Man beveik penkiasdešimt metų. Gyvenu šeimoje. Beveik užauginti ir gyvenimui paruošti du protingi, geri, gražūs vaikai. Šalia jau beveik dvidešimt penkis metus ištikimas ir mylintis vyras. Namai ir kiti namai, kuriuos sukūrėm atokiai miesto šurmulio, teikia vieni komfortą, kiti ramybę ir saugumą. Esam darni šeima, puoselėjanti, pavadinkime, tradicines vertybes, vengianti įsitraukti į besaikį vartojimą, mylintys ir mylimi.
Pradėjus skaityti rašinius/tekstus siunčiamus rubrikai “Didžiausia mano gyvenimo paslaptis” ir beveik visus komentarus po jais, supratau, kad nei amžius, nei išsilavinimas, nei auklėjimas, nei gyvenamoji vieta, nei pakeisti vardai nepriverčia žmonių pamiršti savo paslaptis. Savąją pamiršusi buvau ir atgijo ji, tik skaitant kitų pasakojimus ir komentarus.
Atgimė kiekviena smulkmena, kiekvienas žodis, intonacija, nuotaikos pakitimas. Atgimė drugeliai, atgimė ašaros akyse ir net tas baisus stresas, kai stingdantis šaltis kausto visa kūną ir neleidžia nei sklandžiai veikti, nei blaiviai mąstyti.
Grįžo laimės, džiaugsmo, kaltės, galimos išdavystės, atsakomybės prieš save ir kitus žmones jausmas. Užvirto sunkiu nešuliu žinojimas, kad negali nuvilti, negali išduoti ir išsiduoti, negali su niekuo, visiškai su niekuo pasaulyje pasidalinti jokiomis užuominomis ar abejonėmis.
Svilina prisiminimas, kaip melas degina tavo sąžinę, o protas stengiasi tą karštį malšinti. Atsirito galingu gūsiu prisiminimai, kiek reikėjo takto, diplomatijos, kantrybės ir išminties laviruoti su ta paslaptimi tarp daugybės žmonių – nuo pačių artimiausių, iki visiškai nepažįstamų taip, kad paslaptis liktų paslaptimi.
Kaip aukšta siena užgožė kasdienę rutiną vaizdiniai tos paslapties, kurią nešiojau savo širdyje. Taip taip. Širdyje, nes atmintis ją buvo nukišusi giliai ir užklojusi kasdienybės rūpesčiais ir džiaugsmais, įveiktais sunkumais, išspręstomis ir paliktomis savieigai problemomis, buitimi ir būtimi, kurios taip įkyriai vis greta taikosi šalia mūsų eiti mūsų gyvenimo keliais.
Tie prisiminimai tapo tokie ryškūs ir artimi, lyg visa tai būtų įvykę vos prieš kelias savaites ar net dienas. Jie sugrąžino ne tik tuos išgyvenimus, bet net fizinį pojūtį. Tokie ryškūs jie stojosi detalė po detalės, dalelė po dalelės, nuotrupa po nuotrupos, smulkmena po smulkmenos, kol tapo didžiuliu paveikslu, nutapytu mano atgijusios atminties.
Nėra abejonių, kad į didžiulį apimtimi, turtingą ir įvairų spalvomis, intensyvų išraiškomis paveikslą geriausia žiūrėti iš kiek toliau, kad geriau suvoktum jo didybę ir vertę ir pastangas jam sukurti. Todėl žiūriu į savo paslaptį ir suprantu, kad negaliu praskleisti nei vienos konkrečios jos detalės. Negaliu jokiomis užuominomis, net pakeistais faktais, vardais, vietomis ir aplinkybėmis jos konkretinti. Ją pasilieku sau. Ir palieku Jums.
R.
***************
Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
***************
