminarus, o to negana“, – sako ji.
Klinikinės mirties patirtis
Jūratė teigia, kad neįprastus pojūčius ji patirdavo ir Lietuvoje. Viskas prasidėjo po to, kai gimdymo metu ji išgyveno klinikinę mirtį. „Buvo šviesa, tunelis, palaima, nenoras grįžti į kūną... ir po to toks jausmas, kad už nugaros kažkas stovi, bet aš to visai nebijau. Arba - stoviu ant žemės, bet tarsi kažkaip plačiau viską matau. Žinau, kad mane veikia gravitacija, bet lyg ir nelabai, tarsi ir nesu prie tos žemės labai pririšta. Tuomet man buvo 22 metai, nesiryžau apie tai kalbėtis su niekuo, jei psichologei pasakysi, nuspręs, kad pogimdyminė psichozė“, - pasakoja Jūratė.
Tačiau moteris manė, kad tokia būsena galbūt buvo haliucinacijos, kurias sukėlė narkozė.
Todėl, jos įsitikinimu, geriausias būdas tai patikrinti - vėl atsidurti tokioje pat situacijoje, t.y. gimdyti, o po to gauti narkozę. Skamba neįtikėtinai, bet po poros metų būtent tai ir įvyko. „Kai pastojau, mane keturi gydytojai atsisakė žiūrėti, nes pavojinga gyvybei. Bet viena gydytoja ėmėsi atsakomybės ir tuoj po gimdymo prireikė operacijos, nes placenta neišsivalė. Taigi gavau narkozę ir turėjau progą palyginti ponarkozinę būseną ir komą“, – šypsosi moteris, sakydama, kad ji, matyt, pati save užprogramavo tokiam patyrimui.
„Tiesa, esu dar kelis kartus buvusi arti mirties – širdies infarktas, smurtas šeimoje... Bet būtent tas pirmasis klinikinės mirties atvejis man tarsi davė tokią žinią, kad viskas, kas vyksta su manimi, yra tam tikro lygio patyrimas...“, – įsitikinusi moteris.
Tiesa, Lietuvoje ypatingų pojūčių ji nepatyrė ir būtent Amerikoje pradėjo jausti didžiulius energijos antplūdžius. „Lankiau įvairius kursus, įgavau „reiki“ meistro lygį, bet jaučiau, kad to man negana ir taip atradau kvantinį gydymą“, – sako Jūratė.
Kas tas energetinis gydymas?
Ji sako, kad pasakyti žodžiais, kas yra energetinis gydymas, labai sunku. Tačiau žmonės klausia ir Jūratė stengiasi paaiškinti, kaip tai veikia. „Šiame pasaulyje viskas vyksta rezonansiniu pagrindu, kūno virpesių dažnis su aplinka turi sutapti. Kaip einant pakabinamu tiltu – net jei mes ir labai nenorime siūbuoti, mes su juo vis tiek siūbuojame.
Jei eilėje parduotuvėje greta kieno nors atsistojame – kartais nieko, o kartais labai greta stovėti nesinori ir tai reiškia, kad šalia esančių kūnų virpesių dažnis labai skirtingas. Tai priklauso nuo vietos ar žmonių. Jei aplinkoje yra aukšta energetika, tu pakylėtas, tau smagu, labai gera. Mes nesame vien fizinis kūnas... Gyvenimas mums duoda absoliučiai viską, bet neturime energijos to padaryti, ypač jei energetinės vibracijos yra žemos“, - teigia „reiki“ meistrė.
Ji sako, kad kursuose sutiko daug žmonių su medicininiu išsilavinimu. „Maždaug 50 proc. lankytojų yra gydytojai, turintys 30-40 metų darbo stažą ir daugiausia dirbantys su onkologija. Sako, mes negalime nepaisyti tų atvejų, kad kartais žmogui diagnozuojamas sunkios stadijos vėžys, bet po kiek laiko jis jau ateina sveikas. Tuomet kyla klausimas, kaip tai pagydoma. Vėžys – tai pakitusi ląstelė su pakitusia energetika ir ji pradeda daugintis“, - teigia Jūratė.
Pirmi pacientai - artimieji
Jūratė sako, kad Amerikoje, kai ji jau įvaldė „reiki“ techniką, padėjo savo draugui, kuris turi skrandžio problemų ir po dviejų sesijų maždaug metus vyras nesiskundė skrandžio skausmais. „Kartą dukrai kažkas įkando ir kaip tik turėjau išvažiuoti į Floridą. Palikau vaistų, pamaniau, gal viskas bus gerai. Vieną naktį mane tarsi kažkas prikėlė ir aš nuo pusės dviejų iki septynių jai dariau gydymą per atstumą - tai veikia lygiai taip pat, kaip ir žmogui esant šalia. Neskambinau, nes buvo nakties metas, tiesiog pajaučiau, kad turiu tai daryti. Tik atsiguliau, ji man skambina, sako, mama, tu neįsivaizduoji, kas buvo. Sako, man iš tos vietos, kur buvo įkandimas, pribėgo vos ne pusė stiklinės pūlių. Klausiu, kodėl man nesakei, sako, maniau, kad savaime praeis“, – prisimena Jūratė.
Atvykusi į Londoną ji padėjo vienai kitai pažįstamai ir dabar žmonės ją patys susiranda ir kreipiasi su bėdomis. „Buvo alergija vienai moteriai, labai sunki, visa oda tarsi nudegusi. Kai atvažiavo, nebūčiau galėjusi pasakyti, kokios spalvos jos akys - taip buvo užtinę, o kažkas dar buvo patarę uždėti spiritinius kompresus, nuo kurių dar ir nudegimas atsirado. Ši moteris pradėjo pas mane lankytis ir po penkių sesijų jau galėjo eiti į darbą“, – sako Jūratė.
Moteris teigia to niekada nedaranti dėl pinigų ar todėl, kad to reikia. Ir nesvarbu, ar žmogus tuo tiki, ar ne – energetinis gydymas vis viena veikia. „Iš tikrųjų energetinis gydymas yra tai, kad tu siunti meilę. Tai yra meilės skleidimas, meilė neturi ribų... Tai yra, kas man duota, ir ką aš turiu padaryti.“
Tačiau kai kūnas pasveiksta, būtina kažką su savimi daryti, ką nors keisti savo gyvenime, o dažnai žmonės, kai negalavimai praeina, viską pamiršta. „Žmogus turi atsisukti į save. Mes esame siela kūne ir sielai taip pat turime rasti laiko, nes rūpi dažniausiai kūno gerovė“, – sako Jūratė.
Į Londoną - paskui dukrą
Jūratė sako, kad pagrindinė paskata išvykti iš Amerikos – vaikų mokslai. „Amerikoje mokslų kaina labai didelė, keliasdešimt tūkstančių dolerių - mačiau žmonių, kurie pražilę ir dar išsimoka savo mokslo kreditą. Mano vyresnioji dukra kartą sukvietė visą šeimą prie stalo ir sako – aš išvažiuoju į Angliją. Čia gyveno mano sesuo ir dukra pas ją įsikūrė, baigė mokyklą, dabar jau studijuoja mados dizainą. Ji dirbo modeliu Amerikoje, paskui dirbo čia, bet apsisprendė kaip specialybę studijuoti madą, o ne būti modeliu. Po poros metų panaši istorija pasikartojo su jaunesniąja ir dabar Klaudija mokosi A lygio mokykloje, ruošiasi studijuoti ir vasarą atliks praktiką televizijoje“, – pasakoja Jūratė.
Moteris sako, kad persikraustymas nebuvo kažkas labai baisaus.
„Skrendant galima pasiimti du lagaminus, aš pasiėmiau tris. Atsivežiau čia, atrodo, pačius reikalingiausius daiktus, bet jų man nereikia. Mano draugas, radijo technikos inžinierius, labai greit darbą susirado, dabar remontuoja žaidimo automatus. Aš pradėjau praktikuoti energetinį gydymą. Ir dar važiuodama čia pagalvojau – būtų labai gerai su lietuviais dirbti. Planavau iš JK važinėti į Lietuvą ir mokyti kvantinio gydymo – tam turiu visas reikalingas kvalifikacijas. Galvojau, mokysiu, gydysiu, kad parodyčiau bent daliai žmonių, kad tai ne kažkokia mistika, bet Dievas davė čia man tų lietuvių, sutikau įdomių ir mielų žmonių, kuriems tai įdomu“, – pasakoja Jūratė.
Ji sako, kad visos problemos čia sprendėsi labai lengvai, net dukrai mokyklą surasti pavyko iškart. “Nežinojau, kad gauti vietą mokykloje didelė problema, mes su dukra nuėjome, pakalbėjome, pasirodo, tai buvo pati direktorė, ji sako – gerai, tave priimu, tik dar užklausimą nusiųsiu į Ameriką, ar kokios mokytojos ten nenužudei... Paskui dukra sakė, kad į tą mokyklą patekti yra laukiančiųjų eilė...“, – sako moteris.
Netiko klimato zona
Jūratė įsitikinusi, kad viskas jai sekasi dėl to, kad ji lengvai žiūri į gyvenimą. „Žmonės siekia materialių dalykų, nes nori saugumo, bet saugumas yra viduje, stiprybė ne dėl to, kad apsistatai daiktais. Lietuvoje buvo namas - pavyko parduoti, Amerikoje namas - dar kol kas nepardavėme, nieko tokio... Buvo smagu, didelis namas, čia kitaip, bet irgi gerai“, – materialinėmis sąlygomis nesirūpina moteris. Ji džiaugiasi, kad dabar yra absoliučiai sveika ir jaučiasi laiminga.
„Nuo mažumės buvau labai ligota. Gimiau Rusijoje, poliarinės nakties zonoje ir per poliarinę naktį aš visiškai nesivysčiau. Gydytojai sakė, kad neišgyvensiu, arba vis naujas gydytojas – nauja liga. Tada mama išskrido į Lietuvą ir ten vysčiausi normaliai. Grįžo į Murmanską ir vėl pradėjau sirgti. Tėtis dirbo karinėse bazėse, į kurias atvažiuodavo geri specialistai tikrinti, vienas iš jų mano mamai pasakė, kad būna atvejų, tiesa, labai retai - vienas iš milijono, kai vaikui netinka klimato zona. Mama sakė, kad jai užteko tų žodžių ir per dešimt dienų susiruošėme į Lietuvą“, – prisimena Jūratė.
Jos įsitikinimu, materialus pasaulis yra svarbus – neįmanoma būti dvasingu, jei neturėsi maisto ar stogo, tačiau bėda, jei žmonės ima rūpintis vien materialinėmis gėrybėmis.
„Man pavyksta bendrauti su mirusiaisiais, su patėviu susisiekiu ir jis sako – pasakyk visiems, kad į gyvenimą jūs ateinate nei dėl blogo, nei dėl gero gyvenimo, jūs ateinate patirti tai, kas čia yra“, – sako Jūratė.
