2014-12-10
Mano Mama (93+8 mėn.)...
Mes vis giliau grimztame į fantazijų pasaulį. Tai grynai Mamos labai specifinis matymas. Nepaprastai lakios mintys ir nepaaiškinami poelgiai. Man vis labiau įdomu: kaip Mama mąsto? Ar galiu tą mąstymą pažinti? Ar pajėgiu suprasti? Kur riba tarp tikrovės ir blūdo? Gal blūdo nėra, bet yra mano nesuvokti dalykai?
Šiandien sako:
- Sūneli, aš mačiau tavo žmoną. Labai graži mergaitė. Sveikinu.
- Mergaitė?!
- Ir labai maloni. Mes va čia sėdėjome ir labai gražiai kalbėjome. Sužinojau, kad ji iš neturtingos, bet labai mėgstančios knygas šeimos. Myli vargšus, nekenčia verslininkų, Senekos giminaitė. Labai puiki mergaitė. Sakė, kad mums pagimdys du vaikus. Vienas bus berniukas ir labai panašus į tave, o kita mergaitė ir bus labai panaši į mamytę.
- Mama, tada berniukas bus labai negražus.
- Kad į tave? Kai buvai jaunas, tu man buvai pasaulio grožis.
- O dabar?
- Dabar tik grožis.
Juokiamės.
Ir nebežinau, kaip Mamą ir maitinti. Iš blynų su varške iškrapšto varškę, iš cepelinų - mėsą. Iš sriubos - morkas. Keptose bulvėse ieško svogūnų, kurie "be vitaminų" ir "labai kenkia sveikatai". Geria virintą vandenį, dažnai atvėsusį, bet prisideda keletą šaukštelių cukraus. Nebegaliu paduoti medaus, nes kiek beatneščiau, tuoj atskiedžia su vandeniu ir tokį saldumyną nešioja po kambarius, maitina "sielas". Pritaško, net limpa šliurės. Tie pataškymai pritraukia dulkes ir nudažo grindis juodais taškais.
Na, senatvė. Ir ko čia stebėtis.
Mama sako:
- Dabar aš gyvenu 3614 metus! Man jau du tūkstančiai metų!
- Žinoma, Mama. Ir Tu labai jaunai atrodai. Nuostabiai! Skruostukai rausvi, lūpytės putlios, rankos žieduotos (nors nėra nei vieno žiedo).
- Žiūrėk, sūnau: kokia aš liekna!
- Taip, Mama. Kokia Tu bebūtum, bet Tu mano Mama ir aš Tavęs visada pasiilgstu.
- Tai, sūnau, dažniau ateik pas mus į svečius. Mes su Seneka tave pavaišinsim senoviškais sausainiais.
- Gerai, Mam, būtinai. O kada Tu kepsi savo sausainius? Šiandien ar rytoj?
- Po 300 metų. Tik jei pažadėjai ir ateik, nes kol karšti, tol minkšti ir labai skanūs.
- Gerai, Mama, labanakt. Ateisiu po 300 metų, popiet.
- Ne, iš ryto.
- Gerai, Mam iš ryto. Labanakt.
***************************
2014-11-28
Mano Mama (93+7 mėn.)...
Kaip galėdamas stengiuosi, kad mano Senoji Mama neatitrūktų nuo tikrovės. Visaip stabdau Jos grimzdą į „sielų“ pasaulį. Ji vis dar skaito ir skaito knygas. Dieną ir naktį. Visada. Mes susėdam ir kalbame apie tai, ką Mama perskaitė, kaip suprato, ką įsiminė (ir tučtuojau pamiršo, nes po valandos nieko nebegali pakomentuoti). Nesvarbu. Kalbinu ir kiekviena proga kalbinu.
Toks užgulė metas, kad Mama kartais nebesupranta realybės ir Jai žmonės per TV – gyvi, realūs, dabar mūsų kambaryje dalyvaujantys žmonės. Ginčijasi su TV, rėkauja ir pergyvena! Kai kas nepatinka, bėga į kitą kambarį, slepiasi už sienos ir kartoja: durnius! Kaip taip galima kalbėti?! Nesąmones gi kalba! O kai rodo GĖRĮ, Mama stačiai prilimpa prie ekrano. Pasislenka arčiau ir kartais paliečia televizorių, tuo išreikšdama didžiausią solidarumą. Gyvi cūdai. Na, tokiais momentais reikia pamatyti mano Mamą!
Mane labai žavi nepaprastas mamos mandagumas. Visada už mano menkiausią rūpestėlį sako: ačiū.
Kaip ir kiekvienai Moteriai, kokio amžiaus būtų, laaaaabaaaai patinka komplimentai ir pagyros. Įsikalė galvon, kad jai nuolatos šąla galva. Užsimaukšlino žieminę kepuraitę, nors kambariuose būna ir +25 šilumos. Užteko pasakyti, kad: Mama, nušus Tavo plaukai! Kaip atrodysi? Kaip be plaukų? Tučtuojau kepurę nubloškė, susišukavo plaukus, keletą kartų apžiūrinėjo save veidrodyje ir galiausiai nuėjo praustis, išsiplovė galvą.
Ir man labai neramu, kad labai sumažėjo Mamos apetitas. Valgo vos po šaukštą ar du. Ir visą, kas liko, padeda, nustumia ir sako, kad daugiau to nebevalgys. Ir vis susirūpinusi, kad per stora, kad nekaip atrodo, nes pernelyg didelis pilvas. O dangau!
O kartais mes labai prasmingai pasišnekame. Ypač tada, kai aptariame Mamos perskaitytą knygą ar knygos pastraipą, ar kokią mintį. Vakar kalbėjome apie... meilę!
- Meilės nėr. Moteris pripranta prie vyro ir viskas.
- O Tavo vyras Zenonėlis, mano Tėvas... nemylėjai?
- Na, tau nereikia to žinot! Negražu to savo Motinos ir klaust!
- Kodėl, Mam?
- Todėl, kad tai moters reikalas,– ir gerokai patylėjusi, pridūrė,– Mano Zenonėlis buvo labai tvarkingas. Man patiko, kad mokytojas, kad gražiai dainavo, grojo smuiku. Mes kalbėjome vokiškai. Ir tai man labai patiko.
- Jūs vis vien, kaip įprasta, ilgėjotės pasimatymų ir bučiavotės.
- Aš nieko nesiilgėjau. Jei vyras moterį kviečia į pasimatymą, tada moteris turi teisę apsispręst: eit – neit. Moteris niekada nedrįsta primest savo valios. Visa valia priklauso vyrui.
- Mama, Tavo labai senoviškas manymas. Dabar jau po pirmo pasimatymo ir į lovą sugula.
- Šlykštynės!!! Ir kaip taip galima?! Kokios pasileidusios moterys!
- Na, bet lova, Mama, gi būna?
- Lova – tik vaikams! Iki ženatvės – jokių lovų! Moterims lovos nereikia, bet be lovos nebus vaikų. Moterims tik tiek ir tereikia. Kai gimsta vaikai, kai viskas sutvarkyta, tada moterims lova – tik vyro reikalams. Vat taip, sūnau! Ir būč nekalbėjus, jei būtum dar mažas, dar jauniklis, o dabar mes suprantam kas ir kaip. Ir nebėr ko slėpt.
**************
Bus tęsinys
