- Sakoma, kad televizija dažnai dirbtinai sukuria žmonių įvaizdį – charakterį, temperamentą. O tikrasis jūs labai skiriatės nuo televizinio jūsų įvaizdžio?
Nelabai. Nesakyčiau net, kad televizija sukuria, veikiau jau pats žmogus susikuria įvaizdį. Jeigu kalbėsime apie mane, vedantį laidas televizijoje, tuomet aš esu savimi, visai toks pats kaip ir realybėje. O tie vaidmenys, kuriuos atlieku serialuose, dažniausiai skiriasi nuo tikrojo manęs.
- Jums „klijuojami“ įvairūs apibūdinimai – optimistas, nuoširdus, turintis puikų humoro jausmą. Ar šios savybės yra jūsų profesinės sėkmės raktas?
Nežinau, ar raktas, bet tikrai esu optimistas, ir ši savybė mane atskleidžia labiausiai. Jeigu lyja pusė dienos, vieni žmonės sakys, kad lyja visą dieną, o aš sakysiu, kad tik truputį palijo. Optimizmas ne tikėjimasis ko nors gero, o tik kitoks, teigiamas požiūris į įvairius dalykus. Apie mano humoro jausmą ne man spręsti. Manau, kad šiokį tokį turiu, bet koks jis, geriau pasakytų kolegos.
- Jūsų televizinė karjera prasidėjo nuo filmų, serialų įgarsinimo. Papasakokite, kokie buvo tie pirmieji blynai – svilo jie ar ne?
Na, ne... Jie nebuvo prisvilę. Nemėgstu tokių frazių kaip „prisvilę blynai“. Turbūt iš pradžių buvo sunku, bet tuo metu Lietuvoje įgarsintojo vaidmuo buvo naujiena. O dabar, aš suprantu, kad tiems, kas dar tik pradeda įgarsinti, yra be galo sunku, jie nežino daugelio dalykų, kurie dabar man atrodo savaime suprantami. Kartais juokiuosi, kaip tas žmogus gali nesuvokti, rodos, elementaraus dalyko. Kartais galiu pasakyti ir ne visai taktiškas pastabas. Sunku prisiminti savo pirmuosius įgarsinimus. Tą daryti pradėjau prieš dvidešimt metų – apie trejus metus įgarsinau žymųjį serialą „Santa Barbara“. Buvo linksma.
- Esate ne tik televizijos veidas, balsas, bet ir talentingas aktorius. Kas jus labiau žavi – aktorystė teatre ar televizijoje?
Hmm... Tai skirtingi dalykai. Teatras yra vienoks darbas ir patirtis, o televizija visai kitokia. Aš manau, kad save realizuoju ir ten, ir ten. Yra minusų tiek teatre, tiek televizijoje. Kalbant apie teatrą, reikėtų pasakyti, jog problema yra valstybės požiūris į kultūrą, meną ir šios srities finansavimą. Dauguma aktorių nedirbtų kitose srityse, jeigu pragyvenimui užtektų pinigų, uždirbamų teatre. Televizija, ko gero, persmelkta komercijos, nors negaliu teigti, kad tai būdinga visoms televizijoms ir laidoms. Bet nuo to niekur nepabėgsi.
- Aktoriai patiria daug streso. Kaip jį malšinate?
Įvairiai. Skaldydamas malkas, maudydamasis pirtyje, mirkdamas kubile, iškylaudamas. Sušvelnintai aš čia pasakiau apie tas iškylas, kurios neįmanomos be kepsniukų, šašlykų, alaus, degtinės ar vyno, draugų kompanijos. Tai gal nėra streso malšinimas, greičiau vienas gyvenimo malonumų. Išgeriu ne dėl to, kad man sunku, bet dėl to, kad skanu. O geriausia meditacija man yra žolės pjovimas.
- Seriale „Moterys meluoja geriau“ vaidinate komišką personažą. Rodos, šis vaidmuo jums „lipte prilipo“...
„Prilipo“ (juokiasi). Gatvėje kartais šaukia: „Kostia“. Ypač kai ko nors atvažiuoju į autoservisą, man sako: „Ko čia atvažiavai? Taigi savo servisą turi“.
- Vasario mėnesį slidinėdamas patyrėte kojos traumą. Kaip jaučiatės šiandien?
Oi, jaučiu traumos pasekmes ir turbūt dar ilgai jausiu. Man atlikta viena sudėtingiausių kelio sąnario operacijų. Koją man skauda. Gydytojai ilgai svarstė, ką daryti su menisku. Viduje dar yra likę metalo konstrukcijų, kurias išims tik po trijų mėnesių. Gydytojai nutarė, kad, praėjus metams po traumos, viską padarys per vieną operaciją, kad nepjaustytų sąnario dar kelis kartus.
- Panašu, kad slidinėjimą teks ilgam atidėti...
Šią žiemą dar neslidinėsiu tikrai, bet jeigu vasarį operuos, kitą žiemą turbūt jau galėsiu.
- Buvote aktyvaus, sportiško gyvenimo būdo šalininkas. Kokias sporto šakas esate išmėginęs?
Noras sportuoti man „užeina“ tokiais tarpais. Būna, kad sportuoju labai intensyviai, po to kokius metus visai nesportuoju. Kai buvau vaikas, buvau tikrai labai aktyvus. Turėjau vienintelį penketą penkiabalėje sistemoje - būtent iš fizinio lavinimo pamokų. Nuo antros klasės lankau karatė, dziudo treniruotes. Ko gero visiems vaikams patinka muštis. Dar pamenu, kad lankiau lengvąją atletiką, kartais krepšinį, futbolą palošdavau, dar lankiau žirgyną, užsiiminėdavau povandenine žūkle, mėgau plaukioti. O dabar man labiausiai patinka tinklinis, lauko tenisas ir slidinėjimas.
