Suskaičiuotos minutės
„Man reikia dar nors penkių minučių“, – sako Aurelija Gaičiūnienė, kai skambiname jau būdami jos namų kieme Druskininkuose. Atvažiavome gerokai ankstėliau nei susitarėme, ir Aurelija dar nesuspėjo išsidžiovinti ką tik išplautų plaukų. Išties, penkių minučių skubėti įpratusiai moteriai pakanka.
Buto duris svetingai atveria Arvydėlis, septynerių metų berniukas smalsiai ir kartu paslaptingai žvelgiančiomis akimis. Nesuabejosi, kad jis priklauso magų giminei. Jis pats to niekuomet nepamiršta. Paklaustas, ar neduria, kai guli ant kardų smaigalių, berniukas juokiasi ir sako: „Paslaptis“. Tėčio programose jis pasirodo nuo trejų metukų. Suaugusieji stebisi, kad toks judrus vaikas iškenčia ilgą laukimą ir labai atsakingai elgiasi. O po spektaklio visuomet pasiklausia, ar viskas buvo gerai.
Arvydėlis iškart siūlo apžiūrėti jo kambarį. Nesuprasi, iš vaikiško nekantrumo ar norėdamas pagelbėti mamai, kuri dar baigia lipinti bandeles. Šioje šeimoje įprasta be žodžių pagelbėti vienas kitam. Vėliau tą patį matėme, kai namo po treniruotės sugrįžo Arvydas. Aurelija iškart kažkur nunešė jo didžiulius krepšius.
Arvydėlis parodo savo valdas, mažutę gitarą ir, įjungęs muziką, dainuoja kartu su vaikų ansambliu. Rusiškai, mat šią kalbą moka puikiai, kaip ir visi Gaičiūnai.
„Vyras ir jo sesuo Diana išgyvena, kad kai kalba lietuviškai, jaučiamas akcentas. Bet toks buvo jų gyvenimas. Cirko artistų vaikai beveik kas mėnesį keisdavo mokyklą. Net kai trumpam sugrįždavo į Lietuvą, Arvydas ir Diana mokydavosi rusų mokykloje. Buvo sunku, juk programos mokyklose skirdavosi, o važinėdavo jie po visą tuometinę TSRS. Kai tik atvykdavo į naują vietą, mama likdavo namie įsikurti, o tėvas eidavo ieškoti vaikams mokyklos ir būrelių. Arvydas nuo 12 metų mokėsi skambinti gitara“, – pasakoja Aurelija.
Ji tą gyvenimo etapą žino iki smulkmenų, mat net septynerius metus gyveno viename bute su visa Gaičiūnų šeima.
Žvelgiant į jaukų, bet tikrai ne itin erdvų keturių kambarių butą, sunku įsivaizduoti, kaip jame sutilpdavo trys poros. Dabar abu Arvydai – tėtis ir sūnus – turi po kambarį darbui.
Mažasis ant lentos tėčio kambaryje užrašė „Aš tave myliu“, o savajame mielai karstosi specialiomis kopėtėlėmis, supasi įsikibęs į žiedus. Karatė treniruotes lankantis berniukas sportiškas ir lankstus. Dabar savo sporto inventoriumi jis noriai dalijasi su kelių mėnesių katyte.
„Jos vardas Širdutė. Pats sugalvojau. Radome ją prie eglės lauke, buvo tokio dydžio kaip mano pėda. Mama alergiška katėms“, – visą informaciją apie naująją šeimos narę pateikia Arvydėlis.
„O kaip galėjome ją ten palikti? Alergija man ne nuolat, tik kartais akys pradeda labai ašaroti ir čiaudulys ima, bet vaikui kiek džiaugsmo gyvūnėlis suteikia“, – priduria iš virtuvės atėjusi Aurelija.
Ji jau spėjo pašauti orkaitėn bandeles su varške. „Ne, – purto galvą moteris. – Sluoksniuotos tešlos pati nedariau, perku ją parduotuvėje.“
Labai skirtinga pradžia
„Tai Arvydo tėvų butas. Jame visa šeima gyvendavo, kai trumpam sugrįždavo į Lietuvą. Paskui, sugriuvus sąjunginei cirkų sistemai, jie visam laikui grįžo namo, visi kartu ir apsigyveno. Vėliau Arvydas atsivedė mane. Dianos vyras gyveno toje pačioje laiptinėje, tad ateidavo į svečius. Tilpome ir buvo linksma, virtuvėje visuomet mažiausiai dvi, o kartais ir visos trys šeimininkės sukiodavosi“, – šypsosi Aurelija.
„Buvome kaip tikra italų šeima, viską darėme kartu. Dabar daugiau ramybės, visiems ateina laikas, kai tenka įsikurti skyrium. Bet niekas labai nepasikeitė, tik miegam atskirai, dirbame drauge ir dažnai svečiuojamės vieni pas kitus“, – pakomentuoja Arvydas.
Diana ir Arvydas Gaičiūnai žvelgia į mus iš TV ekranų ir žurnalų viršelių. Taip įpratome juos matyti drauge, kad sunku įsivaizduoti šalia Arvydo kitą moterį. Tačiau Aurelija, linksma, draugiška ir nesidrovinti nusileisti rogėmis nuo kalnelių drauge su sūneliu, šalia Arvydo jau net devynerius metus. Atidžiai žiūrintys televizijos reportažus, kuriuose magijos teatro „DiArchy“ artistai atlieka gyvybei pavojingus triukus – užsišaldo ledo luite, panyra į vandenį dėžėje ir dar sukaustyti grandinėmis – tikrai pastebėjo grakščią šviesiaplaukę iš palaikymo komandos.
„Stengiuosi, kai tik įmanoma, būti šalia vyro. Tai mums atrodo savaime suprantama. Šalia visuomet yra šeima, taip buvo, kai Arvydas ir Diana augo, taip yra ir dabar – šalia yra ne tik jų tėvai, bet ir mes su Dianos vyru Virgiu“, – pasakoja Aurelija.
Ji Druskininkuose augo nuo šešerių. Iki tol su tėvais, anot jos, „moksliniais agronomais“, gyveno Kėdainiuose. Tačiau Druskininkuose gyveno Aurelijos seneliai, tad ką reiškia tyras oras miškų apsuptyje, ji žinojo nuo labai ankstyvos vaikystės.
„Matydavau pro langą, kaip voverė atbėgdavo į sodą kriaušės pasivogti“, – šypsosi akimis 26 metų moteris. Nesuabejosi, kad gamta jai labai svarbi, todėl dabar net mintis nekyla persikraustyti į didesnį miestą. Juk Druskininkuose nuo jų namų iki miško penkios, o iki ežero – dešimt minučių kelio. Į sanatorijas atvažiavę užsieniečiai kartais vos išlipę iš autobuso apalpsta įkvėpę nepaprastai gryno oro. Kur gali būti geriau vaikui augti ir patiems po darbų pailsėti?
Kai pasiilgsta miesto šurmulio, važiuoja į Kauną ar Vilnių žiūrėti spektaklių, aplankyti muziejų, bet daugiausia laisvalaikio jie praleidžia gamtoje. Didysis Arvydas mažąjį jau išmokė žvejoti, drauge jie dažnokai užsuka į baseiną ir sporto salę.
„Aš gi agronomų vaikas, nuo mažens šimtus žolynų pažįstu, paukščiukų vardus žinau“, – juokiasi Aurelija. Arvydo vaikystė buvo visai kitokia, šalia egzotiškų cirko gyvūnų.
Žvilgsnis į šeimos istoriją
Cirkas paviliojo dar Arvydo ir Dianos senelį Antaną. Prieš 90 metų jis pėsčiomis nuėjo į miestą, kur buvo cirkas. Parodęs savo „žmogaus be kaulų“ triuką, kurį išmoko savarankiškai, pasiprašė į darbą. Tuokart jam nepasisekė – cirkui pakako artistų, tačiau vėliau, kai, atsitikus nelaimei, laisvų vietų atsirado, priėmė.
Meilę artisto gyvenimui ir cirkui Antanas perdavė savo sūnui Arvydui. Jis irgi pasirinko akrobato profesiją. Cirke sutiko ir žmoną, oro gimnastę Lidiją iš Nižnyj Novgorodo, tuomet Gorkiu vadinto. Kas galėjo atspėti, kad Lidija, dar Cirko ir estrados akademijoje parengusi programą su lietuvaite, gaus paskyrimą į lietuvišką sąjunginio cirko padalinį ir taps lietuvių cirko artistų dinastijos tęsėja.
Nežinančiam visų subtilybių cirko sistema atrodo paini, nes joje buvo sukurtos komandos pagal atskiras respublikas. Paskui tai kito, susikūrė atskiri cirkai. Vienam jų, „Gintarui“, vėliau vadovavo Arvydas Gaičiūnas vyresnysis. Tai buvo beveik neįtikėtina, nes jis buvo vienintelis lietuvis cirko direktorius ir dar nepartinis. Tiesa, šio cirko pelnas vis augo, o tai visais laikais buvo svarbu...
Tačiau tai buvo gerokai vėliau, nes Arvydas vyresnysis cirke praleido net 30 metų.
Iš pradžių susitiko du jauni skirtingų tautybių žmonės, be galo mylėję savo profesiją. Ir nerimas, kai mylima moteris skrieja kažkur kupolo viršuje arba vyras atlieka sudėtingus triukus ant žemės, buvo ilgam užgrūdinanti kasdienybės detalė. Kaip kitaip jie ištvertų tai, ką jų vaikai išdarinėja šiandien?
Aurelijai teko to išmokti kitaip. Paklausta, ar neatkalbinėja vyro, kai jis rengiasi gulti po keliolika tonų sveriančiu plentvoliu arba nusprendžia siekti buvimo po vandeniu nekvėpuojant rekordo, ji atsako klausimu: „O jis paklausytų?“
Daugelis „DiArchy“ triukų ne tik atrodo pavojingi, jie yra išties pavojingi, o kartais ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Ne veltui juos parodo 800 viso pasaulio televizijos kanalų, net tokių egzotiškų ir kupinų savų stebuklų šalių, kaip Filipinai.
„Mes labai gerai ruošiamės, daug galvojame ir abejojame. Kai pajuntame, kad galime tai padaryti, atmetame visas abejones ir galvojame, kaip kuo geriau padaryti. Tik tai, kas labai sunku, žiūrovams ir mums patiems įdomu. Kartais iš šalies atrodo baisu tai, kas ne taip sudėtinga, o paprasčiau – kas ypač pavojinga. Pavyzdžiui, būdamas po vandeniu ar lede gali eksperimentą nutraukti, o kai eini Palangos tilto turėklais, vienas netikslus judesys ir krisi ant akmenų. Ir pusiaukelėje nesustosi“, – pasakoja Arvydas.
Arvydo ir Dianos tėvai kažkada buvo parengę kaubojišką numerį su lasu ir šmaikščiais (botagais). Kaubojus taip valdo šiuos įnagius, kad gali perpus perkirsti gėlės žiedą merginos rankose jos neužgaudamas. Arvydas ir Diana savo karjerą cirke pradėjo būtent nuo tokio paties numerio.
„Cirkas buvo beveik visas mūsų gyvenimas.
Kai kas sako, kad cirke smirda, nes ten gyvūnai, o arenoje – pjuvenos. Man tai yra įprastas kvapas, o gyvenimas nuolat keliaujant – vienintelis įsivaizduojamas. Kai kuriame nors Rusijos krašte bendramoksliai stebėdavosi, kad galiu taip keistai gyventi, man atrodydavo, kad tai jie keistai gyvena – visąlaik toje pačioje vietoje“, – sako Arvydas Gaičiūnas. Ir juokiasi, kad pirmąsyk lėktuvu skrido tebūdamas savaitės amžiaus.
„Kiti cirko artistai vaikus palikdavo su seneliais, o mes visad būdavome su tėvais. Nuo mažens matydavome, kaip jie su trupe repetuoja, o vakare mūsų irgi neturėdavo su kuo palikti, tad sėdėdavome žiūrovų salėje ir kas vakarą žiūrėdavome tą patį pasirodymą“, – pasakoja Arvydas. Taip tęsdavosi tol, kol būdavo parengiamas naujas spektaklis. Jokių abejonių, kad reikia mokytis Cirko ir estrados akademijoje, Arvydui ir Dianai nekilo.
Cirkas lietuvių neviliojo
Baigęs mokslus, Arvydas išėjo tarnauti į kariuomenę. Lietuvoje jau dirbo tėvai, tad po tarnybos atvažiavo ir jis. Dar kurį laiką su savo programa visa šeima važinėjo po Rusiją, bet greitai tokios galimybės nebebuvo, griuvo cirkų sistema, o ir laikai smarkiai pasikeitė.
„Galutinai apsisprendę likti Lietuvoje, nusipirkome 300 vietų palapinę ir pasistatėme, išklijavome plakatus. Buvome pratę, jog to pakanka, kad žmonės į pasirodymus susirinktų, o čia jokio susidomėjimo nesulaukėme. Tie, kur ateidavo, likdavo labai patenkinti, sakydavo, kad ir tris kartus brangiau už bilietus mokėtų, bet žiūrovų buvo per mažai, kad galėtume išgyventi. Nežinojome ką daryti toliau“, – prisimena nelengvus laikus Arvydas.
Vis labiau brendo mintis ne dalyvauti įvairiose programose su savais triukais, nes tokių pasiūlymų greitai vėl atsirado, o sukurti šeimyninį magijos teatrą. Tėvų padedamas su septyneriais metais jaunesne seserimi Diana pradėjo kurti vis platesnę programą, važinėjo su ja po įvairias šalis, ypač didelio pasisekimo sulaukė Vokietijoje, Japonijoje ir Rusijoje. Lietuvoje magijos teatras „DiArchy“ išgarsėjo, kai juos parodė televizija.
„Mūsų triukai ne tik pavojingi, jie ir labai brangūs. Kai dirbame su televizija, bent dalis išlaidų pasidengia ir mes galime paruošti ką nors naujo. Žmonės gal įsivaizduoja, jog labai iš to praturtėjame“, – šypteli Arvydas.
Kai klausaisi apie jų keliones, tarkim, į Katarą, kur buvo pakviesti vieno iš Šeicho sūnų noru, beveik taip ir atrodo. „Prabanga visur neišpasakyta, jų net lėktuvai visai kitokie. Dauguma tų, su kuriais skraidome Europoje, atrodo tarsi žiguliai, o ten – tikri limuzinai. Verslo klasė apskritai panaši į prabangų saloną“, – randa palyginimą Aurelija.
„Toje kelionėje mums padėjo ne tėvai, o Aurelija su Virgiu ir jiems labai gerai sekėsi. Šiaip užsienio magai netiki, kad turime tiek mažai asistentų. Kai jie dirba scenoje, užkulisiuose yra apie penkiolika žmonių, pas mus – vos vienas ar du, o juk reikia ir muziką bei apšvietimą prižiūrėti“, – sako Arvydas.
Jis teigia, kad jiedu su seserimi mokosi iš pačių geriausių pasaulio magų ir, atspėję triuko paslaptį, jį pakartoja, labai dažnai stengdamiesi kolegas aplenkti. Jei turėtų daugiau pinigų, triukai būtų dar įspūdingesni, dabar dažniausiai tenka stengtis efektą sukurti iš nieko.
„Pats talentingiausias žmogus be pinigų nepasieks tiek, kiek galėtų jų turėdamas. Žinoma, tas stygius labai žadina fantaziją, bet savo gabumus mes galime lavinti įvairiomis kryptimis, nes norime rodyti žmonėms įdomią programą.
Jų pasirodymus užsako organizacijos, įmonės, gauna pasiūlymų ir per agentūras, užsakovai iš užsienio juos suranda per internetą.
Verslas ir pedagogika
„Mano draugės stebisi, kaip aš galiu taip gyventi, kai nežinau, kas manęs laukia po dviejų dienų. Bet kada turiu būti pasirengusi daiktus supakuoti, savo verslo reikalus perrikiuoti ir iškeliauti su vyru“, – pasakoja Aurelija.
Prieš dvejus metus jauna moteris pradėjo savo verslą, kuris sėkmingai plečiasi. „Remontuodami savo butą, norėjome įsigyti tokį unitazo dangtį kaip Japonijoje, pašildomą, su keliais plovimo režimais, nuotolinio valdymo pultu ir kitomis funkcijomis, pagerinančiomis gyvenimo kokybę.
Lietuvoje niekur negavome, todėl teko ieškoti užsienyje. Kai radau, pagalvojau, kad ir kitiems tokio modernaus daikto gali prireikti, taip ir pradėjome prekiauti“, – sako Aurelija.
Verslas, kaip ir magų asistentės pareigos, yra tolokai nuo jos įgytos specialybės – pradinukų ugdymo.
„Dirbti mokykloje dabar negalėčiau dėl savo gyvenimo būdo. Nenorėčiau atsisakyti galimybės bet kada išvykti su vyru. Kita priežastis – mokykloje dabar neįmanoma taikyti tų pažangių ir gražių teorijų, kurių mokiausi. Veikianti sistema to neleistų užversdama savais nurodymais ir krūvomis popierių. Yra puikių mokytojų, kurie gražiai dirba su vaikais, bet pažeidžia galiojančias taisykles, tikrintojai jų nepagirtų. Aš kol kas tam nepasirengusi, tenkinuosi vienu mokiniu“, – šypsosi Aurelija, žvelgdama į Arvydėlį. Ji džiaugiasi labai gera sūnaus mokytoja ir stengiasi per daug į berniuko mokslus nesikišti, tik prireikus padeda pirmaklasiui pamokas paruošti.
„Užsienyje yra centrai „Easy busy“, kuriuose vaikai mokosi net patys to nejusdami. Svajoju, kad ir Lietuvoje tokie kada nors bus“, – pasidalija galbūt net savo ateities planais Aurelija.
Žaibas netrenkė
Aurelija ir Arvydas susitiko prieš devynerius metus. Tik ką vidurinę baigusi mergaičiukė ir trylika metų vyresnis vyriškis. Žaibas tąsyk nė vieno netrenkė ir jausmai taip iškart neužsiliepsnojo. Patiko, sudomino, buvo įdomu bendrauti, tačiau nė vienas iškart nepagalvojo savo antrąją puselę sutikęs.
„Iš pradžių tris ar keturis mėnesius bendravome rečiau, jie vis išvažiuodavo. Vėliau prasidėjo magija – nežinia iš kur atsirasdavo gėlės, dovanos. Tuomet ir sužinojau, ką Arvydas veikia. Pakvietė ir į pasirodymą, o jis toks pavojingas man tuomet pasirodė. Taip pamažu viskas ir susiklostė. Per pusantrų metų žmogų imi taip pažinti, kad, regis, viską žinai, kiekvieną norą, pomėgius ir kiekvieną jo žingsnį pradedi suprasti. Iš kvėpavimo atpažįsti, kaip jaučiasi. Labai daug kas mums sutapo, nors esame labai skirtingi. Ir tai gerai, papildom vienas kitą“, – pasakoja Aurelija.
„Man patiko būti su ja. Kai jauti, kad tau gera, savaime nori su tuo žmogumi gyventi kartu“, – lakoniškai savo poziciją išdėsto Arvydas. Ir prisipažįsta nesąs tas vyras, kuris žmonai dažnai gėlių ar kavos į lovą atneša.
„Ir dovanų pirkti nemėgsta, net gimtadieniui prašo, kad pati nusipirkčiau“, – juokiasi žmona, kuriai toks sutuoktinio elgesys nuotaikos negadina. Ji pati mielai atneša kavos puodelį Arvydui į jo darbo vietą kabinete, jei mato, kad jis neturi laiko ateiti pavalgyti. O vyras nelabai dėl to apsidžiaugia, sako geriau ateisiąs į virtuvę. Ten jis kol kas neturi kėdės. Ne tik todėl, kad vis neranda laiko įsigyti naujų, o senųjų tėra dvi.
„Aš tiek daug sėdžiu prie kompiuterio ir automobilyje, kad bent valgydamas pastoviu“, – sako Arvydas. Tuomet ir paaiškėja, kodėl baras jų namuose turi du aukštus. Vienas kaip tik pritaikytas stovinčiam valgytojui.
„Norėjau, kad tas stalas į grindis nesiremtų, atrodytų tarsi kabantis ore“, – paaiškina Arvydas.
Suderina iki smulkmenų
„Kai prieš dvejus metus pradėjome namų remontą, stengėmės viską padaryti taip, kad kiekvienas jų kampelis, kiekviena detalė patiktų mums abiem. Visur ieškojome kompromiso. Būdavo, nuvažiuoju į Vilnių, nueinu į parduotuvę, nufotografuoju ir vežu Arvydui parodyti, jis pasižiūri ir sako, ar jam patinka. Jei patinka, kitąkart nuvažiavę nuperkam“, – sako Aurelija.
Kaip ir dauguma žmonių, pertvarkančių senos statybos butą, jie perplanavo erdves, didįjį kambarį sujungė su virtuve. Spalvas pasirinko pagal virtuvės sienų plyteles, kurios labai patiko ir buvo nupirktos pirmiausia. Tai prie jų priderintas ryškiai oranžinis šaldytuvas, o prie tamsaus piešinio – baldai.
„Rinkdamiesi medžiagas ir daiktus pastebėjome, jog jei kas patinka, tai dažniausiai paaiškėja kad italų gaminta“, – sako Aurelija. Namuose dar ne viskas užbaigta iki galo, nes trūksta laiko.
„Ir baramės dažniausiai dėl skubėjimo. Skubi, nespėji ir pats imi su savimi bartis, jei šalia yra žmona, ir jai kliūva. Tuomet ir ji sureaguoja“, – paaiškina Arvydas.
Aurelijai namuose tenka daug vaidmenų. Be įprastinių moteriškų ir pirmojo žiūrovo, kuriam demonstruojami visi nauji triukai, jai tenka pabūti ir modeliu.
„Matėt tą reklamą, kur japonas masažuotojas ištraukia žmogui laikrodį iš galvos? Ten nufilmuotos mano rankos, o treniravausi ant Auros“, – sako Arvydas. Fokusų šeimos nariams stebinti jis nekuria ir neatlieka. Daug magijos yra darbe, scenoje, namie labai malonu ir be triukų.
„Labai gera gyventi savo namuose ir čia pat turėti įdomių projektų. Su televizija pasirašėme tik pusės sezono kontraktą, nors idėjų turėtume gal dešimčiai. Tiesiog negalime sau leisti atsisakyti daugybės pasirodymų, neatsiliepti į kvietimus“, – neslepia vyras.
Ateities viltys susijusios su Druskininkais. Ten ketinama pastatyti modernų kultūros centrą su daugybe salių, kurių vieną žadama skirti „DiArchy“ magijos teatrui. Sava scena jiems yra viena gyvenimo svajonių. Kitas jie stengiasi išpildyti patys – važiuoja pasižiūrėti garsiausių pasaulio iliuzionistų, įvairiose šalyse lankosi muziejuose ir paprasčiausiai išdykauja.
Arvydas kompiuterio ekrane rodo dvi nuotraukas. Vienoje – Londono gatvės perėja žingsniuoja garsioji „The Beatles“ ketveriukė, o kitoje tą patį ir toje pačioje vietoje daro jie – Arvydas, Diana, Virgis ir Aurelija. Arvydas yra tikras bitlomanas, jam ir kilo tokia idėja.
Aurelijos Gaičiūnienės receptai
Prieš atsisveikindami su svetinga Aurelijos ir Arvydo Gaičiūnų šeima, tradiciškai prašome jų mėgstamų valgių receptų. Aurelija namie gamina kai tik turi bent kiek laiko, o jei kam ką yra pažadėjusi, pagamins net naktį. Kartą taip yra buvę su iš anytos išmoktu gruzinišku sūrio pyragu. Jos virtuvės spintelėje rikiuojasi net naminiai paprikų konservai. „M ir M“ skaitytojams Aurelija parinko keletą greitai pagaminamų valgių.
Karšti sumuštiniai su tunu
Kai užeina netikėti žuvį mėgstantys svečiai, jiems galima greitai pagaminti sumuštinių su tunu.
Reikia: batono, konservuotų tunų (1–2 indelių), svogūnų, fermentinio sūrio, majonezo, maltų pipirų.
Tunus sumaišyti su kapotais svogūnais ir majonezu, paskaninti pipirais. Masę tepti ant batono, pabarstyti tarkuotu sūriu ir kepti orkaitėje apie 10 min.
Vištų sparneliai su medumi
Vištienos sparnelius iš pradžių reikia apkepti svieste. Paskui apšlakstyti pusės citrinos sultimis, po kelių minučių dar ir sojų padažu. Palaikius keletą minučių, aptepti kupinu šaukštu medaus. Kepti 5 min., jei padažui trūksta saldumo, dar pridėti medaus, o jei per saldu – įpilti sojų padažo.
Sotus garnyras prie mėsytės
Kepimo formą ištepti sviestu ir paskleisti išspaustą česnako skiltelę.
Nuskustas bulves supjaustyti plonais griežinėliais ir dėti į kepimo formą kiekvieną sluoksnį pabarstant druska bei tarkuotu muskato riešutu.
Pasigaminti padažą: pieną sumaišyti su grietinėle (250 ml pieno ir maždaug tiek pat grietinėlės), sutrupinti sultinio kubelį, pagardinti pipirais.
Padažą supilti ant bulvių, pabarstyti sviesto gabaliukais. Kepti apie valandą vidutinio karštumo orkaitėje.
