Prieš keletą metų Jurgitą Stakauskaitę matėmė per televiziją, apatinio trikotažo dizainerė tautiečiams pažįstama ir iš ne vieno interviu spaudoje. Tačiau kūrėjai išvykus gyventi į Angliją, kurį laiką naujienų nebuvo. Tiesa, dabar Jurgita jau gali pasidžiaugti darbu aukštosios mados srityje. Gyvenimas Londone šiai talentingai moteriai atvėrė ne vienerias duris.
- Prisimenu Tave, kai turbūt prieš gerus septynerius metus viešėjai Londone, kai dalyvavai Sant Martins menų koledžo mokymuose. Tada karštai tvirtinai, kad Londonas – ne tau. Ar dabar pavyko prisijaukinti šį miestą? O gal jis prisijaukino tave?
- Taip, tu visiškai teisi. 2008-aisiais atvykau stažuotis į Londono St. Martins college of Arts and Design. Puikiai prisimenu, kai iš oro uosto atvykau tiesiai į Oxfordo aikštę pasiimti Tavo buto raktų. Pamenu, pakilau laiptukais iš metro ir stovėjau gal kokias penkiolika minučių viską pamiršusi – dar tiek žmonių vienoje gatvėje nebuvau mačiusi, juolab kad tai buvo kalėdinio apsipirkimo metas... Tą kartą atvykau mokytis – nebuvo laiko pažinti tikrąjį Londono gyvenimą; be to, ir pati buvau kitokia – juk laikas keičia žmones, jų vertybes.... Taigi tąsyk Londonas pasirodė šaltas ir nuobodus, ir aš nusprendžiau – šis didmiestis ne man.
Yra posakis „jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus“. Jį galima pritaikyti ir mano atveju. Taip nutiko, kad praėjus trejiems metams teko grįžti į Londoną ir jau ilgesniam laikui.
Gyvenu čia jau ketverius metus, ir, tiesą sakant, net nežinau nuo ko pradėti... Trumpai tariant, Londonas, mano supratimu, yra paslapčių miestas. Daug kas čia vyksta už uždarų durų, privačiuose susibūrimuose, turistams ir naujiems atvykėliams nežinomose vietose, kur be rekomendacijų ir atitinkamų pažinčių nepapulsi...
Įdomūs žmonės į savo ratą „naujokų“ lengvai neįsileidžia, bet jeigu priima – Londonas tampa labai įdomiu. Be viso to Londonas juk ir istorinis bei kultūrinis centras – čia vyksta garsios parodos, koncertai, renginiai, geriausi muziejai, galimybės susipažinti su įvairių šalių tradicijomis ir virtuve. Nepraleidžiu progos apsilankyti skirtingų šalių restoranuose. Taip, dabar drąsiai galiu pasakyti – aš myliu Londoną.
- Sakyti, jog gyveni Londone, beveik nieko nereiškia. Visi, bent ilgiau čia pabuvę, jau žino, kad reikia klausti, kurioje Londone dalyje gyveni. Kokius Londono veidus jau spėjai pamatyti? Kuris rajonas yra tavo mylimiausias ir kodėl?
- Anglija – kapitalistinė šalis, viskas čia tuo ir paremta. Londonas – galimybių miestas, žmonės čia atvyksta įvairių tikslų vedami. Nuo jų tikslų priklauso ir gyvenimo būdas. Aš atvažiavau gyventi – pažinti kultūrą, bendrauti su įdomiais žmonėmis, tobulėti.
Užmegzti kontaktą su vietiniais nėra paprasta. Jie bendrauja tarpusavyje, į savo būrį sunkiai įsileidžia ne tik svetimtaučius bet ir kitus anglus, jeigu jų nevienija bendros prestižinės mokyklos, garsūs universitetai. Be to, Anglijoje labai svarbu klasė – iš kokios šeimos esi kilęs. Tai nėra taip akivaizdu kaip senovėje, ir iš pirmo žvilgsnio nė nesuprastum, kad tai apskritai svarbu, bet... turi būti viena iš jų. Savo vertę žinantys žmonės nešvaisto savęs atsitiktinėms pažintims, atsargiai leidžiasi į draugystes.
Taip, čia labai svarbu gyventi atitinkamame rajone, lankytis atitinkamose vietose, visa kuo domėtis – naujienomis, įvykiais. Tu turi būti stiprus, pagalbos čia nesulauksi, niekas už ausų nepatemps, jei pats nepasitempsi. Stiprius traukia stipresni, pati puikiai tai žinai. Čia žmonės laiko neturi – vos susipažinus, paklaus, ką veiki gyvenime, kuriame rajone gyveni, - tam, kad suprastų su kuo turi reikalą.
Pašto kodas gali daug ką apie tave pasakyti, gal ir snobiška tačiau „Hey ho! It‘s London!“ (Ei, čia juk Londonas – ang.k.)
Kita vertus, jeigu tavo tikslas dirbti, užsidirbti, susitaupyti ir išvykti – nėra reikalo mokėti begėdišką nuomos kainą Londono centre. Bet norint pažinti tikrąjį Londono veidą, galima tik gyvenant Londone, o ne „Londoniškėse“.
Mane traukia gražios vietos, šviesūs pastatai, pozityvūs veidai, o visa tai rasti galima Čelsyje, Fulhame, Pietų Kensingtone, Meifere, Naitsbridže, Belgravijos ir Pimliko rajonuose. Anksčiau gyvenau Noting Hile, dabar Mažojoje Venecijoje – čia ramiau, gyvenamasis rajonas, tylu, paukščiai čiulba ir labai arti centro.
- Ar Londone sunku įsitvirtinti mados srityje? Koks čia buvo Tavo kaip dizainerės kelias? Susidaro įspūdis, kad Tavo kūryba tapo įvairesnė, jau neapsiriboji vien apatiniais drabužiais, kūrei nuo kalėdinių kojinių istoriniam Savojos viešbučiui iki...? Kokia Tavo kūrybinė vizija?
- Londonas yra viena iš keturių pasaulio mados sostinių – kaip ir Paryžius, Milanas bei Niujorkas. Visi, kas nors kiek susiję su mada, siekia įsitvirtinti ar įgauti patirties mados srityje viename iš minėtų didmiesčių. Žmonių čia milijonai, tarp jų daugybė talentingų, tiek vietinių, tiek ir atvykėlių. Konkurencija didžiulė! Turi būti pasiruošęs konkuruoti ne tik talentingais, bet ir su talentingais-turtingais!
Mano patirtis labai įdomi ir vertinga: dirbau ir stažavausi pas britų dizainerę Jenny Packham, kuriančią sukneles Kembridžo hercogienei Kate Middleton. Šios dizainerės kurtos nuotakų suknelės susilaukia didžiulio dėmesio Anglijoje. Taip pat teko dirbti aukštosios mados namuose „Ralph&Russo“. Įgijau labai vertingos patirties – tai buvo ne tik rūbo kūryba, konstravimas, dekoravimas, bet ir aukšto lygio klientų aptarnavimas.
Vakarietiškos pasaulėžiūros supratimas bei vertybės, kurios Rytų Europoje yra gan neteisingai formuojamos, mat su vakarų pasauliu susipažįstama vartant madų žurnalus, naršant internetinius tinklapius t.y. – žiūrint paveiksliukus. Tiesa tokia, kad platforminiais brangiais aukštakulniais ir papūstom lūpytėm čia toli nenueisi. Taigi visą šį laiką stengiausi kiek įmanoma daugiau sužinoti, pažinti, suprasti, semtis patirties tam, kad galėčiau imtis savos veiklos. Šiandien galiu pasidžiaugti savo besikuriančia ateljė bei pirmosiomis klientėmis Londone. Mūsų ateljė siūlo vienetinį apatinį trikotažą bei sukneles būsimoms nuotakoms.
- Papasakok daugiau apie darbą „Ralph&Russo“ mados namuose. Koks Tavo darbo pobūdis ten? Prie kokių įžymybių drabužių kūrimo jau teko prisidėti?
- Tai aukštosios mados namai Londone. Dirbau couture atelje, suknelių dekoravimo, siuvinėjimo ir inkrustavimo srityje. Tai ilgas, daug kruopštumo bei kantrybės reikalaujantis rankų darbas. Prie vienos suknelės dirba visa siuvinėjimo bei dekoravimo meistrų komanda, o vienas darbas tęsiasi diena iš dienos, mėnesius. Tokios suknelės, nenuostabu, kainuoja pasakiškus pinigus. Informacija apie mados namų klientūrą yra konfidenciali, tad apie tai daug kalbėti negaliu. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai tikrai garsios pasaulio damos, tokios kaip karališkų šeimų atstovės bei Holivudo žvaigždės.
- Dažnai sakoma, kad Londone mada neegzistuoja. Ar su tuo sutinki?
- Visiškai sutinku. Londone už madą svarbiau yra stilius. Vertinamas originalumas, individualumas. Jeigu tau prie širdies 40-ųjų ar 70-ųjų stilius – mielai prašom, tuo labiau, kad galimybių saviraiškai čia apstu. Sendaikčių vadinamuose „blusų“ turguose gali rasti kiekvienam laikotarpiui būdingų aksesuarų.
Kiekvienam Londono rajonui būdingas savitas stilius, pavyzdžiui Naitsbridže išvysi pačių garsiausių dizainerių gaminiais pasidabinusius Artimųjų Rytų piliečius. Turiu pastebėti – jų dėvimi ne visada skoningiausi deriniai, bet būtinai iš naujausios kolekcijos. Meifero rajone vyrauja dalykinis elegantiškas stilius, Čelsyje – elegantiškas laisvalaikio, Kings Road gatvėje dažnai sutiksi apsipirkinėjančias elegantiškas vyresnės kartos britų ponias, Noting Hile – bohemiškas, „cool“ stilius.
- Kuo skiriasi Lietuvos ir Londono ponios?
- Tikriausiai turi minty angles? Londone yra ponių iš Afrikos, Indijos ir jau vien tarp jų yra didelių skirtumų; labai platus klausimas. Mano pastebėjimu, Anglijos ponios vertina kokybę bei patogumą labiau nei naujus mados vėjus bei ekstravaganciją. „Prabanga turi būti patogi – kitaip tai ne prabanga.“ – sakė Coco Chanel, ir tai aktualu tikrosioms Anglijos ponioms.
Na, tarkime, kad ir kaip madingos būtų didelės rankinės, tikra ponia tokios nepasirinks; svorius reikia kilnoti sporto salėje, ne gatvėje, todėl jos renkasi rankinuką. Kitas pastebėjimas apie aukštakulnius batelius – jie skirti tik vakarui ar iškilmingai progai ir tik tokiu atveju, kai iki vietos ponią atveža taksi ar automobilis. Visais kitais atvejais, jei tenka paėjėti, Anglijos ponia rinksis batelius ne aukštesniu kaip 3-4 cm kulniuku arba elegantiškus batelius žema pakulne.
Lietuvos inteligentijai priklausančios ponios ne ką prastesės už Anglijos ponias, ko nepasakyčiau apie greitai, be kultūrinio paveldo praturtėjusias „ponias“. Pastarosios nesigaudo, kur vakaras, kur diena... Intelekto stoka atsispindi tiek aprangoje, tiek plastinėmis operacijomis koreguojamuose veiduose. Ir tokių moterų yra daug ir Anglijoje, ir Lietuvoje.
- Minėjai ir skrybėlaičių etiketą?
- Grįžtant prie Anglijos ponių temos, šios moterys išsiskiria tuo, jog tikriausiai jų tarpe nebus tokios, kuri neturėtų bent vienos vakarinės skrybėlaitės. Skrybėlė – būtinas tam tikrų proginių renginių ar iškilmių, tokių kaip žirgų lenktynės ar vestuvės, aksesuaras. Egzistuoja net skrybėlaičių etiketas – tam tikros taisyklės, kaip kad pavyzdžiui, jaunikio mamos skrybėlė jokiu būdu negali būti didesnė už nuotakos mamos skrybėlę; ji turi būti mažesnė.
Kita nerašyta taisyklė – vestuvių puotoje visos ponios neturėtų nusiimti skrybėlaičių tol, kol to nepadarė nuotakos mama, Žinau ir dar vieną – anksti ryte arba vėlai vakare dėvima didžiulė plačiabrylė skrybėlė laikoma vulgarybe, mat tokiu paros metu saulė neaktyvi, o plačiabrylės skrybėlės skirtos apsaugoti būtent nuo karštų saulės spindulių.
- Visada atrodai labai elegantiška ir pasipuošusi. Ar įmanoma užklupti Jurgitą Stakauskaitę be lūpų dažų ir su sportiniu kostiumu?
- Priimsiu tai kaip komplimentą. Dėkui. Esu idealistė, estetė iš prigimties, man tiesiog natūraliai kitaip neišeina. Manau, išvaizda reprezentuoja žmogų, todėl norisi atrodyti tvarkingai. Teko dešimt metų gyventi Kaune, mano asmenybės formavimosi laikas prabėgo šiame mieste.
Drįstu teigti, kad tikrosios Lietuvos ponios – Kauno ponios. Jos kur kas rafinuotesnės nei kitų Lietuvis miestų gyventojos. Kaip šiandien pamenu vienos mano draugės močiutės žodžius: „vaikeli, nesvarbu kas tavo širdy – džiaugsmas ar liūdesys – plaukučiai privalo būti sušukuoti, nagučiai nulakuoti, rūbeliai tvarkingi. Jeigu skruostais rieda ašaros, jas nusišluostai namuose, o viešumoje tai neturi atsispindėti.“
Nedėviu ir neturiu džinsų. O dėvint sportinį kostiumą visgi galima mane išvysti – kai aš bėgioju parke. Ak, tiesa! Kartais ir oro uoste – žiūrint kur ir kokiu tikslu skrendu.
- Jei galėtum sukurti drabužį ar apatinį trikotažą bet kuriam pasaulio žmogui, kas tai būtų...?
- Monika Beluči.
- Ar bendrauji su Londono lietuvių bendruomene. Ką manai apie čia sutiktus tautiečius? Vieni kitiems padeda, konkuruoja, o gal tiesiog savo aplinkoje jų nesutinki?
- Tik atvykusi į Angliją iš karto parašiau laišką į Lietuvos ambasadą – norėjau žinoti ką daryti, kur kreiptis atsitikus nelaimei. Mane labai pradžiugino, kad atsakymą su visa reikiama informacija gavau labai greitai. Pasinaudoti jų paslaugomis neteko, bet buvo smagu žinoti, kad yra kur kreiptis. Toks jau mano būdas – aš visada turiu žinoti, ką darysiu atsidūrusi pačioje blogiausioje situacijoje. Visada savęs paklausiu, kas blogiausia gali man nutikti, kai turiu atsakymą ir žinau, kaip pasielgčiau – gyvenu ramiai.
Pradžioje buvo labai sunku ir tai savaime suprantama – juk svetima šalis, svetimas miestas. Natūralu, kad pagalbos, kai jos reikia, tikiesi iš tautiečių. Į ką daugiau kreiptis, jei ne į savus? Tačiau dažnai tekdavo gan skaudžiai nusivilti, kai tuo tarpu net visiškai nepažįstami kitataučiai ištiesdavo pagalbos ranką netgi to neprašant.
Noriu paminėti dviejų lietuvaičių vardus: Dita ir Daiva, kurios padėjo ypatingai sunkiais momentais. Didelis ačiū joms. Bet visgi pirmoji patirtis bendraujant su Anglijos lietuviais buvo gan nemaloni ir tai lėmė mano savotišką būdą – laikytis nuo tautiečių kiek atokiau. Per trejus gyvenimo Anglijoje metus susikūrė draugų bei pažįstamų ratas. Priklausau įvairių sričių profesionalus vienijančiai bendruomenei, sutinku ir lietuvių, kurių anksčiau pažinti neteko. Dabar mane supa šilti ir labai geri žmonės.
- Kokia tavo tipiška diena Londone?
- Kol dirbau mados namuose, visos dienos buvo vienodos: pabundi, dušas, kava ir į darbą. Kada grįši – nežinia, ir taip kiekvieną dieną. Tada apie planus susitikti su draugais tekdavo pamiršti, draugais tapo bendradarbiai, su kuriais praleisdavau apie penkiolika valandų per parą. Tai buvo, sakyčiau, jau savotiška šeima. Kartu dirbom, valgėm, juokėmės, vieni kitiems pasiguosdavom. Namo mus išvežiodavo mados namų taksi. Skirtumo tarp šiokiadienių ir savaitgalių nebuvo. Toks didžiulio pasiaukojimo, atsidavimo bei ištikimybės reikalaujantis yra aukštosios mados pasaulis.
Dabar dirbu savo ateljė, darbo daug, tačiau turiu laisvę planuoti savo laiką, kas man visgi yra svarbu. Toli neplanuoju, bet savaitė į priekį būna kruopščiai suplanuota: susitikimai, primatavimai, o likusį laiką dirbu užsidariusi, atsiribojusi nuo pasaulio. Kartą per savaitę nueinu pasižmonėti, į parodą, teatrą ar tiesiog susitinku su draugais. Priklausau vienai pasaulio aktyvius žmones vienijančiai bendruomenei, kuri vis pradžiugina naujais įdomiais renginiais – čia vis užsimezga naujos pažintys ir ryšiai.
- Kokie Tavo ateities planai? Grįši į Lietuvą, liksi Londone, o gal svajoji išsikraustyti kur nors egzotiškiau?
- Posakį „gerai ten, kur mūsų nėra“ galiu drąsiai perfrazuoti į „gerai čia, kur esu“, nes jeigu būtų blogai, paprasčiausiai čia nebūčiau, keisčiau viską, kad būtų gerai. Kartais pagalvoju, kad ateityje norėčiau gyventi kur daugiau saulės, bet kol kas pakanka šiltais spinduliais ir jūra pasimėgauti per atostogas. Londonas – idealus keliauti mėgstančiam žmogui, iš čia skrydžių pasirinkimas platus į įvairiausius pasaulio kraštelius.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
