aA
Kai Julie Mannix atsisakė darytis abortą, jos tėvai uždarė ją į psichiatrijos ligoninę. Tik gimęs kūdikis buvo atiduotas įvaikinimui. Tai istorija apie vaiką, dėl kurio išgelbėjimo ji stojo į kovą. Tai istorija apie tai, kaip dukra vėl grįžo į motinos gyvenimą, rašo prevention.com.
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Julie istorija: „Nesu psichiškai nesveika!“

1963 metų lapkričio 22 diena. Sėdžiu ant purvinos oranžinės kėdės, prižiūrima sanitaro, laukiu, kol būsiu priimta į valstybinę psichiatrijos ir nepakaltinamų nusikaltėlių ligoninę. Esu devyniolikmetė mėlynomis akimis, debiutantė iš Filadelfijos Mein Laino. Be to, esu tris mėnesius nėščia.

Laukiamasis mažas, jo sienos niūriai žalios. Dar labiau susisupu į savo susiraukšlėjusį kupranugario vilnos paltą. Kaip tik tada pajaučiu nestiprų kumštelėjimą į mano pilvą. Po kelių sekundžių dar vienas švelnus suplazdėjimas. Nuleidžiu rankas žemyn ir pridengiu jomis savo pilvą. Čia, šiame kambaryje, dvokiančiame vėmalais ir grindų plovikliu, mano kūdikis nusprendžia pirmą kartą pranešti apie save.

Supama bėdų prispaustų žmonių pajaučiu džiaugsmo antplūdį. Tvirtai atsisakiau aborto, kurį man, padariusi viską, kas jos galioje, suorganizavo mano mama. Dabar jau tiksliai žinau, kad mano kūdikis gyvas.

1963 metais abortai buvo neteisėti. Vienintelė priežastis, dėl kurių jie galėjo būti daromi, buvo grėsmė motinos fizinei ar psichinei sveikatai. Ir kai mano motina mane informavo, kad esu nėščia – tai mūsų šeimos ginekologas atskleidė ne man, o jai – ji taip pat pasakė, kad jis parankiai man dar diagnozavo ir sunkią depresiją.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Mūsų aplinkoje Filadelfijos bendruomenėje buvai laikomas žaviai ekscentrišku, jeigu tau pasireiškia stiprūs nuotaikos svyravimai, romantiškos depresijos ar net atsitiktinis mėginimas nusižudyti. O štai pavainikio gimimas buvo neatleistinas. Nors mano motina buvo prisiekusi katalikė, ji taip save įtikino tuo, kad abortas išgelbės mano ateitį, kad sugebėjo pateisinti veiksmą, kuriuo šiaip jau bjaurėjosi. Buvau uždaryta į privačią psichiatrijos kliniką, kur abortą galima buvo atlikti legaliai. Tik, visų nusivylimui, aš nepasirašiau šią procedūrą atlikti leidžiančių dokumentų.

Atsilaikiau net tada, kai jie mane pervežė į valstybinę ligoninę. Abortui prieštaravau ne dėl moralinių priežasčių. Aš paprasčiausiai norėjau, kad mano kūdikis – meilėje ir su vyru, kurį mylėjau pradėtas – gyventų. Neturėjau jokio supratimo, kas dėl tokio mano sprendimo nutiks mano mažyliui ar man. Tačiau niekada iki tol nebuvau tokia tikra.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Ironiška, tačiau tam tikrais atžvilgiais tradicinių pažiūrų laikęsi mano tėvai buvo siaubingai netradiciški kitais. Mano tėvas priklausė Filadelfijos aristokratijos sluoksniams, jo senelis iš tėvo pusės buvo vienas iš kompanijos „Pennsylvania Railroad“ įkūrėjų. Vis dėlto, jo pirmu darbu po koledžo tapo kelionės su karnavalo intermedijomis. Jis rijo ugnį ir kardus, dirbo žurnalistu, rašiusiu (padedant mano aktorei ir rašytojai mamai) knygas apie daugybę dalykų, pradedant kelionėmis su karnavalu ir baigiant medžiokle bei kankinimų istorija. Daugelis jų tapo klasika. Pavyzdžiui, „Those About to Die“ – gladiatorių žaidynių istorija, įkvėpusi filmą „Gladiatorius“ („Gladiator“).

Jis ir mano mama ilgam laikui išvykdavo, numesdami mane įvairiose internatinėse mokyklose visame pasaulyje. Kai man buvo devyneri, mes apsistojome „Sunny Hill Farm“, iš akmenų pastatytame name už Filadelfijos, pastatytame vieno iš George’o Washingtono generolų. Mano tėvai pasamdė kelias moteris, kad pasirūpintų manimi, mano broliu ir mūsų augintinių žvėrynu: mūsų gepardu Rani, kuris galėjo naudotis mūsų visu namu, taip pat penkiolikos pėdų ilgio pitonu, koata, keliais acelotais ir mažu lapių jaunikliu Todu. Mano tėvas parašė apie jį knygą „The Fox and the Hound“, kurią „Disney“ pavertė animaciniu filmu.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Augdama išmokau gyventi su savo keistais ir kerinčiais tėvais, išsiaiškinau, kaip jais žavėtis, tačiau nesipainioti jiems po kojomis. Baigusi vidurinę mokyklą buvau pristatyta visuomenei vakarėlyje, kuris buvo toks neįprastas, kad „Philadelphia Bulletin“ apibūdino jį kaip labiausiai sukrečiantį per visą dešimtmetį. Ant cirko palapinių stogų plevėsavo spalvotos vėliavos. Buvo dvylika šokančių lamų, nedidelis drambliukas vardu Queenie, būrėjai, klounai ir, žinoma, daug geriausio šampano butelių.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Netrukus po to išvykau studijuoti į „Neighborhood Playhouse“ Niujorke, tada gavau stažuotę „Westbury“ teatre Long Ailande. Čia aš sutikau Franką von Zernecką, 23 metų žydų vaiką iš Bronkso. Jo tėvai dirbo pramogų versle, tad jis dirbo ant scenos ir už scenos praktiškai kiekviename Brodvėjaus ir ne Brodvėjaus teatre. Kiekvieną dieną jis vilkėdavo švarius marškinius, kuriuos pats lygindavo. Jo entuziazmas gyvenimui buvo užkrečiantis. Mylėjau jį beprotiškai.

Vasaros pabaigoje, prieš grįžtant į „Neighborhood Playhouse“, sužinojau, kad Frankas buvo vedęs. Buvau priblokšta. Ne gana to, buvau nėščia. Gyvenimas, kokį gyvenau, staiga sustojo.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai atsidūriau valstybinėje ligoninėje, gavau laišką.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

„Miela dukra, akivaizdu, kad esi taip stipriai susijaudinusi, kad negali aiškiai mąstyti. Tavo tėvas ir aš siaubingai bijome, kad gali bandyti save sužaloti. Todėl buvo sutarta, kad liksi čia tol, kol baigsis šis baisus išbandymas. Galvosime apie tave kiekvieną dieną. Motina“

Paėmiau jos raštelį, suplėšiau jį į smulkias skiautes ir nuleidau į klozetą, kur jam ir buvo vieta. Nesuteikiau tėvams jokios priežasties bijoti dėl mano gyvybės; jie galėjo išsiųsti mane į netekėjusių motinų namus. Psichiatrijos ligoninė buvo bausmė man už tai, kad atsisakiau darytis abortą. Tokia siaubinga mano šeimos – ir Franko, net negalėjau galvoti apie jį – išdavystė sutriuškino mane.

Norėjau psichiatrus taip stipriai supurtyti, kad nukristų jiems galvos. „Nesu psichiškai nesveika“, šaukiau jiems į veidus. Tačiau niekas manęs neklausė. Todėl nustojau kalbėti. Daugiau neištariau nei žodžio iki pat savo buvimo valstybinėje psichiatrijos ligoninėje pabaigos.

Mano kambarys buvo nešvarus ir mažas, jame tilpo dvi viengulės lovos ir dvi užrakinamos spintelės. Toliau koridoriumi buvo įstiklinta terasa – iš tikrųjų tamsi patalpa, kurios langai buvo užtamsinti storu purvinu tinklu. Būtent čia sėdėdavau, stengdamasi niekam neužkliūti, ir stebėdavau savo kolegas, klaikiai besisukančius ar nesuprantamai klykiančius. Saugiausia vieta buvo veltiniu išmušta palata. Čia galėjau talžyti kumščiais sienas, išspirti metalines duris ir verkti savotišku tyliu ir atviru klyksmu, nuo kurio purtydavosi mano kūnas, o aš vėliau likdavau bejėgė ir nurimusi.

Po mėnesio pradėjau svarstyti, galbūt aš iš tikrųjų esu psichiškai nesveika, tik to nežinau. Siekdama išsaugoti ramybę, kasdien valandų valandas gulėdavau lovoje, įsivaizduodama laimingą mažą vaiką – visada mergaitę – su ilgais šviesiais plaukais, kaip mano, ir rudomis akimis, kaip Franko. Įsivaizduodavau jos juoką. Pamažu pradėjau galvoti ir apie tai, ką norėčiau suteikti gimusiai dukrai: mamą, tėtį, namus, nuosavą kambarį ir laimingą paprastą gyvenimą. Ir pati supratau, kad nei vieno iš išvardintų dalykų jai negalėsiu duoti.

Valstybinėje ligoninėje mane laikė šešis mėnesius, kol galiausiai nutekėjo vandenys. 1964 metų balandžio 19 dieną „Catholic Charities“ ligoninėje netoli Filadelfijos pagimdžiau gražią ir sveiką mergytę. Man buvo leista ją pamatyti tik kartą, per atstumą, tada ją atidaviau. Ji turėjo mano nosį, tėvo smakrą ir mano mamos dideles rudas akis. Pavadinau ją Aimee Veronica. Aimee reiškia „mylima“. Veronica reiškia „pergalės nešėja“. Kai pasirašiau įvaikinimo dokumentus, mano širdis plyšo pusiau. Padėjau rašiklį, nusisukau ir drebančiomis kojomis palikau savo kūdikį.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Bėgant dešimtmečiams nuolat galvojau apie Aimee. Jos ilgėjimasis iššaukė pasikartojančią sunkią depresiją, kuri pasireikšdavo staiga ir trukdavo kelias savaites. Einantys metai taip ir nepalengvino kančios. Kai susisiekdavau su „Catholic Charities“, norėdama kažką apie ją sužinoti, man pasakydavo tai, ką ir taip jau žinojau: visi įrašai, pasibaigus įvaikinimo procedūrai, buvo įslaptinti. Nieko nebuvo galima padaryti, tik melstis, kad ji būtų geroje šeimoje ir augtų mylima. Dažniausiai guosdavau save mintimi, kad kovojau dėl jos gyvybės. Bent jau tiek galėjau dėl jos padaryti.

Kol buvau uždaryta ligoninėje, Frankas išsiskyrė su žmona. Jis man kasdien skambino ir rašė, tačiau visus mėginimus su manimi susisiekti sužlugdė mano tėvai. Kai atsisakiau Aimee ir persikėliau į Niujorką siekti aktorės karjeros, vėl pradėjome susitikinėti su Franku. 1965 metų sausio 15 dieną mudu susituokėme.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Kai tai sužinojo mano tėvai, iš manęs buvo atimta paveldėjimo teisė. Tai manęs nei kiek nenustebino. Mes susilaukėme dar dviejų vaikų: 1965 metais gimė Danielle, o 1968 metais – Frankas jaunesnysis. Galiausiai mes persikėlėme į Los Andželą, kur Frankas prodiusavo televizijos serialus ir filmus.

Kasmet birželio 19 dieną mudu su Franku švęsdavome Aimee gimtadienį. Šią datą abu išgraviravome savo vestuvinių žiedų vidinėje pusėje.

Kathy istorija: „Vėl jaučiuosi dukra“

„Ji rėksnė, – įspėjo mano tėvus vienuolės, atiduodamos jiems mane 1964 metų gegužę. – Jai reikia dėmesio.“

Seserys buvo teisios. Paleisdavau gerklę, kad visi į mane žiūrėtų. Mano senelis vadino tai „sunkiu charakteriu“, o tėtis – „ryžtingumu“. Mano mama, manęs laukusi dešimt metų, tiesiog šypsojosi.

Mano, kaip Kathleen Marie Wisler, gyvenimas prasidėjo puikiai. Turėjau vyresnį brolį, kuriuo galėjau žavėtis, jaunesnį brolį, kuriam galėjau vadovauti, ir beprotiškai mylinčius tėvus, kurie skaitė mums pasakas ir žaisdavo su mumis kieme. Atrodė taip, lyg būčiau įmesta į pirmąjį pasakos skyrių, tačiau visi žinome, kaip pasakose būna.

Kai man buvo ketveri, mamai diagnozavo krūties vėžį. Tais metais mes persikėlėme į Floridą. Per kitus dvejus metus mamą iš ligoninės tai paleisdavo, tai vėl paguldydavo kelioms savaitėms. Vaikų į vėžio skyrių neleisdavo, tad seselės vežimėlyje priveždavo mano mamą prie trečio aukšto lango. Ant žolės apačioje mes rodėme jai savo pirštais atliktus piešinius ir versdavomės kūliais, kad ji grožėtųsi mumis. Vizitai į ligoninę tapo kasdienybe, kaip ėjimas į maisto prekių parduotuvę ar dieninis seansas šeštadieniais.

Mano mama mirė 1970 metų gegužę. Man buvo šešeri. Broliai ir aš gedėjome jos skirtingai. Mano vyresnysis brolis buvo susitvardantis ir pragmatiškas, apie ją kalbėdavo saikingai. Jaunesnysis brolis palūžo. Aš pasirinkau rašyti jai laiškus, dėdavau juos į batų dėžę po savo lova, tikėdamasi, kad vieną dieną rasiu juos pakeistus į ranka rašytus atsakymus.

„1971 metų gegužė

Brangioji Mamyte,
Jerry verkia tavęs kas vakarą, bet pasakiau jam, kad kai sulauks septynerių, kaip aš, nebeverks.
Myliu, Kathy“

Tėtis buvo pasiryžęs ilgai nelaikyti mūsų našlaičiais. Po šešis mėnesius trukusio merginimo jis vedė Janet Douglas-McCoy. Tais metais man sukako dešimt. Ji buvo liekna, žaliaakė brunetė, išsiskyrusi švytinčia šypsena ir spontanišku juoku. Jai buvo 29, ji buvo šešiolika metų jaunesnė už tėtį. Norėdamas vieningos šeimos, jis nusprendė teisiškai įsidukrinti dvi jos dukras iš ankstesnės santuokos. Būtų gražu, jei visų vaikų pavardė būtų vienoda, užsiminė Janet, o tų mergaičių tėvas skubiai suteikė leidimą įsivaikinimui.

Tačiau ta santuoka nuo pat pradžių buvo katastrofa. Jie nuolat kovojo dėl pinigų ir, tiesą sakant, viso kito. Visame tame chaose man ir Janet dukrai Kimmy pavyko užmegzti draugystę. Kartais jausdavomės beveik kaip seserys. Žinoma, tai reiškė, kad mes kovodavome. Vieno įprasto konflikto metu Kimmy iškošė: „Bent jau aš nesu iš tikrųjų įvaikinta“.

Mane užvaldė nesaugumo jausmas. Nuėjau į savo kambarį, atsisėdau ant savo lovos krašto ir laukiau, kol namo grįš tėtis. Nepraėjus valandai pasitikau jį ties įvažiavimu ir paklausiau, ar tai tiesa.

„Maniau, kad tu žinai. Tavo broliai taip pat yra įsivaikinti“.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Įlėkiau į namą, blaškiausi po kambarius, bandžiau susidėlioti prasmę. Mano broliai nėra mano broliai, ir tada, tarsi domino principu, vienas suvokimas paliesdavo kitą, kol galiausiai likau su viena mintimi: Mano mama, kurią mylėjau, kurios ilgėjausi – ji niekada nebuvo mano mama. Negalėjau net pagalvoti, kad mano tėtis iš tikrųjų nėra mano tėtis. Tai buvo pernelyg skausminga. Mano kūnas pats save anestezavo – užmigau giliu miegu.

Kai atsibudau, tėtis sėdėjo šalia. „Nori pasikalbėti?“ – paklausė jis švelniai. Aš linktelėjau. „Niekada apie tave negalvojau kaip apie kažką kito, nei mano dukra, – sakė jis. – Niekada nepamiršiu dienos, kai mudu su mama nuvažiavome į ligoninę tavęs pasiimti. Tu labai stipriai verkei, tačiau tada jie padavė tave mamai ir tu nusiraminai. Tu žinojai, kad priklausai mums. Tu esi mano dukra, vaike.“

Janet ir tėtis išsiskyrė po dviejų metų. Jis mokėjo alimentus jos dukroms, o ji netrukus ištekėjo už kito vyro, turinčio didesnę sąskaitą banke. Tačiau mano tėtį ir toliau persekiojo nelaimės.

Ronaldo Reagano valdymo metais prasidėjus nuosmukiui jis neteko inžinieriaus darbo ir mes praradome savo namus. Tačiau kažkaip tas skurdas suvienijo mūsų šeimą. 1986 metais baigiau koledžą ir pradėjau dirbti biržos maklerių įmonėje. Taip pat atnaujinau santykius su savo studijų laikų vaikinu Bryanu Hatfieldu, kuris išaugo į vyrą, be kurio neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nuostabų 1988 metų sausio rytą mudu susituokėme. „Mama didžiuotųsi tuo, kokia moterimi tapai“, – pašnabždėjo man tėtis, vesdamas mane prie altoriaus.

Tik susilaukusi savo dukterų Amandos ir Kathryn pagaliau leidau sau pagalvoti apie savo biologinę mamą. Bryano ir mano akys buvo rudos, tačiau Amandos – ryškiai mėlynos. Mano biologinė mama greičiausiai turi mėlynas akis, pagalvojau. Kathryn buvo nepaprastai judri. Mano mamos tėtis buvo sportininkas, spėjau. Stebėjau jose visas užuominas apie skirtumus ir prisimindavau savo biologinę šeimą. Pasakiau sau, kad to jau gana.

Įsivaizduodavau tik savo motiną, o mintis apie biologinį tėvą mane gąsdino. Dar kartą perskaičiau informaciją apie jį.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

„Ypatingi sugebėjimai: dainavimas, šokimas, vaidinimai.“ Jis yra gėjus, akimirksniu pagalvojau. Jai tai buvo pirmoji meilė; jam tai buvo eksperimentinis romanas. Įsivaizdavau savo atstumtą motiną, kuri kreipiasi į katalikų socialines tarnybas, o paskui palieka mane, kad pradėtų ramų gyvenimą nuspėjamame mieste, ir gailisi iki savo gyvenimo pabaigos. Jaučiausi kalta, vaizduodamasi ją tokioje nelinksmoje situacijoje, tačiau mintis, kad ji puikiai gyvena be manęs, atrodė dar blogesnė.

Įkišau dokumentą atgal į voką kartu su troškimu susirasti savo biologinius tėvus. Tiesiog dar nebuvau tam pasiruošusi. Ir tai nesikeitė dar trejus metus, kol mirė mano tėtis ir tarp kitų jo daiktų radau savo įvaikinimo dokumentus. Jaučiausi likusi našlaite ir vieniša. Tačiau normalumo jausmas atsinaujino kartu su pirkinių sąrašais, futbolo grafikais ir purvinų drabužių krūvomis. Tada vieną dieną, peržiūrėdama dokumentus, radau laišką iš Katalikų socialinės tarnybos. Buvo praėję dešimt metų nuo tada, kai paskutinį kartą jį žiūrėjau. Apsiginklavusi juo ir savo gimimo vardu Aimee Veronica Mannix, kuris buvo užrašytas mano įvaikinimo dokumentuose, prisėdau panaršyti „Google“.

Originaliame dokumente buvo rašoma, kad mano senelis buvo rašytojas. Galbūt jis rašė laikraščiui Pensilvanijoje, pagalvojau. Surinkau raktinius žodžius Rašytojas – Mannixas – Pensilvanija ir aptikau „New York Times“ nekrologą Danieliui Prattui Mannixui, rašiusiam apie nuotykius ir parašiusiam knygą „The Fox and the Hound“. Kai jis 1997 metais mirė, jam buvo 85-eri. Paskaičiavau, kad tas vyras yra tokio paties amžiaus, kaip mano dokumentuose minimas senelis.

Nekrologe buvo rašoma, kad jis paliko sūnų ir dukrą vardu Julie.

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

Sekančios paieškos laukelyje įrašiau Julie Mannix ir tai mane atvedė į internetinę kino filmų duomenų bazę. Priešais mane pasirodžiusi Julie Mannix buvo aktorė, kuri darė karjerą nuo septintojo dešimtmečio vidurio ir 1965 metais ištekėjo už televizijos prodiuserio Franko von Zernecko. Vadinasi, metais vėliau nei aš gimiau. Kartu jie turėjo du vaikus, taip pat aktorius, Daniellę ir Franką jaunesnįjį.

Kas, jeigu tai jie? Atsistojau ir atsitraukiau nuo kompiuterio. Po kelių minučių vėl sėdėjau prie jo ir skaičiau straipsnį apie Daniellę, gimusią dviem metais vėliau nei aš. Ji devintajame dešimtmetyje vaidino seriale „General Hospital“, taip pat atliko Donnos vaidmenį filme „La Bamba“. Apėmė apmaudas, kad negaliu įsivaizduoti jos veido.

Tai jie, sakė man vidinis balsas. Jie puikiai gyvena ir be tavęs. Pašaukiau Bryaną, norėdama jam parodyti, ką radau. „Nedaryk to, Kathy, – jis įspėjo. – Tai ne jie.“

„Bet viskas sutampa“, – laikiausi savo, rodydama į ekraną.

„Nenoriu, kad būtum įskaudinta, palik tai“, – pakartojo Bryanas. Jo žodžiuose mačiau gerus ketinimus, tačiau po savaitės išsinuomojau pažiūrėti „La Bamba“.

„Pažiūrėk, – pasakiau Bryanui, žiūrėdama į Daniellę, – mūsų šypsena tokia pati, toks pat juokas, taip pat atlošiame galvas.“

Kitą dieną Frankui ir Julie von Zerneckams parašiau laišką.

„Gerbiami ponas ir ponia von Zerneckai,

Kaip pradėti tokį laišką? Na, manau, pradėsiu paprastai: gimiau 1964 metų balandžio 19 dieną Filadelfijoje. Remdamasi Katalikų socialinės tarnybos man duotais dokumentais, manau, kad yra tikėtina, kad jūs galite turėti informacijos apie mano biologinę šeimą… Visai neketinu brautis į jūsų gyvenimus. Paprasčiausiai noriu susisiekti bet kokiu būdu, kuris jiems yra priimtinas.
Prašau, patogiu jums laiku, praneškite, ar galite pan padėti gauti papildomos informacijos.

Pagarbiai

Kathy Wisler-Hatfield“

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.


Dvi savaites laikiau tą laišką, kol 2008 metų lapkričio pabaigoje jį išsiunčiau. Po dviejų dienų sulaukiau skambučio.

„Ar tai Kathy?“

„Taip, ji“.

„Sveiki, tai Julie Mannix. Gavau jūsų laišką. Turiu informacijos apie jus, tačiau ar galite iš pradžių šiek tiek apie save papasakoti?“ Jos balsas buvo aiškus ir malonus. Susidėliojau savo mintis ir prieš pradėdama kalbėti nusiraminamai atsikvėpiau.

„Mane įvaikino per Katalikų socialinę tarnybą Filadelfijoje – regis, minėjau tai laiške. Turėjau nuostabius tėvus, tačiau mano mama mirė, kai man buvo šešeri.“

Išgirdau aiktelėjimą. Tęsiau savo gyvenimo santrauką, o kai baigiau, išgirdau tylą ir paskui gilų įkvėpimą. „Kathy, – pasakė ji su švelnumu, kuris suteikė man vilties, – aš esu tavo mama.“

Niekada nepamiršiu tos akimirkos. Stovėjau savo dukters pritemdytame kambaryje, žiūrėjau pro pravertą langą.

„Noriu, kad žinotumei, aš…“ – ji svyravo. „Mes… – ji vėl padarė pauzę, – Mes nenorėjome tavęs atiduoti.“

Pusiau jos klausiau, pusiau buvau užhipnotizuota to, kaip skamba jos balsas.

„Su tavimi nori pasikalbėti tavo tėtis. Galiu jam perduoti?“ – paklausė ji. Tada išgirdau jo balsą, kupiną šilumos.

„Julie ir aš verkėme, skaitydami tavo laišką, – sakė jis, atsikosėdamas. – Mes susituokėme po to, kai tu gimei. Tavo gimimo datą išsigraviravome ant savo vestuvinių žiedų ir kasmet švęsdavome tavo gimtadienį. Noriu, kad tai žinotum. Visą laiką buvai mylima.“

Mano taksi sustoja priešais viešbutį „Ritz-Carlton“. Nuo pirmojo pokalbio su von Zerneckais praėjo aštuoni mėnesiai ir dabar mus skiria vos dešimt žingsnių ir dvejos durys. Nieko neskubinome, apsikeitėme nuotraukomis, elektroniniais laiškais, kalbėjomės telefonu, ir dabar nusprendėme susitikti neutralioje vietoje tame mieste, kuriame buvau pradėta – Niujorke.

Įeinu per dvipuses duris. Visos vietos užimtos. Skenuoju minioje, kur ji, ir stengiuosi nepanikuoti. Raminu savo nervus, atlikdama saviauditą – pasitaisau kelnes ir paliečiu visus savo papuošalus: auskarus, vėrinį, vestuvinį žiedą.

Jaučiu, kaip pirštinėta ranka paliečia mano petį. „Ponia, ar su kažkuo susitinkate?“ – paklausia manęs durininkas. Atsisuku ir pažvelgusi per petį pamatau ją. Jaučiuosi, tarsi žiūrėčiau į savo akis, kuriuos įsistebeilijusios į mane.

„Kathy?“ – klausia ji, jau žinodama atsakymą. Galiu atsakydama tik šypsotis. Ji žengia į mane išskėstomis rankomis ir pirmą kartą pajaučiu savo motinos apkabinimą.

Vieną dieną šį rudenį, per vieną iš mūsų kas savaitę vykstančių pokalbių per „Skype“, mano motina pastebi, kad esu apatiška. „Ar viskas gerai?“ – paklausia ji.

Mano akyse pasirodo ašaros. „Jaučiuosi kalta,– atsakau, klausydama manęs, ji linkčioja galva. – Jaučiuosi taip, tarsi kybočiau tarp dviejų šeimų. Kartais nesijaučiu išties priklausanti nei vienai jų. Jeigu pasirenku vieną, tarsi atstumiu kitą.“

Julie Mannix
Julie Mannix
© Asmeninio albumo nuotr.

„O, Kathy, – sako ji, mėgindama sulaikyti savo ašaras, – turėtų būti labai sunku. Tačiau tu neprivalai rinktis. Kai susitikau su tavo pusbroliais ir išgirdau visas istorijas, kurias jie pasakojo apie tavo augimą, beveik negalėjau į juos žiūrėti. Taip pavydėjau jiems to, kad jie turėjo tave tada, kada aš neturėjau.“

„Nemaniau, kad viskas bus taip sudėtinga“, – prisipažinau.

„Ir aš nemaniau“, – antrino man mama.

„Bet vertėjo, ar ne?“ – paklausiau.

„Taip – atsakė ji su šypsena, kuri suteikia vilties. – Labai vertėjo.“

Kai išjungiu kompiuterį, atsisėdu ir apmąstau visus tuos mėnesius po tėčio mirties. Niekada neįsivaizdavau, kad vėl jausiuosi dukra, o dabar esu mylima dviejų stiprių ir dėmesingų tėvų, kurie nerimauja, kai serga mano vaikai, ir kurie be priežasties paskambina. Jaučiuosi taip, tarsi niekada nebūtume išsiskyrę. Jaučiuosi taip, tarsi būtume įmesti į paskutinį pasakos skyrių. Juk visi žinome, kaip būna pasakose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Iki galutinio breksito termino liko 4 mėnesiai: ką tai reikš lietuviams (10)

Antradienio vakarą pranešta, kad Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga pasiekė susitarimą...

Kaune - painios bylos finalas: sprendžiama, ar iš darželio paimtą vaiką grąžinti motinai (156)

Raudondvario seniūnijoje (Kauno r.) sprendžiamas klausimas, ar grąžinti paimtą penkerių metų...

Paliko traktorių judriausioje Vilniaus gatvėje, bet policija paaiškino – viskas pagal taisykles (49)

Ne vienas vairuotojas, pirmadienio vakarą važiavęs Vilniaus Tūkstantmečio gatve, galėjo tik...

Registrų centre beveik kas penktas darbuotojas susijęs giminystės ryšiais (39)

Registrų centro atliktas tyrimas parodė, kad beveik kas penktas įmonės darbuotojas (18 proc.),...

„Air France“ lėktuvo keleiviai kelias dienas užstrigo Sibire: situacija priminė tragikomediją (1)

Sibire kelioms dienoms įstrigo keleivinis lėktuvas. Sekmadienį skrydžių bendrovės „ Air France...

Kai kurių sričių darbuotojų Panevėžio regione trūksta kritiškai (21)

Panevėžio darbo rinkos mokymo centre, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų iniciatyva,...

Toto Cutugno gyvenimas kaip filmas: žmoną mylėjo, bet gimė nesantuokinis vaikas, užklupo vėžys ir vos nežuvo aviakatastrofoje (5)

Liepą legendinis italas, padovanojęs pasauliui gausybę hitų, atšventė 75-ąjį gimtadienį....

Italijos skoniai: Beata Nicholson rekomenduoja paragauti baklažanų apkepo

Nors itališka virtuvė Lietuvoje mėgstama, ne visi itališki patiekalai tokie populiarūs, kaip pica...

Gyvai / DELFI Diena. Ką darys dotacijos netekę Palucko socdemai ir manifestą prieš valdančiuosius skelbiantys liberalai (12)

Kas išgelbės Gintauto Palucko socialdemokratus, kuriems už rinkimų pažeidimus atimta pusės...

Žinomos mamos apie vaikų skiepus: pasakė, kas padėjo apsispręsti papildytas vaikų profilaktinis skiepų kalendorius (20)

Skiepai vaikams šiandien vis dar aktuali tema. Paskleista baimė, kad neva skiepai sukelia autizmą...