aA
Edita Mildažytė – TV laidos „Bėdų turgus“ vedėja, labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ vadovė – žmonių pagarbą pelno nesaugodama savęs, kai tenka rinktis tarp to, kas turi prasmę, ir to, kas gražiai atrodo. Ji pasirenka tai, kas prasminga. Pati gali pabūti ir be karūnos.
Edita Mildažytė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kalėdinis laikotarpis, ko gero, jūsų dėka tapo labdaringu laikotarpiu. Ar jaučiatės įvedusi šią madą?

Jaučiuosi. Kai pradėjome prieš 10 metų, prisimenate, koks buvo laikas? Bet kokie labdaros projektai buvo diskredituoti. Lietuvą rėmė visas pasaulis, tačiau labdaros vaistinėse vaistų buvo galima nusipirkti, o ne gauti, tas pats su drabužiais, kuriuos apsukrieji įsigudrindavo parduoti, o visa tai apvainikavo Vienos balius. Dar dabar visi prisimena storą bobulką, kuri rėkė, kad neturi, ką valgyti. Buvo rizikinga įšokti su labdaros projektu. Dabar to nebedaryčiau. Tai buvo tas pat, kaip išrauti palmę ir pasodinti ją šaltoje vietoje, žinant, kad ji nušals.

Bet ar nejaučiate nostalgijos tam, ką kažkada darėte?


Aš niekada nieko nedariau „Bėdų turgaus“ formatu, jokios akcijos, išskyrus tą, kuri buvo suorganizuota 2002 metais prieš šv. Velykas. Ji vadinosi „Nupirk duonos alkstantiems“, ir pirmąkart į fondą įplaukė 50 tūkstančių litų. Beje, mes niekada nerinkome lėšų telefonu. Išskyrus akciją, kuri nesusijusi su „Bėdų turgumi“, – „Lietuva–Gruzija – viena širdis“.


Štai kas mūsų laidoje patinka verslininkui: jei jis pasakė, kad skiria 2 tūkst. litų, tai tiek laidos herojus ir gauna. Tiesa, dar tyliai vykdome „Diabitės.lt“ programą – vaikams, sergantiems cukriniu diabetu, perkame insulino pompas. Nupirkome 130, kurių viena kainuoja 6 tūkst. Dar 180 vaikų jų laukia. Blogai, kad projektas tylus, nes kur triukšminga, ten daugiau lėšų galima surinkti.


Net per savo pačios vestuves jūs, Edita, sugebėjote išvystyti labdaringą veiklą...


Prieš dvejus metus, gilėjant krizei, tai buvo natūralu. Juk vien mintis apie vestuvių dovaną žmones varo į neviltį, o jaunieji apsikrauna nereikalingais daiktais. Pamaniau, jei kiekvienas į voką įdėtų 25 Lt, kuriuos vėliau atiduosime labdaringai Betanijos valgyklai, tai bent jau atkreipsime dėmesį į tuos, kuriems tų pinigų labiau reikia. Toji valgykla dirba su pačiu žemiausiu visuomenės sluoksniu. Kad ir koks žmogus būtų, kol gyvas, turi valgyti. Turbūt tuomet apie 5 tūkst. litų paaukojome.

O kaip gimė labdaringumo idėja?


Televizijoje klestėjo mano laida „Bobų vasara“. Žmonių istorijos buvo tokios, kuriomis remiantis galėjai parašyti ne vieną romaną. 


Mes per trejus metus nurinkome didžiausius akmenis nuo žemės paviršiaus. O važinėdami po kaimus iš arti pažvelgėme į žmonių kasdienybę: kultūros namai užkalti, jokios šviesos miestelių gatvėse, žmonės geria. Ėmiau mąstyti, kaip juos bent truputį pakelti. Sumaniau du projektus: „Duokim garo“ ir „Bėdų turgus“.

Žmogui reikia konkrečios pagalbos: kur jam kreiptis, jei namai užsiliepsnojo. Valdžia dažnai geba tik vaikus iš tokios šeimos atimti, neva paaugins, kol tėvai atsistatys. Šiuo metu mąstau, kad būtų gerai, jei kokia nors nevyriausybinė organizacija rajonų savivaldybėse įsteigtų labdaros centrus ar savišalpos fondus, į kuriuos žmonės galėtų suvežti visą seną buitinę techniką, baldus, kitus daiktus. O pasiimtų šių daiktų stokojantieji, ypač po nelaimių.

Ar jums pačiai teko valgyti duonos be sviesto?


Teko. Dar ir dabar yra muilo, pirkto už talonus. Kai auginome vaikus, pamenu, net dujų nebuvo, o Rūtos gimdyti aš pėsčia nuėjau, nes nebuvo benzino. Neužmiršau ir to, kai susikraudavau vaikus į vežimą ir „varydavau“ pastovėti prie sviesto, kruopų, mėsos, kiaušinių.

Kas jums gyvenime padarė didžiausią įtaką?


Man įtakos turėjo visi žmonės, kurie buvo šalia, pradedant močiute, bet ir mama turėjo ne mažiau įtakos, ir tėvas, ir patėvis, ir sesuo, nors ji smarkiai už mane jaunesnė, ir mano vyrai – pirmas, antras. Apskritai daugybė žmonių, į kuriuos bandžiau lygiuotis. O kai ėmiau dirbti, tai Henrikas Vaitiekūnas, Algė Žukauskienė, kuriai ir dabar nedrąsu sakyti tu.

Ką labiausiai vertinate žmonėse?


Tikrumą. Mažiau vertinu intelektą. Jį galima įgyti, jis pritaikomas tik tam tikrose sferose. O žmogus, šluojantis gatvę, gali nemokėti skaityti, bet kokia gili jo gyvenimo išmintis... Tai svarbiau, negu būti išsilavinusiu niekšeliu. Ypač dabar, kai gyvename įvaizdžio laikais, tikrumas turi ypatingos svarbos – ar tu laikaisi žodžio, ar pagelbsti, jei matai, kad kolegai bėda.

O koks yra jūsų įvaizdis?


Neturiu įvaizdžio, yra vaizdas. Man juokinga, kai sako, kad televizija daro žvaigždes. Tada aš sakau: gerai, pasidarykite antrą Valinską, antrą Mildažytę. Manau, kad žurnalistika – tai sfera, kuri žmogų gali labiausiai sužaloti. Ir aš dėkinga savo profesijai už tai, kad jei nepadėjau, tai nepakenkiau, kad galėjau užsiauginti vaikus, pati planuoti savo laiką. Dar aš laiminga, kad esu nykštukinės karalystės karalienė – turiu savo ūkelį, kuriame tvarkausi ir sugebu įdarbinti žmonių.

Kalbate apie verslą?


Taip, žmonės dažnai painioja labdarą su verslu. Labdara yra tai, kas dovanojama, aukojama proceso metu, bet pats procesas – ar tai būtų laida, ar koncertas, ar akcija – tai jau prodiuserinė nuosavybė. Ji turi savo kainą ir vertę. Bet atsiranda gudručių, kurie ramiai pasiima mūsų idėjas ir eksploatuoja. Kai bandau pasakyti, kad bent paklauskite, ar leidžiu naudotis, visi nutaiso nekaltus snukučius ir sako: oi, kad tik gerumo būtų daugiau.

Jei jums būtų leista šeimininkauti visoje Lietuvoje, nuo ko pradėtumėte?


Atsisukčiau į jaunus žmones, nes tai – valstybės kraujas, mėsa ir raumenys. Jaunos šeimos dažnai yra pasiėmusios kreditus, kitos dar nesugrąžinusios kreditų už mokslus. Jos augina vaikus, kuriuos reikia lavinti. Kai visuomenę imsime orientuoti ne į pensininkus, o į ateitį, tik tada pajudėsime iš mirties taško. Dar reikia pasiekti, kad žmogui apsimokėtų dirbti, apsimokėtų likti Lietuvoje. Vien dėl to verta atleisti nuo mokesčių smulkųjį verslą, nes verčiau tegu žmogus dirba ir užsidirba, negu stovi darbo biržoje ir serga depresija.

Kažkur perskaičiau, kad jūs Kalėdas švenčiate drauge su savo buvusiu vyru.


Žurnalistai perdeda, kartą gal taip ir buvo, mes nesipykstame. O skausmas? Jei pūlinį išpjausi, susiūsi, liks tik randas, bet jei makaluosi pagaliu... Yra daugybė būdų gyventi. Galima prisiminti, kas blogai, bet galima prisiminti, ir kas gerai. Mes esame puiki šeima, bet nebūtinai apie tai pasakoti laikraščiams. Vaikų pagarbą, manau, pelniau dėl to, kad niekada nesaugojau savęs, kai tekdavo rinktis tarp to, kas turi prasmę, ir to, kas gražiai atrodo. Paprastai pasirenku tai, kas prasminga ir naudinga šeimai, vaikams. Pati galiu pabūti ir be karūnos.

Kaip jūs auklėjote vaikus?


Visai neauklėjau. Jei tavo darbai sutampa su deklaruojamomis vertybėmis, jei lieki padorus kiekvienoje situacijoje – tai ir yra auklėjimas. Štai per Mykolo (mudviejų su Gintautu sūnus) gimtadienį nepranešęs atvažiavo brolis Domas (vyro Gintauto sūnus iš pirmos santuokos) ir apvežė jį po visus atrakcionus, čiuožyklas, o vakare kieme visomis spalvomis sušvito fejerverkas. Tai pats gražiausias atgarsis, koks gali vykti šeimoje. Nė vieno iš vaikų neišskiriu ir džiaugiuosi, kad jie puikiai bičiuliauja tarpusavyje. Šventėms laukiu parvykstančių savų studentų – Rūta Taline studijuoja juvelyriką, o Domas mažasis Berlyne – kino meną ir publicistiką.

Mažyliui – jau dvylikti, vyresni – išvykę, vadinasi, jūs jau ne tokia užimta?


Taip, kartais jaučiu, kad neturiu, kur savęs dėti (juokiasi).

Iš ko paveldėjote humoro jausmą?


Visi jį turi: mama, tėtis, o ypač mano vyras. Kai ką nors pasako, galima nugriūti.

Ar turite svajonę?


Pagavau, kad jos neturiu, o tai blogai. Ilgai gyvenau dėl vaikų, o dabar gyvenimas man mane sugrąžino, ir aš kol kas nežinau, kur save dėti, ko aš noriu. Visada norėjau dainuoti ir tebenoriu. Esu lankiusi ir muzikos mokyklą, ir etnografinį, bet į televizinius projektus eiti atsisakau. Dainuoti viešai vėloka. Gal atsisuksiu kada nors į gerą bažnytinį chorą?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Užkalnis: po tokio maisto Neptūnas eina mylėti undinių

Geriausias jausmas, valgant Lietuvoje, būna tada, kai pasijunti esąs ne Lietuvoje, o kur nors kitur....

Įspėja dėl moters, graudžia istorija tuštinančios vilniečių pinigines (53)

Šaltą ir drėgną vakarą namo važiavusi vilnietė neliko abejinga pagalbos prašančiai moteriai,...

Gyvai / Pirmoji lyderių akistata: „Rytas“ – „Žalgiris“ tiesioginė vaizdo transliacija (34)

Ketvirtadienį triumfu prieš Madrido „Real“ pergalių sąskaitą Eurolygoje atsidaręs Kauno...

Šiurpą keliantis scenarijus: ką reikėtų daryti, jei ant jūsų miesto sprogtų atominė bomba

Mokymai, ką daryti kilus branduoliniam karui, buvo itin populiarūs Šaltojo karo laikotarpiu. Tiek...

Nors Venckienės ekstradicijai uždegta žalia šviesa, tolesnis procesas priklauso nuo JAV (305)

Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kalinamos buvusios teisėjos Neringos Venckienės advokatai...

Be reikalo nuvertinate šią erdvę: parodė, kaip įrengė puikų kambarį palėpėje

Palėpė yra kone kaprizingiausia namų erdvė, kurios plotą retas išnaudoja efektyviai. Tačiau...

Nelaimė Pociūnų aerodrome: netikėtai apvirto lėktuvas, pilotai išgabenti į ligoninę (44)

Sekmadienį Pociūnų aerodrome įvyko nelaimė. Policija informavo, kad apvirto lėktuvas, du jame...

ES narės atvėrė kelią „Brexitui“ atidėjimo nesvarstė (76)

Europos Sąjungos ( ES ) šalys narės sekmadienį atvėrė kelią Europos Parlamentui ratifikuoti...