Jo knygose, kurios prisodrintos fotografijų, aprašytos ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos iškilios asmenybės, užfiksuoti jau išnykę kultūros paveldo objektai.
Už fotoapybraižą “Donelaitis ir mes” B. Aleknavičius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais tapo pirmuoju Vinco Kudirkos vardo įsteigtos premijos laureatu. Klaipėdietis yra ir savo gimtojo Zanavykų krašto kultūros puoselėtojas, išleidęs ciklą istorinių knygų.
Šiemet metraštininkas B. Aleknavičius išleido knygą - dokumentinių fotografijų albumą: “Kelionė. Juos sutikau gyvenime”. Joje įamžinta rašytoja Ieva Simonaitytė, su kuria Bernardas bendravo 16 metų, poetas Justinas Marcinkevičius, maestro Vytautas Kernagis - šimtai kitų žymių mūsų šalies žmonių.
- Uostamiestyje gyvenate pusšimtį metų ir visą tą laiką Jūsų fotoobjektyvas fiksavo klaipėdiečių ir Klaipėdos krašto žmonių gyvenimus, Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą. Tačiau Jums, kaip krašto metraštininkui, tik sulaukus 80-ies suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas.
Kad aš rašyti knygas pradėjau tik išėjęs į pensiją. Dirbdamas fotokorespondentu ir 30 metų telegrafų agentūroje ELTA, be kurios neišsiversdavo nei vienas laikraštis, kaupiau archyvinę medžiagą, nuotraukų negatyvus.
O kas dėl garbės piliečio vardo suteikimo, tai mano kandidatūrą pasiūlė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, su kuria sieja glaudūs ryšiai.
Pasitelkę bendraminčius įkūrėme Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus memorialinę ekspoziciją, daug nuveikėme, jog neišblėstų Liudviko Rėzos, Vydūno, J.Zauerveino vardai. Taip pat prisidėjome prie to, kad uostamiestyje iškiltų paminklai lietuvių raštijos pradininkui Martynui Mažvydui bei Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos sujungimui.
Ievos Simonaitytės bibliotekai perdavinėju sukauptą archyvą, kurio karštotyrinė vertė - neįkainojama.
Mano didžiausias noras, kad ateities kartos žinotų Lietuvos istoriją, brangintų ją. Lietuvoje nėra vietovės, kurioje nesu buvęs - visos kelionės įamžintos nuotraukose. Mūsų šalis įstabi visom prasmėm - būtent tai perteikiu savo knygose.
- Jūsų fotografijos ne tik meniškos, bet ir labai informatyvios. Žvelgiu į nuotrauką, kurioje pavaizduota, kaip anksčiau buvo tvirtinamos kopos ir iškart norisi parašyti probleminį straipsnį. Nelikus šių sutvirtinimų kopos yra išplaunamos jūros, todėl paplūdimius nuolat tenka “maitinti” smėliu.
Nespalvotos nuotraukos yra tikroji fotografija. Jos, kurios baigia išnykti, įkūnija ne tik sodrų vaizdą, bet ir perteikia nuotaiką, atskleidžia žmogaus charakterį. Nespalvota fotografija yra “gyva”. Tokios nuotraukos geriausiai perteikia gamtos grožį, žiūrint į jas “gimsta” ir miniatiūros.
- Jūsų santuoka - “auksinė”. Koks yra laimingos šeimos receptas?
Su žmona Antanina drauge jau 53-ejus metus. Pasipykstame. Ji mane “pašlifuoja”, aš ją. Kaip be šito. Žmona yra mano bendražygė, įkvėpėja ir didžiausia kritikė. Kaip Dievulis suvedė, taip ir gyvename gražiai ir laimingai.
- Bernardai, esate labai žvalus ir darbingas. Ko gero netenka vaikščioti pas gydytojus?
Prastai girdžiu ir kojų sąnarius paskausta. Skausmą nuimu nakčiai dėdamas ant sąnarių kopūstų lapus. Padeda. Žmonos pastangų dėka mankštinuosi ne tik rytais, bet ir vakarais, tai yra padarau savo maršrutą po Klaipėdos skulptūrų parką. Atėjus žiemai, užsiimu šiaurietišku vaikščiojimu. Kai yra slidu, šios lazdos padeda man nepargriūti.
Kai dirbau, labai daug vaikščiodavau. O jaunystėje, kad padaryčiau vieną nuotrauką, pėstute nueidavau 40 ir daugiau kilometrų. Kai dabar kam pasakau, netiki. Sako: “Tas senukas “bajerius” mėto”.
Aš, kitaip nei mano žmona, nesu sveikuolis, nors ir nerūkau, nevartoju alkoholio. Labai mėgstu lašinius, riebią mėsą ir kavą. Net eidamas miegoti išgeriu puodelį. Viso to buvau atsisakęs tik tuomet, kai rinkau medžiagą knygai apie Vydūną. Tuomet gyvenau pagal vydūniškąją filosofiją.
- Kokių turite ateities planų?
Dar išleisti 15 knygų - nei mažiau, nei daugiau. Mat būtent tiek jau esu paruošęs leidybai. Ne viena šių būsimųjų knygų yra skirta Neringai.
