Nori kitokio dėmesio
Pernai rudenį Kristaus amžiaus sulaukęs D. Zvonkus niekada nestokojo dėmesio. Kurdamas dainas ir grodamas gitara 1996 metais Klaipėdoje susikūrusioje vaikinų grupėje „B’Avarija“ Deivydas ilgai šildėsi jos populiarumo spinduliuose, vėliau ėmęsis prodiusuoti merginų grupę „Yva“ ir su jos lydere Natalija sukūręs šeimą penkerius metus populiarumo siekė kartu, savo gyvenimą vis paįvairindami būtomis ir nebūtomis istorijomis.
Po skandalingų skyrybų vienos ryškiausių pramogų pasaulio porų gyvenimas įgavo santūresnių spalvų. Gyvenimiškos patirties sukaupęs ir viešumo pamokas įvertinęs Deivydas šiandien ypač kruopščiai „dozuoja“ informaciją apie save.
Paprašytas duoti interviu, Deivydas iškart pasiteiravo, kokiais dalykais domėsimės: kūryba – prašau, asmeninis gyvenimas – tabu. Net ir į klausimą, ar po sekmadieninės „Chorų karų“ transliacijos jis eina linksmintis su choristais, ar sprunka namo ilsėtis, viešumo atsikandęs kūrėjas rėžia tiesiai: „Mano laisvalaikis – ne žiniasklaidos reikalas.“
Todėl turime pasakyti, kad čia nerasite atsakymo į klausimą, kokie santykiai šiandien sieja Nataliją ir Deivydą po jų plačiai nuskambėjusių skyrybų praėjusiais metais, neišgirsite jokių pikantiškų istorijų, į kurias dabar galėtų būti įsipainiojęs svajonių jaunikio vardą susigrąžinęs garsusis „bavaras“...
Šiandien D. Zvonkus atrodo kitoks – ne koks nenustygstantis viešumo trokštantis plevėsa, o prasmingos išraiškos siekiantis kūrėjas.
Telšiai – savas kraštas
Prasidėjus didžiulio populiarumo sulaukusiems TV3 „Chorų karams“, ne vienas nustebo ir klausė, kodėl gimęs ir mokęsis Klaipėdoje D. Zvonkus subūrė chorą Telšiuose ir dabar gina Žemaitijos garbę. Reaguodamas į tai Deivydas šypteli: „Klaipėdiečiai turi Deivį. Aš nenoriu būti antras. Iš tikrųjų antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Tad teko ieškoti naujų vandenų. Žemaitijos sostinė Telšiai – tinkamas variantas.“
„Šiuo metu gyvenu Vilniuje, aštuoniolika metų buvau klaipėdietis, bet mano kilmės šaknys – giliai Žemaitijoje. Telšių rajonas – mano abiejų tėvų gimtinė. Tad mano kilmė – 100 procentų žemaitiška. Beje, tuo metu penkiamečio mano tėvo šeimą, gyvenusią Telšių rajono Mickiškės kaime prie Tryškių, už antitarybinę veiklą ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko apskritį. Po dešimties metų jie grįžo vėl į Žemaitiją. Todėl džiaugiuosi, kad man teko garbė dirbti su Telšių kolektyvu. Mažesniuose miesteliuose gyvena nuoširdesni žmonės“, – savo prielankumą Žemaitijos sostinei išsakė žinomas kūrėjas.
Deivydo neišgąsdino ir tie sunkumai, kurie paprastai užgriūva savaitinių projektų dalyvius, kai tenka verstis per galvą, kad kiekvienam savaitgaliui būtų parengtas naujas nepriekaištingas kūrinys. Koks tai „malonumas“, D. Zvonkus savo kailiu turėjo galimybę patirti praėjusių metų pavasarį, kai kartu su aktore Egle Jackaite dalyvavo LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai 4“ ir pasiekė projekto pusfinalį.
„Sutikau dalyvauti „Chorų karuose“, nes man tai pasirodė šaunus sumanymas. Labai džiaugiuosi, kad šiemet kur kas daugiau dainų skamba lietuvių kalba“, – šiandien optimizmu trykšta Deivydas.
Su telšiškiais – į sėkmę
„Kiekvieną sekmadienį stengiamės sukurti šventę sau ir žiūrovams“, – su naujuoju projektu susijusias kūrybines ambicijas lakoniškai dėsto Smaragdinio choro generolas D. Zvonkus.
Kad pateisintų sau duotą tvirtą žodį, vidutiniškai du kartus per savaitę Deivydas skuba į Telšius. Ten susitinka su choristais, vietoje dirbančiu choro vadovu Gintaru Vaitkaičiu ir kartu įgyvendina kilusias idėjas.
Choro generolas džiaugiasi, kad prie kolektyvo sėkmės geranoriškai sutiko prisidėti ir žavioji iš Telšių kilusi aktorė Ineta Stasiulytė. TV3 projekte „Šok su manimi“ sublizgėjusi ir kartu su Deividu Meškausku laimėjusi antrąją vietą aktorė dabar yra Smaragdinio choro choreografė ir režisierė.
Su žemaičių choru nėręs į „Chorų karų“ projektą Deivydas nepuolė demonstruoti savo vokalinių gebėjimų kaip kitų chorų generolai. Jam kur kas priimtinesnis variantas – pačiam likti šešėlyje, o „balso teisę“ perduoti choristams. Jau pirmojoje laidoje, užuot pirmu balsu traukęs legendinės „B’Avarijos“ kūrinį „Noriu lėkt“, jis įsitaisė prie fortepijono ir į priešakines pozicijas užleido choristus.
„Geras meno vadovas, kaip ir geras krepšinio treneris, per daug į kadrą nelenda“, – sako telšiškių generolas, televizijos žiūrovus nustebinęs dar viena staigmena. Pareiškęs, kad kone pusė lietuviškos popmuzikos dainų yra sukurta remiantis keturiais standartiniais akordais, garantuojančiais sėkmę, choro generolas šį teiginį akivaizdžiai pademonstravo. Smaragdinis choras užtraukė gerai pažįstamų dainų popuri.
Populiariausių lietuviškų dainų, sudarytų vos iš keturių akordų, rinkinį sudarė „Raskila“, „Laisvė“, „Jei pasiekčiau saulę“, „Meilės laivas“, „Mažyte mano“, „Tu vėjo paklausk“ ir kitų hitais tituluotų dainų ištraukos. O šią muzikinę publiką įaudrinusią staigmeną choras baigė žodžiais: „Mes mokam keturis akordus, nes tai lietuviškas poprock.“
Ar sekmadieniais, kai užverda chorų kovos, galima tikėtis ir daugiau staigmenų, D. Zvonkus nebuvo linkęs atskleisti. „Esu numatęs daugumą kūrinių – iki pat projekto pabaigos, jei pavyktų ją pasiekti. O kūrinius renkuosi pagal tai, kiek jie, mano nuomone, tinkami Telšių smaragdinio choro kolektyvui. Kiekvienas choras turi ir trūkumų, ir pranašumų – reikia labai apgalvoti repertuarą, norint atskleisti savo pliusus“, – tepaaiškino telšiškių vedlys.
Su žemaičiais į sėkmę besiiriąs „bavaras“ neslepia, kad dalyvauti tokiame projekte – nemažas iššūkis. Tačiau, užuot ramiai atsidavęs savo kasdieniams darbams, jis, atrodo, nė kiek nesigaili visą savo laiką skyręs „Chorų karams“.
„Scena labai uždega“, – išsprūsta jam.
Lengvos kovos su projekte dalyvaujančiais chorais D. Zvonkus nesitiki. „Juk silpnų dalyvių projekte nėra. Surinktos geriausios ir talentingiausios pajėgos, vyksta įtempta kova“, – pabrėžia jis, iki šiol negalintis suvokti, kodėl Neringos Čereškevičienės Vilniaus baltasis choras iš tolesnės kovos turėjo pasitraukti pirmasis.
Pernelyg ankstyvu klausimu kūrėjas vadina užuominas, ar suburtas Telšių choras galėtų sėkmingai tęsti savo muzikinę veiklą pasibaigus televizijos projektui.
Tai, beje, daro ne vienas pernykščiame projekte dalyvavęs kolektyvas. Tačiau net ir į pernelyg ankstyvu pavadintą klausimą D. Zvonkus reaguoja iškalbingai: „Mūsų kolektyvas jau dalyvavo ne viename renginyje: „Žmonės 2010“, „Krepšinio himnas 2011“, „Lietuvos garbė 2010“. Todėl akivaizdu, kad vien „Chorų karais“ neapsiribosime.“
Aistringai į muzikines varžytuves įsitraukęs Deivydas nedvejoja, kad žemaičiai – tikri savo krašto patriotai. „Žaviuosi, kaip jie myli savo gimtąją žemę“, – šypteli jis ir priduria, kad raginti visus žemaičius balsuoti ir palaikyti savo krašto chorą nebūtų labai garbinga. Šį dalyką – verta ar neverta balsuoti už saviškius – kolektyvas turėtų paskatinti savo darbais.
Nėra gyvenimo be muzikos
D. Zvonkaus pavardė jau kone penkiolika metų minima tarp ryškiausių Lietuvos pramoginės muzikos kūrėjų. Deivydas – svarbiausias praėjusio amžiaus pabaigoje sužibėjusios vaikinų grupės „B’Avarija“ idėjinis autorius, grupei sukūręs daugybę dainų. Ši grupė ne kartą pelnė įvairių apdovanojimų muzikiniuose renginiuose, o albumas „Angelay“ ir singlai „Mylėk mane“, „Iš visos širdies“ tris kartus tapo platininiai.
Beje, pirmuosius muzikinius laurus Deivydas pradėjo skinti sulaukęs vos dvidešimties. Tuomet, 1997-aisiais, Tarptautiniame fortepijoninės džiazo improvizacijos konkurse vaikinas pelnė publikos prizą ir apdovanojimą už originaliausią muzikavimą. D. Zvonkus reiškėsi ir kaip prodiuseris, globojęs ne vieną muzikos grupę, pavyzdžiui, „Omega“, „Yva“, aranžavęs daugybę dainų.
„Pastaruoju metu dažniausiai dirbu prie įvairių televizijų užsakymų. Įrašinėti tenka dainas tų atlikėjų, kuriuos atsiunčia televizijos prodiuseriai“, – dabartinę savo veiklos sritį nusako pašnekovas.
Kas yra D. Zvonkus pirmiausia – dainų kūrėjas, atlikėjas ar prodiuseris, – pats herojus nedrįsta aiškiai įvardyti.
„Darau tai, kas šauna į galvą, ir negaištu laiko galvodamas, kaip save apibūdinti“, – nuskamba nekonkretus atsakymas.
Žymus šiandienio Lietuvos muzikos pasaulio dalyvis sako, kad muzika jo gyvenime neatsirado atsitiktinai. „Labai anksti mane patraukė aplinkoje skambantys garsai, įdėmiai į juos įsiklausydavau, stengdavausi juos mėgdžioti, bandydavau kažką kurti. Maždaug nuo šešerių jau svajojau būti muzikantas“, – mena daugelio populiarių dainų autorius, kuris šiandien tik su mamos pagalba galėtų prisiminti, kas jo gyvenime atsirado pirmiau – paties sukurta ar atlikta daina.
Deivydas giriasi, jog tėvams niekada nebuvo sunki našta: „Buvau ramus ir geras vaikas.“ O pasidomėjus, ar vaikystėje vis dėlto buvo iškrėtęs kokį nors pokštą, pašnekovas sukikena: „Esu pavogęs nuo muzikos klasės sienos Bethoveno portretą.“
Prisimindamas metus, praleistus Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje, D. Zvonkus sako niekada negalvojęs apie jokias kitokias profesijas. Būdamas trečiokas, jis pradėjo mokytis ir Klaipėdos J. Karoso vaikų muzikos mokykloje. Nenutolo nuo savo svajonės ir baigęs pagrindinius mokslus – ketverius metus mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiuo metu jis yra šios akademijos kompozicijos magistras.
Ar turint muzikinį išsilavinimą gimsta kokybiškesnės dainos?
„Mokslai mokslams nelygu. Talentas talentui nelygu. Laurus skina darbščiausi“, – atsako ir prisipažįsta, jog šiandien neapsunkina smegenų skaičiuodamas savo sukurtas dainas.
„Niekada neskaičiavau, kiek ir ko esu sukūręs. Tikiuosi, kad ir neprireiks skaičiuoti“, – tarsteli ir atskleidžia, kad niekada nemėgo klausytis seniau sukurtų savo dainų, nes nuomonė apie kūrinius nuolat keičiasi, o tie, kuriuos tekdavo dažniau girdėti, tarkim, „bavarų“ dainos, pabosta.
Viena ryškiausių šiandienio pramogų pasaulio asmenybių neslepia: scena – uždegantis dalykas. Tačiau kartu su „B’Avarija“ ir buvusia sutuoktine Natalija Zvonke nemažai koncertavęs atlikėjas minčių grįžti į sceną su mikrofonu rankoje daugiau nepuoselėja. „Jei kada paimu mikrofoną į rankas, tai būna ypatingas atvejis, be to, dažniausiai humoristinio pobūdžio“, – šypteli atlikėjo pozicijas užleidžiantis Deivydas.
Vis labiau į kūrybą grimztantis „bavaras“ neslepia, kad jam patinka būti televizijoje. Tačiau tik ne ten, kur aptarinėjami gandai ar „pezami“ abejotinos vertės dalykai. Kišimosi į privatų gyvenimą ir to sukeltų nepatogumų jis jau patyrė apsčiai.
„Sutinku dalyvauti maždaug dviejose iš dešimties man siūlomų laidų ar projektų. Kitų aštuonių dažniausiai atsisakau dėl man nepriimtino jų turinio“, – patikslina jis.
Ateityje bus lengviau
Popmuzikos kūrėjui per sunku konkretizuoti, kokios muzikos jis klausosi savo malonumui. „Mėgstu labai įvairią muziką. Nei konkretaus stiliaus, nei atlikėjo negalėčiau įvardyti. Didžiausią malonumą jaučiu, kai tinkama muzika suskamba tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, – aptakiai dėsto.
Pastaruoju metu į žvėriško tempo projektą įsisukęs D. Zvonkus prisipažįsta ir anksčiau neturėjęs aibės laisvo laiko, kurį galėtų švaistyti šen bei ten, ir niekada nesimėgavęs sveiku gyvenimo būdu: „Jau seniai savo gyvensenos negalėčiau vaidinti sveika. Darbas studijoje iki vėlumos, kelionės, degalinių maistas...“
„Chorų karai“ Deivydą uždega, tačiau kartu ir labai vargina.
„Šio nuostabaus, tačiau jėgas išsunkiančio projekto sukeltas nuovargis dažniausiai pasijunta kitą dieną. Tad akimirkų, kurias galėčiau skirti savo malonumui, lieka vis mažiau. Labai džiaugiuosi, kai galiu į rankas paimti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su man mielais žmonėmis ar tiesiog pasinerti į jaukią savo namų aplinką“, – lengvesnio gyvenimo viltimi šiandien gyvena 33-ejų „smaragdinis“ vyrukas Deivydas Zvonkus.