“Vieną dieną gali laimėti, kitą - „pasikrauti malkų“. Sveikinimai, žinoma, malonu, bet nesijaučiu padaręs žygdarbį. Matyt, esu pernelyg kuklus”, - šypsosi šokių studijos įkūrėjas.
- Per visus tuos metus jau turbūt pripratai prie čempionatų ir einant į sceną kojos nebedreba...
Be šansų. Jei nebesinervini, vadinasi, į sceną geriau neik. Per šį čempionatą mano subinė drebėjo dešimt kartų labiau nei prieš tai. Nors, velnias žino, gal tiesiog kitų nebepamenu. Baisu ne dėl savęs, o dėl komandos. Nesinori pavesti.
- Esi kada nors pamiršęs žingsnelius?
Pastebėjau, kad išėjęs šokti negirdžiu aplinkos, pradinės muzikos, tik skaičiavimą, ritmą ir didžėjaus “begin”. Būna, kad ir žingsnelius pamirštu. Bet kūnas kažkaip savaime žino, ką daryti, gal ne idealiai, bet... Kaip bebūtų, žmogui gera varžytis, o jaudulys padeda gyventi.
- Gatvės šokiai dažnai siejami su nusikalstamumu, narkotikais. Nepiktina tokie komentarai?
Tai - tiesiog stereotipas. Painiojami du skirtingi dalykai. Gatvės kultūra yra sudėtinga ir neneigsiu, jog šokiai atėjo iš ten, bet niekada nepropagavo narkotikų ar nusikalstamumo. Ta pati salsa yra gatvės šokis. O kalbant apie narkotikus, ne vieną, atėjusį į studiją, ištraukėme iš to liūno. Tėvai nė neįtarė, kad jų vaikas ne tik žolytę rūko, uosto, bet ir leidžiasi. Tačiau jei vaikas iš tikrųjų nori šokti, jam bet kokio “brudo” neįkiši. Chuliganai mano studijoje neužsilieka - pas mus reikia dirbti.
- Pats disciplinos dozę gavai vaikystėje, kuomet buvai Lietuvos sportinės gimnastikos rinktinės narys?
Nelabai mėgau gimnastiką, mama vertė. Norėjau žaisti futbolą. Bet išėjo į naudą, nors tai ir sunkus sportas. Kai kurie profesionalai po traumų visam gyvenimui lieka neįgalūs. Yra sudėtingų triukų, kuriuos aš, būdamas vaikas, labai bijojau atlikti. Penkiolikos metų visiškai “susivariau” stuburą. O karjera baigėsi Odesoje, per svarbias varžybas. Prieš apšilimą prisėdau ant suolelio ir nebegalėjau pakilti. Sutraukė nugarą. Treneris buvo pažadėjęs, jei surinksiu šimtą šešis taškus, gausiu žalius “treningus”, su užrašu “Lietuva” ir mėlynus zomšinius sportbačius “Adidas”. Tais laikais tai buvo kosmosas. Ech... o trūko tiek nedaug. Oro uoste pamatęs verkiantį trenerį, supratau, kad viskas baigta.
- Dabar, kaip matau, irgi neišvengi traumų: pirštai pleistrais “papuošti”, ranka įtvirtinta. Galėtum suskaičiuoti, kiek iš viso jų esi patyręs?
Jei ne tamprūs raiščiai, dabar būčiau visai subyrėjęs. Mano labai ploni kaulai. Rimtai. Dabar man keturiasdešimt, atrodo, viskas - “nebepavarau”. Bet jei tik sumažinu krūvius, pradedu byrėt. Stuburo išvarža, perpus sutrūkęs kairės kojos meniskas, dešinė pėda du kartus lūžusi, o apie visus patempimus net nekalbu. Kažkada sudarant asmeninį horoskopą pasakė, kad mano kūnas linkęs į traumatizmą. Be maisto papildų neišsiverčiu. Bet vis tiek ketinu gyventi šimtą šešiasdešimt aštuonis metus.
- Gal tai ženklas, kad reikia lėtinti tempą?
Matai, kas keisčiausia - negaliu sustoti. Negaliu dirbti puse širdies. Jaunimas šiais laikais kartais mėgsta patinginiauti. Pasaulio čempionate pamato, kaip “chebra” laimi, ir sako: “Mes taip niekada nesušoksim”. Bet viskas įmanoma - reikia tik per treniruotes dirbti.
- Ar metęs žvilgsnį į septynerių metų vaiką gali pasakyti, talentingas jis ar ne?
Pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Vienas šokėjas metus “tampėsi”, jau norėjau pasiųsti velniop - nieko vis tiek nebus, maniau. Staiga, po vasaros matau kitą žmogų - nerealiai varantį bičą. Nežinau, kas įvyko, bet įsitikinau, kad tik po metų žmogus pradeda kontroliuoti savo kūną. Iki to laiko jį kontroliuoja subinė, rankos, ausys, kojos, kas tik nori, bet ne jis pats. Dabar stengiuosi įsižiūrėti į visus. Kartais pakanka gero spyrio į užpakalį, kad šokėjas visą gyvenimą neliktų amžinai perspektyvus. Negalima nurašyti nė vieno...
- Susidaro įspūdis, kad darbui skiri ir laisvą laiką, ir savaitgalius. Mylimoji lūpos netempia, kad jai trūksta dėmesio?
Ši problema iškildavo su visomis draugėmis. Dabartinė - ne išimtis. Tiesiog ji pati šokėja ir supranta, kad aš kitaip negaliu. Bet tai padeda atrasti kasdienių akimirkų džiaugsmą. Tarkim, vakare prieina apsikabina minutei ir taip nerealiai gera pasidaro.
- Vis kalbi apie mokinius, kuriems gelbėji sunkiomis akimirkomis. Ar apie savo vaikus negalvoji?
O, jau seniai noriu vaiko. Bet tam, kad turėčiau vaiką, reikią labai stipriai stovėti ant kojų. Mano vaikystė nebuvo lengva. Teko patirti ir šilto ir šalto, gyvenom gan nepasiturinčiai. Tad aš savo vaikui noriu duoti viską, ko pats neturėjau.
