„Neišmanymas, paremtas išore, primeta žmonėms ir daiktams tikroviškumą, kurio iš tiesų nėra. Neišmanymas mus verčia tikėti, kad tie reiškiniai yra pamatiniai. Dėl jo mums atrodo, kad visa, ką aplink save matome, egzistuoja nepriklausomai nuo veiksnių, nuo kurių egzistavimas priklauso, bet tai netiesa. Šitaip nenormaliai suvokdami daiktų ir žmonių būseną, pasiduodame visokiems perdėtiems ir galiausiai skaudinantiems jausmams.(...)
Apmąstymui
1. Dėl savo neišmanymo mes perdėtai suvokiame grožio, bjaurumo ir kitų savybių svarbą.
2. Perdėtas šių savybių suvokimas kelia geismą, neapykantą, pavydą, puikybę, agresyvumą ir t.t.
3. Šie naikinantys jausmai sukelia veiksmus, užterštus neteisingo suvokimo.
4. Šie veiksmai (karma) veda į bejėgiškus gimimus ir atgimimus besikartojant egzistavimui ir verčia nuolat įsipainioti į bėdas.
5. Pašalinus neišmanymą, išnyksta perdėtas teigiamų ir neigiamų savybių suvokimas. Taip įveikiami geismas, neapykanta, pavydas, agresyvumas ir kita, padaromas galas neteisingo suvokimo užterštiems veiksmams. Taip nutraukiami nesibaigiantys gimimai ir atgimimai besikartojančio egzistavimo rate.
6. Įžvalga - tai išeitis.