Gal tam, kad galėčiau nors trumpam sustoti, išlieti tai, kas susikaupę, po to perskaityti ir dar kartą ironiškai nusišypsoti...
Eilinį kartą įrodyti sau, kad niekas nepasikeitė, kad laimė vėl prasilenkė kažkur per tris minutes nuo manęs, kai teko atsiliept telefonu, o ne paklaust dukros, kaip sekasi mokykloje. O gal tada, kai ruošiau dar vieną svarbų projektą darbe per eilę nematuotų valandų, o ne padėjau sūnui sudėlioti pirmą lego bokštą.
O gal tada, kai apsisprendžiau, kad laimę atneša karjera – pinigai, o ne šalia manęs esantis žmogus. Gal kai matuoti viską pradėjau pinigais ir pareigom, o ne jausmais ir darbais dėl tavęs?
Kažkaip keista, kai kiekvieną kartą, kai galvoji, kodėl atsiradau ten, kur dabar esu, ir kodėl taip jaučiuosi, suprantu, kad vertybės, kurias pasirinkau ir ilgą kelią dėl jų ėjau, sugriovė laimę.
Paradokslau, taip? Susidėlioji ateities planus tam, kad būtum laimingas, o kai juos pasieki, supranti, kad likai vienas. O blogiausia tai, kad to pakeisti jau nebenori... nebegali... nebeturi jėgų?
Kai supranti, kad kiekvieną vakarą atsigulęs šalia žmogaus, kurį mylėjai, užmiegi šalia jo, bet tavo širdyje jau ne jis. Kad tai, ką kūrėte ir apie ką svajojote, jau nebeįdomu tau...
Skaudu, nemalonu, savanaudiška ir nepateisinama - tai mintys, su kuriomis tenka keltis ir eiti miegoti. Žmogus tave myli, o tu jo - ne. Ir ką aš tomis dienomis darau - o bėgu nuo visų ir savęs... daugiau darbų, daugiau iššūkių, visko kuo daugiau, kad galvoje per užduotis, klausimus ir milžinišką informacijos kiekį neliktų vietos švarioms savo mintims, o per darbų kiekį jėgų kautis su savimi iš vidaus...
Kai skaitau tai, ką rašau, kartais keista, juk visi problemų sprendimai tiesiog ant delno... Lyg ir paprasta, lyg ir aišku, o kur ta socialinė atsakomybė prieš tautą, prieš mūsų vertybes, amžina meilė iki grabo lentos, rūpestis ir vaikai...?
Kiekvieną dieną darosi vis sunkiau, nes tenka laviruoti jau ne tik tarp tuščios erdvės šeimoje, darbo krūvio, bet ir kažkokių jausmų kitam žmogui, kas duria dar labiau. Kai tu suvoki, kad žmogus, kuris tau atidavė beveik vienuolika metų, tau nieko nereiškia, kad jo aukojimasis, bemiegės naktys, padovanoti nuostabūs vaikai gali išgaruoti kaip sapnas...
Skaudu... Tokiom akimirkom aš pradedu galvot, kodėl aš negaliu būt toks paprastas žmogus, kaip tie 50% besiskiriančių porų, kurios ramiai deda tašką. Kai gyveni nuo kažko iki kažko. Gal palaukiam Kalėdų, bus geriau, sužaliuos jausmai sumažės darbai?
Banaliausia, o gal paradoksaliausia yra tai, kad 10 metų siekęs karjeros aukštumų, dėl to paaukojau viską, dėl ko ir nutariau siekti karjeros. Žinot, tai ir yra mano didžiausia gyvenimo paslaptis, kurios tikriausiai aš niekam neatskleisiu. Neturiu nieko, kas būtų miela, gera, malonu... Liko tuštuma, skausmas, vienatvė, savigrauža ir laukimas... Kada visa tai pasibaigs...
***************
Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
***************
