Medumi varvančios dienos
Vytautas Tamulevičius kartu su žmona tikrina avilius. Korius pavertus, medus jau nebeišteka, dalis akučių – užakiuotos. Pats laikas imti pirmąjį medų. Sutuoktiniai iš sandėliuko iškelia medsukį. Jį rūpestingai išplaus su soda, saulėje išdžiovins. Kitą dieną, jei bus geras oras, galima bus kopinėti medų.
Jau yra žmonių, laukiančių medaus. Namuose jis neužsilaiko, pirkėjų ieškoti nereikia. Vienas verslininkas kasmet po šešis trilitrinius stiklainius pasiima.
Senasis bitininkas gerą vardą brangina. Medų parduoda tik savo paruoštuose stiklainiuose. Jie turi būti ne tik švariai išplauti, bet ir išgarinti ar iškaitinti, sterilūs.
Pats bitininkas medaus nepasiilgsta. „Jei per metus suvalgau kokią stiklinę – tai jau daug“, – prisipažįsta. Bitininkauja, nes patinka pats procesas. Be to, jaučia įsipareigojimą tęsti tradiciją. Keturiasdešimt metų bitininkaujantis dzūkas neslepia, kad sezono pabaigoje kartais bitės pabosta. Juk nuo jų per vasarą nepasitrauksi, į Palangą neišvažiuosi. Tačiau silpnumo akimirkos – trumpos.
Aviliai – savo rankomis
Musteikos bitininkas laiko apie 40 bičių šeimų. Dauguma jų – sodyboje. Aviliai tvarkingai išrikiuoti, nudažyti geltonai, mėlynai, baltai – tomis spalvomis, kurias skiria bitės.
„Pagal spalvas jos atpažįsta savo avilius. Jeigu staiga užeina lietaus debesis, bitės kartais patenka į kitą avilį. Jų atneštą nektarą to avilio bitės priima, o jas pačias nugelia“, – pastebėjimais dalijasi senasis bitininkas.
Avilius jis daro pats: dailius ir tvirtus, tokius, kad lietaus vanduo per sienas netekėtų, kampuose nubėgtų. Kai kurie aviliai ypatingi, išskobti iš uosio kamieno. Juose telpa 13 varšuvinių rėmelių. Iš uosinio jis turi pasidaręs ir spietinių – inkilų, kaip pats vadina.
Tačiau labiausiai jis džiaugiasi Dzūkijos nacionalinio parko šile savo rankomis rekonstruotomis ir išskobtomis drevėmis bitėms. „Aš esu drevininkas, atkūriau drevinę bitininkystę“, – didžiuodamasis sako V.Tamulevičius.
Tradicija – iš lūpų į lūpas
Dzūkijos nacionaliniame parke išlikę apie 50 drevėtų pušų, kurios primena senąsias bitininkystės tradicijas. Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką siekia XIII a. Drevinė bitininkystė pradėjo nykti XVI a. viduryje, mat po valakų reformos jai gyvuoti susiklostė nepalankios sąlygos. Sodybose atsirado kelminiai aviliai, o nuo XIX a. pabaigos – rėminiai.
Žinoma, kad dar praėjusio amžiaus pradžioje Musteikos ir Marcinkonių apylinkėse buvo drevinių bičių. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai daug jų sudegino norėdami pasiimti medų.
Apie tai, kaip dėl vokiečių kareivių barbarizmo išgyveno vietos gyventojai, V.Tamulevičius žino iš savo mamos pasakojimų. Perlojoje gyvenęs jo senelis taip pat draugavo su drevinėmis bitėmis, sodyboje laikė kelminius avilius. Kareiviai supleškino ir juos.
Savo senelio V.Tamulevičiui jau nelemta buvo pažinti gyvo, tačiau bitininkas jaučia paveldėjęs jo meilę bitėms.
Matant senas pušis su bičių apleistomis drevėmis, dzūkui visą laiką kirbėjo mintis, kad senovinę bitininkystės tradiciją galima atgaivinti. Kartą, tai buvo prieš 30 metų, pakalbėjęs su girininku, V.Tamulevičius ryžosi įruošti naują drevę.
„Kai pradėjau kapoti, niekas netikėjo, kad pasiseks“, – prisimena rodydamas iš senelio paveldėtą kaltą, kuriuo pats darbavosi. Ogi pavyko. Kaip tyčia pasitaikė labai karšta vasara, bitėms gamtoje neliko natūralaus maisto – augalai išdžiūvo. Gelbėdamas medaus nešėjas, bitininkas joms savo moskvičiumi sirupą gabeno, nors šiaip jau drevinės bitės nemaitinamos.
Pirmąją drevę ir atgarsius apie ją bitininkui primena senas žurnalo „Mūsų gamta“ numeris, kurio viršelyje – jo, lipančio į drevinę pušį, nuotrauka.
Teko pasukti galvą
Kad drevėje įsikurtų bitės, jokių ypatingų gudrybių nereikia. Pasak V.Tamulevičiaus, svarbu, kad drevė būtų gerai paruošta, neprieinama didžiausiam bičių priešui – kiaunei.
Bitininkas yra suremontavęs kelias senas dreves. Kaip tai padaryti, teko pasukti galvą. Viena drevė buvo vamzdžio formos. Ją tvarkydamas V.Tamulevičius įdėjo grindis ir lubas, jas apšiltino samanomis, o iš viršaus jas užliejo cemento skiediniu. „Kad plyšių nebūtų, medieną reikia imti iš raisto – tokia nei džiūsta, nei mirksta“, – dar mamos perduota sena išmintimi dalijasi dzūkas. Pasak jo, gera drevė bičių gyvenama daugelį metų. Jis žinąs vieną drevinę pušį, kuri kaimynui tarnavo tris kartas.
Pabendrauti su bitininku, kurio patirtis Europoje yra unikali, atvyksta bičiuliai iš Lietuvos, žurnalistai, mokslininkai. Jų buvo atvykę net iš Australijos. Patirtį V.Tamulevičius mielai perdavė Dzūkijos nacionalinio parko specialistui Romui Norkūnui – senovinės bitininkystės muziejaus ir drevinės bitininkystės pažintinio tako prižiūrėtojui.
Bitininkauti palanki aplinka
Musteikos kaime gimęs ir užaugęs V.Tamulevičius čia gyveno ne visą laiką. Vairuotoju dirbo Marijampolėje, net 14 metų – Druskininkuose. Tačiau kas šeštadienį traukdavo į tėviškę, pas savo biteles. Vėliau ir visam laikui sugrįžo į gimtąją sodybą.
Čia bitėms idealios sąlygos. Nėra jokių taršos šaltinių, intensyvios žemdirbystės plotų. Šile žydi avietės, šaltekšniai, mėlynės, bruknės, pievų gėlės, antroje vasaros pusėje – viržiai. Kadaise į šias vietas savo bites atveždavo bitininkai ir iš tolimesnių vietų, net Kėdainių.
