- Du dešimtmečius atidavėte sportiniams šokiams ir sprendimas baigti profesionalios šokėjos karjerą daugeliui buvo netikėtas. Nesigailite?
Šį kartą gana lengvai pavyko atsisveikinti. Nors negaliu pasakyti, kad priimti sprendimą buvo labai paprasta. Bet, matyt, atėjo laikas, kuomet save turiu atiduoti mokiniams, šeimai. Laikas kitam gyvenimo etapui. Tiesiog pajutau, kad sportininkės karjeros man gana. Be to, kaip šokėja jaučiuosi pasiekusi viską, ką galėjau. Išeiti reikia aukštai iškelta galva.
- Nesibaiminate, kad apniks tuštuma?
Treniruosiu savo mylimas poras, dirbsiu trenerės darbą, turiu šeimą, teisėjausiu varžybose. Darysiu viską, ką daro aktyvią sportininko karjerą baigę žmonės - džiaugsiuosi gyvenimu. Jeigu pajusiu tuštumą, jeigu reikės kokio dėmesio ir pasirodymo, man jį užpildys televizija.
- Kokia buvo šeimos reakcija į Jūsų apsisprendimą?
Žinią priėmė išskėstomis rankomis (juokiasi). Matyt, jau nesitikėjo, kad kada nors tai įvyks. Nes prieš kiekvieną sezoną sakydavau, kad: „Na, jau šitas paskutinis“. Bet jam pasibaigus… Dainelė kartodavosi iš naujo. Visur tik bėgdavau, lėkdavau ir vis tiek ne viską spėdavau. Bet negaliu pasakyti, kad mano vyras dėl to labai barėsi. Jis puikiai supranta, ką man tai reiškia, o ir pats dirba be galo daug.
- Dabar džiaugsis, nes žmona daugiau laiko praleis su šeima…
Iš manęs namų šeimininkės, kuri per dienas vaikšto po grožio salonus, žiūri serialus, turbūt niekaip neišeitų. Net ir dabar, baigus karjerą, laiko nepadaugėjo. Niekaip negaliu nusėdėti vietoje. Darbų nesumažėjo, o dar mintyse rezgu svajonę atidaryti dar vieną šokių mokyklą. Taigi į narvelį manęs nelabai pavyktų uždaryti. Nors turiu pripažinti, kad labai smagu vakarus leisti kartu su šeima, o ne plušant treniruotėse.
- Kokius ryškiausius karjeros momentus prisimenate?
Išskirti galėčiau sugrįžimą ant parketo po vaiko gimimo. Tai man buvo labai svarbu. Sugrįžimas buvo malonus. Mūsų su Arūnu (Arūnas Bižokas – aut. past.) karjera buvo puiki, kai perėję į suaugusiųjų grupę „prasimušėme“ ir pirmais metais šokome Europos ir pasaulio čempionatų finaluose. Buvo nuostabu, kai laimėjome pasaulio čempionatą su A. Bižoku, vėliau ir profesionalų Europos čempionatą su Mirko (Mirko Gazoli – aut. past.). Daug visokių malonių ir smagių momentų. Aišku, buvo ir nemalonių akimirkų.
- Kai kalbate apie pergales, balse juntu nostalgiją…
Galbūt jos šiek tiek yra, bet dabar, kai internete pažiūriu savo pasirodymus, jaučiu palengvėjimą. Kodėl? Nes psichologiškai buvo sunku, kai teko treniruotis ir dukra likdavo be mamos. Kiekviena mama jaučiasi blogai, kai dirba, o ne būna su vaiku. O kai būdavau su vaiku, sąžinė grauždavo, kad nesitreniruoju. Dabar palengvėjo, nes dilema išspręsta. Gyvenimas nesustoja, jis labai gražus. Daug kas klausia, ar nesilaukiu? Nesilaukiu. Noriu pasidžiaugti savo gyvenimu. Turėsiu daugiau laiko sau. Pastaruoju metu jo labai trūko.
- Teisėjaujate ne tik sportinių šokių varžybose, bet ir televiziniuose šokių projektuose, kur jus dažnai pravardžiuoja gražiai besišypsančia žudike. Ar ir už televizijos sienų esate tokia pat griežta?
Gerai, kad bent jau šypsena graži. (juokiasi) Panašiai tokia ir esu. Bet kita vertus, kaip kam pasirodys. Nors dažnai man net ir iš draugų yra tekę girdėti tokį priekaištą: „Kodėl neprofesionaliems šokėjams aš esu tokia griežta?“ Bet palaukit, žmonės, kurie nori tik šiaip pramokti šokti, neeina į televiziją. O jei išeini į eterį, būk pasiruošęs kritikai. Be to, tokiose projektuose, manau, pakanka neprofesionalių teisėjų, kurie pilsto iš tuščio į kiaurą ir nieko konkretaus nepasako. Aš tiesiog nenorėjau priimti tokios pozicijos. Jei visi sėdėsime ir sveikinsime, kad puiku, visi esate šaunuoliai, abejoju, ar kam bus įdomu žiūrėti tokią laidą.
Tiesiog šokiai - ta sritis, kurią aš puikiai išmanau. Juk teisėjaudama „Žvaigždžių duetuose“ kėliau tik devintukus ir dešimtukus, nes kad ir baigiau muzikos mokyklą, nežinau visų dainavimo subtilybių, todėl ir vertinimas kitoks.
- Sakoma, kad prasidėjus šokių projektams į šokių mokyklas plūsta vis daugiau norinčiųjų pramokti šokio žingsnelių. Jūs taip pat turite mokyklą. Ar irgi pastebite, tokią tendenciją?
Iš dalies taip. Čia kaip prieš Naujuosius metus pažadi ką nors nuveikti. Dabar madinga išmokti šokti. Tačiau tai yra mėgėjai, bet, kad padaugėtų vaikų, norinčių tapti profesionaliais sportininkais - ne. Vis dėlto tai be galo sunkus darbas. Dažniau to nori tėvai, o ne patys vaikai.
- Norite pasakyti, kad nesvajojate, jog Jūsų mažoji Evita sektų mamos pėdomis...
Aš, žinoma, labai norėčiau, bet manau, kad ji pati atras tai, kas artimiausia jos širdelei. Aš pati treniruoju vaikus ir dažnai matau, kaip tėvai spaudžia juos siekti geriausių rezultatų, o vaikai paprasčiausiai „perdega“. Šokį pirmiausia turi pamilti, kad kiekvienas žingsnelis būtų malonumas. Nors, žinoma, siekiant medalių lengva nebus.
