- Ar futbolo aikštelėje dažnai prireikia medikų pagalbos?
- Be abejo, traumų daug. Kai apkrovos didesnės, kenčia visi organai. Mane ačiū Dievui, tfu tfu tfu, didžiosios futbolo traumos - raiščių plyšimai, kaulų lūžiai - aplenkė. Pavyko išvengti ilgų pauzių, kurios daro didelę įtaką karjerai. Mikrotraumų, mikrooperacijų, aišku, buvo. Išvaržos ir panašios operacijos yra beveik sportininko kasdienybė.
- Daug metų žaidėte Rusijoje. Ar labai skiriasi Lietuvos ir Rusijos sporto medicina?
- Rusijoje mes apskritai nieko nesigydėme - klubas turėjo sutartis su Vokietijos klinikomis. Maksimaliai, ką galima pasidaryti Rusijoj, - tomografijos nuotrauką ir tada jau siunčiami duomenys vokiečiams. Jei reikalingas medicininis įsikišimas, jis atliekamas Miunchene.
O (Lietuvos futbolo - red. past.) federaciją galiu pagirti - medicina tikrai aukšto lygio.
Bendradarbiaujama su vokiečių firma, į Lietuvą yra suvežta puiki medicinos technika, kuria naudojasi rinktinė. Ir daktaras Laimutis Šlikas yra labai aukštos kvalifikacijos specialistas, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Apie Lietuvos medikus esu labai geros nuomonės ir priekaištų tikrai jiems neturiu. Per paskutinius 10 metų negirdėjau, kad Lietuvoje medicina būtų prasta ar netobula.
- Sporte gausu ne tik traumų, bet ir emocijų. Koks jausmas gauti raudoną kortelę?
- Tų kortelių tikrai gaut nesinori, specialiai to nedarai, bet futbolas yra emocionalus sportas, be emocijų jis miręs ir man nepatinka. Aišku, be emocijų dar turi nepamiršti ir futbolą žaisti (juokiasi). Kai kada jos užvaldo sveiką protą ir... gauni raudoną kortelę. Varžybos baigiasi, praeina pusvalandis ir supranti, kad tikrai emocijų buvo per daug, nereikėjo, bet aikštėje negali jų valdyti.
- Kaip manote, kodėl Lietuvoje futbolo stadionams sunkiai sekasi konkuruoti su krepšinio aikštelėmis?
- Matyt, natūraliai taip išėjo, kad krepšinis per paskutinį dvidešimtmetį išlaikė lygį - kaip buvo (Sovietų – red.past.) sąjungoj, taip ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje. O futbole sugriuvo viskas. Sportiniai rezultatai rodo, kad krepšinis yra aukščiau.
- Yra tekę girdėti, kad nepaisydami krepšinio rezultatų, vaikai mieliau renkasi futbolą...
- Futbole masiškumas iš tiesų yra ne mažesnis, todėl pagrindinis dalykas, manau, yra sąlygos, o jų kol kas nėra. Reikalinga reforma ir federacija, manau, ta kryptim eina. Vieną sraigtelį pasukti neužteks, turi būti struktūriniai pokyčiai, pradedant vaikų futbolu, trenerių ugdymu. Futbolas per paskutinį dvidešimtmetį labai stipriai žengė į priekį ir jeigu stovėsi vietoje, atsiliksi. Tai mums ir nutiko. Palyginkime su Bosnijos rinktine, kuri buvo žemiau mūsų, o dabar dalyvauja pasaulio čempionate.
- O su sūnumi dažnai kartu paspardote kamuolį?
- Aš manau, kad mano vaikas per geras, jog būtų sportininkas (šypsosi). Jis labiau (linkęs – red. past.) į tiksliuosius mokslus, sportas jam visiškai neįdomus. Ir gerai, kad domisi tuo, kas jam patinka, o ne tuo, ką tėvai verstų daryti. Vaikas turi susiformavęs savo prioritetus. Aišku, mes juos kontroliuojame, bet svarbu, kad turėtų siekių, užaugtų padorus žmogus.
- Ką jūs veiktumėte, jei nežaistumėte futbolo?
- Sunku pasakyti, neturiu tokio vieno hobio. Patinka motociklai, senovinės mašinos - tai, kas turbūt patinka kiekvienam berniukui ar vyrui (šypsosi). Su draugu turime kelis restauruojamus retro automobilius. Draugas turi įmonę, kuri tuo užsiima. Labai malonu matyti, kaip iš visiškai surūdijusio seno laužo automobilis tampa A kategorijos, it ką tik nuo konvejerio.
Motociklai irgi patinka. Turiu, važinėju, bet patinka ne greitis, o garsas. Todėl renkuosi ne sportinius motociklus, o „čioperius“
- Nesate vienas tų „mirtininkų“, kurie ant galinio rato mieste laksto?
- Nepavadinčiau jų mirtininkais, bet aš nemėgstu greičio. Nemėgstu sportinių mašinų, greitų motociklų. Man tai absoliučiai „nevežantis“ dalykas. Net noro nėra sėsti, pralėkti su vėjeliu.
- Sportininkų meniu visąlaik ypatingas, dažniausiai sudaromas kartu su treneriais. Ką jūs valgote, kai nesiruošiate varžyboms?
- Mėsą, prisipažinsiu, valgau retokai. Daugiau esu žuvies, jūros gėrybių mėgėjas.
- Cepelinų vengiate?
- Dabar nepasakysiu, kada paskutinį kartą jų valgiau... Žinoma, pas mamą valgau, nors ji irgi stengiasi mažiau cepelinų gamint, nes žino, kad nelabai mėgstu. Dar turiu vieną vietą, kur labai retai, bet kartais užsisakau. Neringoje yra restoranas „Kuršis“, kurį žino turbūt beveik visi. Fantastiniai cepelinai. Kartais poilsiaudamas leidžiu sau pasimėgauti lietuviška virtuve, kuri tikrai nėra sveika (juokiasi).
- Paskutinis klausimas. Už ką sirgsite Pasaulio futbolo čempionate?
- Man patinka vokiečių futbolas, jų paruošimo sistema. Jau daugelį metų jie išlaiko aukščiausias pozicijas futbole. Kai sergu už kurią nors komandą, šiek tiek giliau žiūriu į visą futbolą. Galima sakyti, kad brazilai, ispanai žaidžia akiai patrauklesnį futbolą, bet visa sistema nuo a iki z, yra tobula vokiečių, todėl aš sirgsiu už juos.
Aišku, tokios komandos kaip Argentina su (Lioneliu – red. past.) Mesiu, brazilai, ispanai - bus gražus ir įdomus reginys. Ir olandai labai įdomi komanda, belgai – jauna turbūt viena perspektyviausių Europos komandų. Užaugo stipri futbolininkų karta, todėl aš dar ir juos palaikysiu. Noriu, kad ši belgų karta pasiektų daugiau nei iki šiol.
