Našlaičiams ir vargetų vaikams buvo žadamas laimingas gyvenimas ūkiuose. Tiesa, toks „žemiškasis rojus“ atsirasdavo tolokai nuo gimtinės – Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose Britų Tautų Sandraugai priklausiusiose šalyse.
Dešimtys tūkstančių vaikų didžiuliais, impozantiškais laivais buvo išplukdyti už vandenyno. Daugelis jaunųjų persikėlėlių taip niekada ir nesugrįžo į ūkuose skendintį Albioną, rašoma portale kulturologia.ru.
Programa „Home Children“ pradėjo veikti nuo 1869-ųjų, o jos iniciatorė – Annie MacPherson. Tiesa, vaikų grobimas ir jų, kaip pigios darbo jėgos, siuntimas į kolonijas buvo praktikuojamas dar XVII a. Kaip ir bet koks garbingas darbas, šis reikalas buvo sumanytas siekiant iš pažiūros kilnių tikslų.
Iš pat pradžių A. MacPherson kartu su seserimi įsteigė keletą prieglaudų, kuriose įkurdintiems benamiams ir iš vargingų šeimų pristatytiems vaikams buvo sudarytos sąlygos dirbti bei mokytis. Vis dėlto po kurio laiko veikliosios moteriškės galvoje užgimė mintis, kad šviesiausia ateitis mažamečių varguolių laukia persikėlus į pasakiškas, skalsos nestokojančias kolonijas – juk tenai šilta ir nestinga darbo, vadinasi, tenai vaikučiams ir vieta.
Per pačius pirmus veiklos vystymo metus įsteigtas migracijos pagalbos fondas nukomandiravo į Kanadą 500 iš Londono vaikų namų surinktų našlaičių. Taip buvo padaryta pradžia masinei vaikų migracijai. Kai kuriuos „laiminguosius“ šlovingieji geradariai surasdavo tiesiog gatvėse, kitus – prieglaudose, bet kartais vaikai buvo paimami ir iš šeimų, jei šios gyveno pernelyg vargingai. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai vaikai būdavo grobiami arba viliojami apgaule, žadant dangišką gyvenimą.
Būsimi persikėlėliai tuoj pat atsidurdavo laivuose ir pajudėdavo per vandenyną. Buvo mėginama nuduoti, kad kolonijose mažamečių laukia juos įvaikinti trokštančios šeimos. Dar buvo skleidžiama mintis, esą vietiniai ūkininkai tradiciškai augina daug vaikų, tačiau pagalbininkų reikia visada.
Iš tikro pas įsivaikinti nusiteikusias šeimas pakliūdavo tik vienetai, o ištisi tūkstančiai vaikų, iš Didžiosios Britanijos nugabentų į Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją ir Pietų Afriką, vos atsidūrę naujoje tėvynėje tuoj pat patekdavo į tikras darbo stovyklas. Vaikai buvo išnaudojami kaip neapmokamos darbo rankos ūkininkų laukuose, statybose, pramonės įmonėse, o vyresni berniukai net ir į šachtas buvo siunčiami.
Gyvendavo vaikai primityviose pašiūrėse, suręstose netoli darbo vietų, o apie jų išmokslinimą, aišku, niekas negalvojo. Vaikų gyvenimo sąlygos, tiesą sakant, varijavo nuo pakenčiamų iki tiesiog siaubingų. Kai kurie mažieji emigrantai būdavo apgyvendinami vaikų namuose arba bažnyčių šefuojamose prieglaudose, tačiau šis variantas buvo bene blogiausias.
Šitokio barbariško elgesio su vaikais priežastis – žinoma, pinigai. Tereikia atlikti keletą nesudėtingų matematinių veiksmų, kad paaiškėtų, jog vaiko išlaikymas Didžiosios Britanijos valstybinėje įstaigoje atsieidavo maždaug 5 svarus per dieną, o Australijoje – vos 10 šilingų. Dar nevalia pamiršti tokio pranašumo kaip nemokama darbo jėga. Vykdomi sandoriai pasiteisino su kaupu, todėl toks verslas gana ilgai klestėjo.
XX a. pradžioje iš Anglijos buvo išsiųsta begalė vaikų. Vėliau, Didžiosios depresijos metais, ši praktika keik apmirė, tačiau po Antrojo pasaulinio karo atgijo su nauja jėga – ir kaip kitaip galėjo būti, kai gatvės pasipildė miniomis našlaičių? Galutinai programos vykdymas buvo nutrauktas tik 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Visgi turėjo praeiti dar dvi dešimtys metų, kad į dienos šviesą iškiltų šokiruojantys faktai.
1986 metais socialinė darbuotoja Margaret Humphreys gavo laišką, kurio autorė – moteris iš Australijos – papasakojo savo gyvenimo istoriją – išklojo, kaip ji, ketverių metų Didžiojoje Britanijoje gyvenusi mergaitė, buvo išsiųsta į vaikų namus naujojoje tėvynėje. Laiško autorė išreiškė viltį susirasti tėvus. M. Humphreys ėmė domėtis šituo reikalu. Netrukus jai tapo aišku, kad tai, kas kitados nutiko, prilygsta grandiozinio masto ilgus metus vykdomam nusikaltimui.
Tiesą demaskuojančią medžiaga paviešinusi moteris įkūrė labdaros organizaciją „Child Migrants Trust“ (vaikų migrantų organizacija). Jau keletą dešimtmečių šio judėjimo aktyvistai mėgina bent iš dalies kompensuoti tūkstančiams šeimų sukeltas nuoskaudas. Padedami organizacijos, buvę migrantai ėmė ieškoti savo artimųjų, nors neretai ši užduotis – vargiai įvykdoma.
1998 metais atskirą tyrimą atliko ypatingųjų reikalų komitetas prie Jungtinės Karalystė Parlamento. Sprendžiant iš paviešintos ataskaitos, vaikų migracijos realybė turėjo būti dar žiauresnė negu manyta iki tol. Ypač daug kritikos atrodė vertos religinės organizacijos.
Remiantis begale faktų, katalikiškose prieglaudose vaikai-persikėlėliai tapdavo įvairiausio smurto aukomis. Kai paaiškėjo įvairios aplinkybės, Vakarų Australijos teisėkūros asamblėja paskelbė pareiškimą, kuriuo atsiprašė tuo metu vaikais buvusių migrantų. Šitai įvyko 1998 m. rugpjūčio 13 d.
Kai buvo apibendrinti iš viso pasaulio suplūdę apie vaikų migraciją liudijantys duomenys, visuomenė neteko amo. Remiantis surinkta informacija, per 350 metų (t. y. nuo 1618-ųjų iki 7-ojo praeito amžiaus dešimtmečio) maždaug 150 tūkst. vaikų iš Didžiosios Britanijos buvo nuplukdyti per vandenyną. Jų amžininkai buvo įsitikinę, kad visi persikėlėliai – našlaičiai, tačiau po truputį aiškėja, kad didelis skaičius mažamečių migrantų buvo per jėgą atimti iš šeimų arba tiesiog pagrobti.
Žmonių migravimą iš vienos vietos į kitą dažnai nulemia natūralios priežastys. Visgi akivaizdu, kad kartais toksai procesas būna susijęs su tautų tragedijomis.
