Daiva Čepauskaitė apie studijas
Vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu ir, matyt, pritrūko fantazijos kur nors kitur panaudoti savo žinias – įstojau į Kauno medicinos institutą. Po šešerių metų gavau gydytojos diplomą ir... įsidarbinau teatre. Supratau, kad man reikia daryti kitus dalykus. Nuo blogo eilėraščio niekas nenumirė, o gydytojo klaida gali kainuoti ir gyvybę. Pečius užgulė per didelė atsakomybė, viskas atrodė labai sudėtinga.
Šis perversmas neįvyko staiga, dar besimokydama trečiame kurse pradėjau lankyti jaunimo teatro studiją, vadovaujamą Stanislovo Rubinovo. Šie du pasauliai gyveno manyje paraleliai: ryte – paskaitos, vakare – repeticijos.
Kauno kameriniame teatre niekada nesijaučiau išskirtinė, nes ten visi aktoriai turi kitas specialybes. Nebuvau diskriminuojama ir vaidindama su tokiais garsiais aktoriais kaip Jūratė Onaitytė, Viktoras Šinkariukas, Liubomiras Laucevičius. Tik atsitiktiniai žmonės nustebdavo sužinoję mano išsilavinimą, nes teatro pasaulyje tai nėra dažnas reiškinys. Buvau kitokia, tarsi balta varna. Bet aš apie tai negalvojau, tiesiog dariau tai, kas man patinka, jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Niekada dėl šio pasirinkimo nesigailėjau. Medicina mano gyvenime buvo klaida ar atsitiktinumas, o teatras – dėsningumas.
Apie vaidmenis
Kiekvienas vaidmuo kažką duoda ir atima, sunku būtų išskirti tą, kuris labiausiai įsiminė. Vienas iš pirmųjų vaidmenų, palikęs didžiausią įspūdį, – Mokinė E. Ionesco „Pamokoje“. Mane „įmetė“ į jau pastatytą spektaklį vietoje pagrindinės aktorės, nors dar buvau visai žalia, neturėjau patirties.
Daugiausia jėgų kainavo, bet ir patirties davė Lavijos Menon vaidmuo G. Varno režisuotame spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“. Tai buvo ne tik didelis krūvis, bet ir dovana vaidinti su garsiais aktoriais.
Pastaruoju metu jau nevaidinu. Pasinaudojau motinystės atostogomis ir po trejų metų grįžusi į teatrą tapau literatūrinės dalies vedėja.
Teatro pasaulis man labai gerai pažįstamas, noriu išnaudoti savo patirtį rašydama pjeses. Man lengviau sukurti tekstą, kuris skirtas kalbėti scenoje, o ne skaityti.
Dar pati sau iki galo neatsakiau į klausimą, kodėl nevaidinu. Pagrindinis motyvas – mano gyvenime vis daugiau atsirado literatūrinės veiklos. Aktoriaus darbas surydavo labai daug laiko, buvau pririšta prie repertuaro, negalėdavau planuoti išvykų, nebuvo galimybių nuvažiuoti į kokį nors literatūrinį festivalį. Literatūra man tapo vis įdomesnė, negalėjau visko aprėpti. Norėjosi ir laisvės bei atsakomybės, nes teatre priklausai nuo režisieriaus, apšvietėjo, aktorių, esi komandos dalis.
Apie laisvę
Laisvės negali būti be atsakomybės. Buvau įpratusi gyventi repeticijų ir spektaklių ritmu, visa dienotvarkė buvo sustyguota. Kai pati pradėjau planuoti savo laiką, teko išmokti disciplinos, kartais norėdavosi patingėti... Iš pradžių buvau pasimetusi, reikėjo nemažai pastangų suimti save į rankas.
Dabar dukra lanko darželį, vyras tapo studijoje ir aš turiu savo darbo dieną. Be didelių konfliktų, bet kartais už šią teisę reikia pakovoti. Juk mano darbo vieta yra namuose, į kuriuos gali bet kada ateiti vyras, kai nori pavalgyti ar šiaip pabūti. Jis pažada būti tyliai, bet man vis tiek trukdo, jeigu net ir artimas žmogus vaikštinėja kambaryje.
Apie laurus
„Poezijos pavasario“ laureatės ąžuolų vainikas kabėjo namuose kelerius metus, kol visiškai sutrūnijo ir sudulkėjo. Kartą švęsdami Naujuosius metus poetų ir menininkų kompanijoje sugalvojome atlikti ritualą – namų židinyje sudeginti vainiką. Tai atliko Antanas A. Jonynas ir Kęstutis Navakas, kurį barstėmė vainiko pelenais, kad ir jis taptų laureatu...
Apdovanojimai ir premijos svarbūs kiekvienam kūrėjui, meluočiau, jeigu tai ignoruočiau. Tai ženklas, kad esi suprastas. Kokia prasmė kurti, jeigu reikalingas tik pats sau? Tačiau įvertinimų nesureikšminu, nes bet kokie „geriausiųjų“ rinkimai yra gan subjektyvūs, nulemti atsitiktinės sėkmės.
Jaučiu atsakomybę žmonėms, kurie mane įvertino, ir tai man gyvenimo nepalengvina. Tai kaip uždegta lemputė, kurios negali išjungti ir į viską žvelgti paprasčiau. Vertinimo kartelė kilstelėta aukščiau, nors ir šiaip neleisčiau sau daryti chaltūros.
Apie pauzę
Šiuo metu dažniausiai kuriu pjeses, interpretacijas teatrui. Poezija mane aplanko vis rečiau ir rečiau. Nežinau, kodėl, tiesiog jaučiu, kad šia kalba neturiu ką pasakyti. Prasidėjo pauzė, jų, tikriausiai, pasitaiko kiekvienam kūrėjui. Stengiuosi į tai žiūrėti ramiai ir nedramatizuoti, todėl nesikankinu, tik kartais pasiilgstu tų potyrių ir patirčių, kuriuos suteikia eilėraštis. Tai panašu į mažą atradimą ar stebuklą. Nors esu kūrinio autorė, bet nustebina tie klodai, kuriuos atveria kalba. Pats eilėraštis išmoko tokių dalykų, apie kuriuos pati nežinojau.
Visas gyvenimas, net ir kasdienė buitis, inspiruoja poeziją. Kai esi atviras, bet kokia buitinė detalė kaip sniego gniūžtė pradeda vyniotis ir didėti. Tačiau turi gyventi visiškai atviras, tarsi be odos, o tai nėra lengva.
Apie vaikystę
Mano vaikystė prabėgo Marijampolėje. Tėvai – inžinieriai, nei šeimoje, nei giminėje nebuvo menininkų. Kol mokiausi mokykloje, net nesvajojau apie teatrą ar literatūrą, niekas mano aplinkoje to neskatino. Marijampolėje tuo metu nebuvo ir teatro, tik lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Juzefa Jakelaitienė mus nuveždavo į spektaklius Vilniuje. Jos dėka pirmą kartą pamačiau ir E. Nekrošiaus spektaklius. Mokytoja atliko didelę pažintinę kultūros misiją mano gyvenime.
Mokykloje net nedrįsau pagalvoti, kad galiu kurti literatūrą, žvelgiau į save kaip į „mergaitę, kuri rašo eiliuotą dienoraštį“. Mokytojai savo eilėraščius parodžiau tik studijų metais, kai pas ją apsilankydavau grįžusi namo.
Apie motinystę
Gimdymas pakeičia kiekvieną moterį, bet mama tampi ne per vieną dieną. Pokyčiai galvoje ir gyvenime įvyksta pamažu, persigrupuoja ir vertybių hierarchija. Jeigu anksčiau atrodė, kad vakarėlis ar renginys be manęs negali įvykti, dabar tai atrodo juokinga, nes iš tiesų namuose esu nepakeičiama.
Sunku pasakyti, kodėl ilgai delsiau ir gimdžiau būdama 38-erių. Kai dirbau teatre, didžioji repertuaro dalis buvo susijusi su manimi, negalėjau net pagalvoti, kad galiu visus palikti „ant ledo“. Maniau, kad kada nors darbą ir šeimą suderinsiu, vis laukiau kažkokios kūrybinės pauzės, norėjau komfortiškai, ramiai atsiduoti motinystės džiaugsmams. Juokinga... Darbo taip ir nemažėjo, o laikas ėjo. Supratau, kad niekada nebus tinkamo momento, reikia ryžtis pačiai.
Dukrai davėme Ievos vardą, kaip ir mano močiutės, prisimenu ją labai šiltai, ji man sekdavo pasakas.
Apie santuoką
Su vyru susipažinau ant kranto, o draugauti pradėjome plaukiodami jachta. Dabar laivas stovi prieplaukoje, jam reikia kapitalinio remonto ir labai didelių investicijų. Tai sena medinė jachta, pagaminta gal 1936 metais, jau visai sukiužusi.
Ilgai bendravome, pradėjome kartu gyventi, o įteisinti santykius paskatino dukros gimimas. Svarstėme, ar jai tai būtų svarbu? Žinoma, vaikui pirmiausia reikia tėčio ir mamos meilės, bet laikui bėgant dukrai galbūt kils klausimas, kodėl mes ne vyras ir žmona. Nusprendėme nekomplikuoti situacijos, formalumas nieko nepakeičia. Juk ir taip aišku, kad esame šeima.
Apie pareigas
Su vyru mes draugai, ne priešai, todėl ir stengiamės tokie būti. Tai reiškia, kad turi gerbti kito darbą, privalai sudaryti sąlygas kurti ir kartais reikia pasiaukoti. Nesu labai karinga, nematau problemos, kai susiduria priešingi interesai ir reikia nusileisti. Manęs nežemina koks nors veiksmas kito žmogaus labui. Jei reikia išplauti indus, mano kūryba dėl to nepraras savo vertės. Visus darbus, kurie man priklauso, padarau. Nespekuliuoju tuo, kad esu menininkė ir kažkas turi už mane sriubą išvirti.
Nesame šeimoje griežtai pasiskirstę pareigų. Kas turi laisvo laiko, tas ir padaro tai, ką gali. Tik valgyti gaminu aš, labai retai – vyras. Prisipažinsiu, tai mano pareiga be įkvėpimo, didelio malonumo stovėti prie puodų nejaučiu. Jei reikėtų gaminti tik sau, iš viso nieko nedaryčiau, o šeimai malonu ruošti vakarienę. Kūrybinis elementas atsiranda ir tada, kai ateina svečių, norisi pradžiuginti žmones. Bet šioje srityje dideliais pasiekimais pasigirti negaliu.
Apie auklėjimą
Dukros piešinys puošia namus kaip ir keli dideli tėčio paveikslai bei kitų dailininkų darbai. Ar jos darbeliai ko nors verti, sunku pasakyti, visi tokio amžiaus vaikai piešia. Kartais vyro kaip profesionalo pusiau juokais paklausiu, gal jau laikas dukrai kur nors mokytis dailės. Jis numoja ranka, kad tai beprasmiška. Nereikia mažo vaiko gadinti, sprausti į rėmus. Priešingai, geriau palikti visišką laisvę, tegul taškosi dažais, kaip nori.
Ievutei patinka ne tik piešti, bet ir šokti, dainuoti. Ar ji turi kokių nors gabumų, nežinau, reikėtų palyginti su kitais vaikais. Neauklėjame dukros pagal specialias pedagogikos metodikas. Tegul džiaugiasi gyvenimu. Nesiruošiame iš jos daryti menininkės. Bet jeigu pati norės, sudarysime sąlygas siekti to, ko nori.
Apie bendravimą
Šiuolaikinė visuomenė pirmiausia praradusi bendravimo šilumą, paprasčiausią artumą ir gyvą, nuoširdų ryšį tarp žmonių. Žmonija sukūrė tiek technologijų, kurios palengvintų bendravimą: išrado mobilų ryšį, internetą ir jo neįtikėtinas galimybes bendrauti su visu pasauliu. Anksčiau laišką mylimajai savaitę gabendavo pasiuntiniai, pašto karietos ar karveliai, o štai dabar užtenka mygtuko paspaudimo ir gali kalbėti su žmogum, kad ir kur jis būtų.
Didžiausias paradoksas – visi šie pasiekimai, sukurti ryšiui tarp žmonių sustiprinti, iš tiesų tik atitolino juos vieną nuo kito. Tiksliau, tikrąjį ryšį jie pakeitė radijo bangomis, skystaisiais kristalais ir kitokia substancija, kuri niekada neatstos gyvo žvilgsnio, kvėpavimo šilumos, prisilietimo temperatūros.
Kas man iš 100 draugų, kuriuos man siūlo Facebookas? Tai nuvertina net paties draugo sąvoką. Man geriau vienas tikras draugas, su kuriuo aš galiu patylėti, negu šimtas tariamų, su kuriais galiu keistis kažkokia informacija. Technologijos suteikė galimybę pakalbėti, bet atėmė galimybę kartu patylėti. Ir visame šitame „išmaniųjų“ aparatų sąvartyne žmonės tapo tik dar labiau vieniši ir nelaimingi.
Mūsų santykiuose daugėja vartojimo, o mažėja žmogiškumo. Aš niekaip nesuprantu tėvų, kurie išvažiuoja dirbti į užsienį, palikdami vaikus Lietuvoje. Ar jie įsivaizduoja, kad įmanoma apkabinti per Skype? Ar pinigai atpirks tą laiką, kuris galėjo būti praleistas kartu? Kodėl taip pasikeitė mūsų vertybės? Fizinis pragyvenimo lygis tapo vienintele siekiamybe. O dvasinis pragyvenimo lygis? Kam jis dar rūpi?
Apie laimę
Sunku laimės apibūdinimą įsprausti į vieną formulę. Jos supratimas skiriasi įvairiais gyvenimo tarpsniais. Dabar esu laiminga todėl, kad esu reikalinga ne tik kaip mama mažam vaikui, bet ir kaip kūrėja. Laimė, kad turiu Dievo dovaną ir galiu ja naudotis.
Mes dažnai pamirštam, kad pats gyvenimas, tai yra galimybė nugyventi tau skirtą laiką, jau pats savaime yra laimė. Tai didžiausias mūsų turtas – kurį laiką pabūti kartu, nudirbti kažkokius darbus, pasidalinti, pakalbėti, patylėti. Pabūti. Daugiau mes nieko neturim, iš esmės. Ir aš suprantu, kad šiais laikais daug kam tas buvimas net nekvepia laime, bet tai yra vienintelė galimybė tikėti, mylėti, neapkęsti, dirbti, kovoti, siekti, įrodyti. Tiesiog gyventi. Laimė tai ne akimirkos euforija. Laimė kartais ateina su išmintim, patirtim ir suvokimu.
Faktų kalba
Vyras: dailininkas Antanas Obcarskas.
Dukra: Ieva, 5 m.
Namai: gyvena Kauno senamiestyje, bute.
Vienintelė darbovietė: Kauno kamerinis teatras nuo 1990 m.
Poezijos debiutas: 1990 m. leidinyje „Keturi vėjai“.
Pirmas įvertinimas: „Kauno dienos“ anoniminio meilės eilėraščio konkurso laimėtoja.
Kūrybos kraitis: 3 poezijos knygos: „Bevardžiai“ (1992), „Suvalgiau vieną spanguolę“ (1998) ir „Nereikia tikriausiai būtina“ (2004), pjesės vaikams ir suaugusiesiems.
Poezijos įvertinimas: 2005 m. 41-ojo „Poezijos pavasario“ laureatė.
Teatrinis įvertinimas: 1999 m. „Fortūnos“ statulėlė už pagrindinį Lavinijos Menon vaidmenį Kauno akademinio dramos teatro spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“ (rež. G. Varnas). 2007 m. „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią nacionalinės dramaturgijos pjesę „Pupos“.
Kūryba vaikams: Lietuvos teatruose pastatytos pjesės – „Pimpės gimtadienis“, „Šaltoji širdis“, „Lakštingala“, „Sniego gniūžtės paslaptis“, „Kai krenta žvaigždės“, „Bulvinė pasaka“.
Daiva Čepauskaitė
* * *
neužauga jau lig pažastų
pieva, bulvę retai išgirstu,
šnekučiuojant su rūsio pelėsiu,
visa kita – beveik kaip anksčiau,
kiek dar liko? – rimtai nesvarsčiau,
kiek skolingas? – kažin ar suspėsiu
visa kita – būtuoju laiku,
gal todėl taip tyku ir jauku,
miega vėjas, kad tik nenubustų,
sidabrinė balandų šviesa,
mano motina vaikšto basa,
vis dar ieško manęs tarp kopūstų
* * *
O dabar apie tai, kad vis tiek reikia eiti,
ir visai nesvarbu pavėjui ar prieš vėją,
dieną keis tik naktis, kaip ir naktį jau keitė
ši diena svirduliuojanti. Vėl vakarėja.
O dabar apie tai – neieškoki tik nieko –
kelio, tikslo, prasmės, ji kišenės kamputy
lyg švelnus gumulėlis dulkelių ir miego,
smėlio, seilių, plaukų, sulipdytų į būtį.
Tik nunešk dvi rankas ir numesk ant paklodės,
dvi šiurkščias malkeles su rakštim ir su suodžiais,
kad sudegtų nakty, o kartu dar ir žodis,
nerišlus ir sustiręs lyg virpantis gruodis.
Viskas jau pasakyta, gali atsidusti
taip lengvai, taip lengvai tarsi kalbintum kėkštą,
ir praleisti gali laiką, kovą, ambicijas, grūstį.
Lieka miegančio vaiko šviesa. Tyliai brėkšta.
* * *
Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5 % riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.
