2015-04-05
Manęs klausia: kodėl neberašau apie savo Mamą (93 + 11 mėn.)? Rašyčiau, žinoma, bet labai greitai senka Mamos atmintis. Taip staigiai senka, kad man jau būna akimirkų, kai labai neramu. Apie bet kokią praeitį jau nebėra ko ir kalbėti – neprisimena. Nebeprisimena net vaikystės ir jaunystės, apie ką dar visai neseniai pasakojo iki smulkmenų.
Kai Jai pačiai pakartoju, ką Ji buvo man kalbėjusi, dabartinė Mama stebisi ir negali atsistebėti. Nebeatsimena savo Vyro (mano Tėvo) Zenonėlio, nei savo seserų, nei kokios tai giminės. Pasaulis susiaurėjo iki vieno dabarties, iki „einamojo momento“ spindulėlio.
Gaila, žinoma, bet mes visi tokie būsime. Vieni ankščiau, kiti vėliau.
Tarkim, kai po savo „rašymo seanso“ antrame aukšte, nulipu į pirmą ir įeinu į Mamos kambarius, dažnai pamatau besikeičiančius, bet jau matytus vaizdus: priklota lovų „sieloms“, ant stalų pridėta valgių (kiek sugadina produktų!) ar keliolika puodelių arbatos. Kartais ištraukia kai ką iš šaldytuvo ir dėlioja ant stalų. Jau du kartus, nors pavasaris ir pradeda žaliuoti žolė, Mama supjaustė, smulkiai sutrupino po kepalą duonos... paukščiukams!
– Vargšeliai nori lesti!
– Tai, Mam, kur man tuos Tavo trupinius dabar dėt? Žiūrėk: gi pavasaris!
– Papilk sode, po obelimis.
Ar padaviau Mamai duonos su kmynais. Ateinu... ji išrenka kmynų grūdelius! Pilnas stalas trupinių!
– Mama, ką Tu čia darai?
– Tokia pasitaikė, žemėje išvoliota duona.
Tačiau, šalia to išryškėjo, tarsi atsvara, kiti gražūs dalykai. Mama atsigręžė į Dievą ir dabar ilgai ir garsiai skaito maldaknyges. „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ atsimena, o visa kita paskaito. Tai, kad Dievo asmeny Mama turi saugotoją ir užtarėją – labai gerai. Nesijaučia vieniša.
Kartais Mama kažko labai bijo. Verkia ir prašo, kad Jos nepalikčiau, miegočiau šalia. Kartais, kai Ji guli su visais drabužiais, „kaip stovi, taip ir miega!“ aš atsigulu šalia ir mes abu kažką kalbam. Mama mane ir užklosto, ir užglosto, ir dėkoja, kad va, esu šalia. Dabar dažnai man pasiunčia „oro bučinuką“ ar pamojuoja rankele.
Kartais užsako kokio nors Jai gardaus patiekalo, tarkim, ypatingos bulvių košės su spirgais ar miltinių blynų su obuoliais. Pamėgo karštą pieną su pyragaičiu, juoda duonele su vyšnių uogiene.
Perku, malu, kepu, o ką daryt? Mano Mama ir vienintelė mano Mama.
Kai pradingo tualete valandai, dviem, o klausiu, šaukiu ir neatsiliepia – įgriuvau į vidų!
Žiūriu: sėdi Mama ant vonios suoliuko ir vos negriūna.
– Blogai man, labai blogai. Silpna. Mirštu.
Kai pusiau nešiau, pusiau vedžiau, tik tada pastebėjau, kad mano Mama jau mažučiukė, lengvučiukė ir tikrai be sveikatos. Kaip ir visos Močiutės.
Būsime ir mes.
Ir likimas nei prie ko.
2015-04-10
Šiandien mano Mamai - 94 metai!
Vakar skambino ir sveikino Jos sesuo Verutė, kuriai rudenį sukaks 93 metai! Daugiau niekas neprisiminė. Niekas neskambino. Tyla. Na, Mamos kitai sesutei jau 90 metų! Dar kitai "tik" 88 metai! Na, Mamos sesutėms jau neleidžia sveikata. Suprantama.
Aš aplink namus, miškelio atokaitose priskyniau pirmųjų lauko gėlių. Palinkėjau savo Mamai daug sveikatos ir dar ilgų gyvavimo metų. Pasakiau, kad mūsų giminės istorijoje Ji ilgaamžiškumo rekordininkė!
Mama sakė, kad kodėl Jai nesulaukus 1000 metų?
Ji paprašys Viešpaties Dievo.
Ji pakalbės su Dievu.
Na, ne. Mama Rojuje jau "buvo", ten šilčiau, maloniau, nei Žemėje, tad Ji sutiks su Dievu: jei Dievas pasišauks, tai Ji ir eis.
Mama, ačiū, kad esi.
Mama, ačiū, kad per Tave ir aš esu.
Matau šviesą ir Tave.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Mama, per FACEBOOK Tave matė 120 000 žmonių! Ir sveikino, ir teikė gėlių, ir linkėjo 100 metų!
***************************
Dėkojame rašytojui Edmundui Malūkui už šiltą pasidalinimą.
