Tai ne šiaip žurnalas, o kasdienis įsipareigojimas sau būti laimingu. Nors tai atrodo paprasta, tačiau Lina tikina: laimė – nuolatinių pastangų reikalaujantis darbas. Daugiau apie „Dėkingumo žurnalą“, jo naudą ir ateities planus – ANGLIJA.today interviu su Lina Nikitinaite.
- Kodėl nusprendėte atvykti į Jungtinę Karalystę?
- Buvo kelios priežastys. Norėjau visą savo laiką atiduoti „Dėkingumo žurnalui“ (toliau – DŽ), nes vadovaujuosi posakiu: „Where your focus goes, your energy flows“ (liet. „Kur tavo dėmesys, ten ir tavo energija“). Kai buvau jaunesnė, visko norėdavau ir nieko iki galo nepadarydavau, o dabar susitelkiau į vieną dalyką, prie kurio kartais netgi visą dieną tenka darbuotis sėdint prie kompiuterio. Darbo daug, o pastangų reikia kuo toliau, tuo daugiau. Kadangi darbo pobūdis toks, kad man nebūtina užsilikti vienoje vietoje, o draugas planavo kraustytis į Jungtinę Karalystę, tai pamaniau – kodėl man neišbandžius savęs ir kitos šalies.
- Kaip Jums kilo mintis sukurti „Dėkingumo žurnalą“?
- Seniai ieškojau įrankio, kuriuo galėčiau padėti žmonėms. Ilgai „auginau“ save kaip asmenybę ir prieš gerus trejis metus savęs paklausiau: „Gerai, aš tobulėju, bet kodėl esu šitoje žemėje?“ Ir vieną dieną man Visata atsakė: „Tu esi čia padėti žmonėms.“ (juokiasi) Na gerai, padėti žmonėms, bet kaip? Iki tol visą laiką turėjau savo „projektus“ – taip vadinu drauges, kurioms aš vis padėdavau, tai vieną pusmetį, tai kitą pusmetį, tai metus. Aš suprantu, kad galiu padėti draugams, bet kaip padėti daugeliui?
Tai buvo 2015 metų spalio pabaiga, kaip dabar atsimenu. Aš visą laiką pati rašydavau įvairius pratimus, kuriuos sudėjau į DŽ, o vieną dieną grįžtu namo ir ant stalo matau tris užrašų knygutes. Galvoju – turiu tris knygutes, bet man vienai jų per daug, tai gal yra kažkas sukūręs vieną knygutę, kurią nusipirkusi pildyčiau kiekvieną dieną. Pradėjau ieškoti, bet neradau. Ir man kilo mintis – jeigu nėra, tai gal pačiai sukurti? (juokiasi) Nemeluoju, užtrukau kokias penkias minutes. Viską surašiau kompiuteryje ir parašiau draugėms: „Žiūrėkit, merginos, aš išspausdinu mėnesiui, duodu jums pildyti ir žiūrėkim, kas darosi.“
Praėjo dvi savaitės ir aš jau mačiau, kad vyksta geri dalykai. Vieną jų vyras ėmė labiau vertinti, į pasimatymus kviesti, o kita, atvirkščiai – pradėjo vertinti savo artimą žmogų, nes pamatė, kiek jis daug gero daro. Atėjo supratimas, kiek yra daug gražių mažų dalykų ir kaip juos reikia vertinti. Kitos pradėjo save labiau mylėti, savimi pasitikėti. Žmogui nereikia prisipirkti daugybės įvairių dalykų, nes mes jau ir taip esame turtingi.
- Papasakokite, koks yra žurnalo turinys ir kaip jis yra pildomas?
- Kiekvieną dieną pradedame nuo datos užrašymo, nes ne visi kasdien DŽ pildo. Tuomet seka tos dienos citata, pakelianti nuotaiką. Kitas etapas – sutarties su savimi pasirašymas. Dažniausiai mes pasirašome sutartis su kitais, tačiau ar dažnai įsipareigojame sau, kad būsime laimingi visą dieną? Praktiškai niekada, todėl sutartis turi būti perrašoma kiekvieną dieną. Kitas žingsnis – išvardyti, už ką esame dėkingi, o tai labai maloni rytinio ritualo dalis. Kodėl reikia pildyti ryte? Nes mūsų pasąmonė pateikia nuoširdžiausius atsakymus mums dar visiškai neprabudus. Paskutinė ir labai svarbi rytinė „Aš esu...“ dalis – tai patvirtinimas pačiam sau, aplinkiniams ir Visatai, koks nori būti (bet rašoma esamuoju laiku).
Praėjus nuostabiai dienai, būtina ją apmąstyti ir pasidžiaugti tuo, kas buvo nuveikta, todėl vakare yra pildoma antra dalis, kurioje reikia aprašyti, kokį vieną gerą darbą atlikote nepažįstamajam, draugui ar kolegai. Juk kas daugiau save pagirs, jeigu ne mes patys? Taip auginame meilę sau!
Paskutinioji dalis – pasižadėjimas kitą dieną nuveikti 3 darbus savo paties labui. Kitos dienos darbų planavimas didina produktyvumą, todėl nuveikiame daugiau ir, žinoma, pasiekiame daugiau. Taip pat svarbu pabrėžti, kad kas 3 savaites pildome pasižadėjimo dalį, kurioje nusprendžiame patys, kaip save apdovanosime už tai, jog pildėme „Dėkingumo žurnalą“ 7 dienas iš eilės ir kaip nubausime, jeigu nepildėme (žinoma, bausmės turi būti švelnios).
Į DŽ įdėjau ir įvairių paaiškinimų apie dėkingumo naudą, psichologinių patarimų, bet palikau ir tuščių lapų, į kuriuos žmonės gali rašyti bet ką, kas jiems patinka. Pavyzdžiui, aš rašau darbus, citatas, klijuoju nuotraukas ar atvirukus, kiti piešia. Kiekvienas įprasmina savaip. Tai gali tapti užrašų ar atsiminimų knyga. Asmeniškai jau pildau antrą DŽ ir man labai smagu, kai atsivertusi matau tai, kas jau įvyko. Be to, pažvelgus į „Aš esu...“ dalį gera matyti, kaip augi, keitiesi.
DŽ naudą jį pildantiems žmonėms aš matau kasdien – man daug kas apie savo patirtį parašo ir į „Facebook“. Pavyzdžiui, neseniai parašė tokia mergina, kuri DŽ nusipirko viena iš pirmųjų. Ji man sako: „Aš prieš metus neturėjau kam dėkoti. O dabar atsisėdau rašyti atvirukus ir esu tokia laiminga, turiu tiek daug dalykų, už kuriuos galiu dėkoti.“ Tai man yra didžiausias įvertinimas. Ir svarbiausia, kad DŽ pildyti gali bet kokio amžiaus žmonės – yra 25 metų mergina, yra 30, yra net ir 50 metų moterys, kurios pildo. Pildant kasdien vieno DŽ užtenka šešiems mėnesiams.
- „Dėkingumo žurnale“ esantys patarimai ir pratimai paremti mokslu, psichologija. Kaip jūs pati apie juos sužinojote?
- Užuot pirkusi suknelę, aukštakulnius ar rankinę, aš važiuoju į seminarą, nusiperku knygą. Pasirenku žmones, kurie mane įkvepia ir yra įdomūs. Labiausiai žavinti lietuvė – Jurgita Jurkutė. Man patinka jos filosofija, mąstymas, vertybės. Kiti žmonės, kurie mane įkvepia, – tai Jada Pinkett Smith, Marie Farleo, Evan Carmicheal. Vertinu žmones, kurie nori kitiems suteikti pridėtinės vertės, o ne parduoti produktą, nes jeigu nori ką nors gauti, turi duoti.
Be to, aš pati dėkoti pradėjau jau prieš kelerius metus – mintyse, užrašų knygutėje ar telefone. Tuomet pradėjau sudarinėti „sutartį“ su savimi. Visuomet rašydavau savo darbus, tikslus. Taip pat darydavau gerus darbus. Pavyzdžiui, kolegėms darbe torto atnešdavau ar kavos padarydavau, bet niekada tų darbų neužrašydavau. O DŽ visus gerus darbus užrašau.
- „Dėkingumo žurnalas“ turi vadinamuosius ambasadorius – papasakokite, kas jie yra ir ką jie veikia.
- Ambasadorių turime 16. Į DŽ bendruomenės susitikimus aš kviečiu Londone, taip pat turime nuostabias ambasadores Danijoje bei Utenoje, Zarasuose, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje ir Klaipėdoje. Atvykusi į Jungtinę Karalystę, supratau, kad negalėsiu organizuoti susitikimų Lietuvoje. Tuomet pagalvojau, kad galbūt yra žmonių, kurie norėtų tapti ambasadoriais ir rengti susitikimus vietoje manęs. Teliko paskelbti, jog ieškomi ambasadoriai, ir dabar mūsų jau beveik 20, o ir norinčiųjų daugėja, todėl niekam nesakau ne (juokiasi).
Ambasadorės yra moterys, kurios turi dideles ir nuostabias širdis, patirtį, kuria nori dalintis su visais, skleisti žinią apie dėkingumą. Man be galo smagu, kai moterys man parašo ir nori, nors kartais ir bijo, organizuoti susitikimus, bet jų metu tiek daug gerų emocijų gauna. Mes nė viena nesame diplomuotos lektorės, bet labai norime dalintis ir padėti kitiems, nes mūsų tikslas – milijonas laimingų ir dėkingų žmonių pasaulyje.
- Kaip kilo mintis rengti susitikimus? Ar jie skirti tik „Dėkingumo žurnalą“ pildantiems asmenims?
- Ne, į juos gali ateiti kiekvienas, tereikia užsiregistruoti. Susitikimus organizuoti nusprendžiau, nes jaučiau, kad to reikia, ir nenorėjau, jog žmonės liktų su DŽ bei savo mintimis vieni. Norėjau, kad jie susirastų bendraminčių, pasigirtų pasiekimais, pasidalintų tuo, kas nepavyko, o bendruomenė galėtų palaikyti ir patarti, o gal tiesiog paploti ir pasimokyti iš kito sėkmės. Kartu ir aš noriu pasidalinti savo patirtimi, nes gal kažkam ji bus naudinga.
Susitikimų tikslas yra žmonėms parodyti, jog nepaisydamas sunkumų turi eiti į priekį, nes už kampo laukia tavoji sėkmė ir laimė. Būtent tuo susitikimai ir vertingi, jog parodo, kad nors ir turi problemų, bet nesi vienas, o tavo problemos nėra vien tavo problemos. Tu gali susirasti žmonių, kurie norės ir tau padės. Galbūt kartais net negali išsikalbėti saviems, bet susitikime gali išsikalbėti svetimam – juk jis greičiausiai pamirš, o tau nuo to tik lengviau. Dažnai reikia tik išsišnekėti – ir iškart bus geriau.
Populiariausi susitikimai kol kas vyksta Lietuvoje – daugiau žmonių ateina į susitikimus Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose. Sausio pirmosiomis savaitėmis rengėme ir susitikimus Londone – atvyko tiek žmonių, kad neliko vietų atsisėsti. Smagiausia matyti, kad žmonėms to reikia, nes susitikimų metu ir verkėme, ir juokėmės, atvirai kalbėjome apie gyvenimo skaudulius, ir buvo smagu matyti, kad po susitikimų moterys švytėjo, keitėsi ir toliau keičiasi. Man tai yra didžiausias apdovanojimas.
Be to, kiekvienas susitikimas turi ir temą. Pavyzdžiui, vieno mano rengto susitikimo tema buvo „Dėkingumas skatina pasitikėjimą gyvenimo tėkme“. Norėjau parodyti, kad mes kiekvienas susiduriame su sunkumais, bet būtent tuo momentu ir yra labai svarbu dėkoti. Taip, galbūt tada ir esi duobėje, bet tu gali iš jos išsikapstyti. Galbūt kažką blogai darei, pargriuvai, bet nepasiduok ir eik toliau.
Visa DŽ bendruomenė yra apie tave, nes tai yra tavo knyga, pas mus viskas labai asmeniška – netgi užsakytos DŽ knygos yra dažnai ambasadorių pristatomos asmeniškai į namus. O kam negalime pristatyti – gražiai įpakuojame ir išsiunčiame paštu.
- Minėjote, kad susitikimuose atliekami pratimai. Kam jie skirti, kokio jie pobūdžio?
- Kaip pavyzdį duosiu pratimus, kuriuos atlikome paskutiniame mano susitikime. Pirmas pratimas – parašyti tris dalykus, už kuriuos nori save pagirti. Antras – parašyti penkis dalykus, už kuriuos esi dėkinga, o trečias – vadinamas „Trys P“: reikia susirasti susitikime dalyvaujančią merginą, kurią nori pagirti, antrą, kuriai nori patarti, ir trečią, kuriai nori kažko palinkėti. Už šį pratimą turiu dėkoti draugei Ernestai, DŽ ambasadorei Vilniuje.
- Kas „Dėkingumo žurnalo“ laukia ateityje? Ar planuojate plėstis?
- Aš nuolat turiu įvairiausių planų. Dabar mano pagrindinis projektas yra „Sėkmės žurnalas“, kuris yra orientuotas į tikslų siekiančius žmones. Tai yra įrankis sėkmei pritraukti, produktyvumui ugdyti, kurį taip pat reikia pildyti kasdien. Jis gimė iš poreikio padėti žmonėms pasiekti tikslus, nes pamačiau, jog daugeliui sunku tai padaryti, o man 3 metų planus pavyksta įgyvendinti per metus.
Pradėjau analizuoti, kodėl man pavyksta, o kitiems – ne? Iš šalies pažiūrėjau, ką aš darau, ir pamačiau, jog svarbiausia – žinoti, ką nori pasiekti ir koks žmogus nori būti. Kitas žingsnis – planuoti darbus ir jų neatidėlioti, trečias – būti dėkingam, švęsti mažas pergales bei įvertinti išmoktas pamokas. Galiausiai – pažintys, nes pažįstant reikiamus žmones, pusė darbo jau yra padaryta. Į „Sėkmės žurnalą“ visa tai ir sudėjau mokslinių pratimų pavidalu, juos atlikti užtrunka vos 4-6 minutes per dieną, bet jie kiekvienam asmeniškai yra labai naudingi.
Kodėl daugelis nepasiekia savo tikslų? Nes nežino, ko tiksliai nori, todėl ir lieka tame pačiame taške, dažnai yra nepatenkinti savimi ir aplinka. Visata visuomet ateina į pagalbą, jeigu jai pateiki konkretų užsakymą. Tai man ne kartą padėjo ir dėl to noriu padėti kitiems. Taip pat svarbu rašyti laišką sau, kuriame išlieji visas savo mintis, o jų gausoje pamatai tuos perlus, kurie ir yra tavo norai, tikslai. Tuomet belieka imtis veiksmų ir nepasiduoti, kai nesiseka, nes niekuomet nežinai, kur tavoji laimė.
