Arvydą Vilčinską puikiai prisimena kartos, kurios brendo su Sąjūdžiu, sveikino Nepriklausomybės atkūrimą. Jis buvo tituluojamas Atgimimo dainiumi, laisvės šaukliu. Senoji Kauno halė, buvę Vilniaus sporto rūmai ošdavo Arvydui į taktą.
Arvydas Vilčinskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Savame kieme dainiumi ilgai nebūsi: gyvenimo aplinkybės išginė A.Vilčinską į Ameriką, iš kur jis grįžo tik po 17 metų. Bet nuostabiausia yra tai, kad jaunas jis parašė dainą, kuri 1990-aisiais išsipildė mums visiems, o jam pačiam – dar kartą po
20 metų. Taip, tai nemarioji „Grįžtu namo“. Aiškiaregystė? Galbūt. Kaip pasakė vienas išminčius, visi mes žinome savo ateitį, visa bėda, kad neapsakomai jos baidomės... O A.Vilčinskas su savo ateitimi ryžosi pasisveikinti Lietuvoje.

Iš Lietuvos – už Atlanto

Iš kur, Arvydai, esate kilęs? Panašu, kad gimtinės įtaka jūsų kūrybai buvo lemtinga.

Gimiau Kaune. Vėliau mokiausi Vilniuje, M.K.Čiurlionio meno mokykloje, violončelės klasėje, po to vėl grįžau į Kauną tęsti mokslų. Mano mama dainavo chore, bet didžiausią įtaką padarė jos brolis Vytautas Sereika. Labai gerbiu ir myliu savo dėdę bei jo žmoną Joaną. Prof. V.Sereika Valstybiniame kameriniame orkestre grojo kontrabosu, jis buvo ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos direktorius. Negaliu nepaminėti ir „Bitlų“: pasidėjęs violončelę ant kelių, prievartaudavau ją brązgindamas lyg gitarą.

Kodėl rinkotės būtent laisvės, Lietuvos temas? O gal tai nepasirenkama tarsi širdies balsas?

Temų specialiai nesirinkau, nesirenku ir dabar. Tuo metu laisvės dvasia tiesiog sklandė ore, meile Lietuvai degė visi. Natūralu, kad ir aš nelikau abejingas. Mano kūryboje skambėjo ne vien Lietuva, tačiau klausytojai išgirdo tai, ką norėjo išgirsti, tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Dainas stengiuosi kurti taip, kad jose būtų kažkas gražaus, nesvarbu, ar meilė Tėvynei, ar meilė moteriai.

Į jūsų koncertus anuomet susirinkdavo pilnos salės. Gyvenote pasiturimai, tačiau ėmėtės verslo. Ar dabar laikote tai klaida?

Verslo ėmėsi mano buvusi žmona. Aš nebuvau verslininkas, tikriausiai niekada ir nebūsiu. O gera muzika gimsta tik tada, kai visiškai negalvoji apie pinigus. Todėl manau, kad labai sunku išlikti populiariam, nes, norint išsilaikyti „ant bangos“ ir pragyventi, tenka „štampuoti“ dainas vieną po kitos.

Iš Lietuvos išvykote būdamas populiarumo viršūnėje. Ar lengvai tam ryžotės?

Manau, kad išvykau būdamas jau iš dalies nuokalnėje, bent aš pats taip jaučiausi. Dainavimas nebeteikė malonumo, kūrybinė ugnis išblėso, o dainuoti bet kaip ir bet ką nenorėjau. Todėl buvo labai lengva nuspręsti imtis kito darbo.

Neapgavo nė vienas amerikietis

Gyvenote Naujojoje Meksikoje, Kalifornijoje. Koks šių valstijų koloritas, žmonių santykiai?

Floridoje praleidau 10 metų, po to – 3 metus Kalifornijoje ir Naujojoje Meksikoje, teko pagyventi Mičigane, Ilinojuje ir Naujajame Džersyje. 8 metus keliavau vilkiku po visas 48 žemynines Amerikos valstijas. Kiekviena valstija turi kažką savito. Floridoje apsigyvena daug į pensiją išėjusių amerikiečių, tad ir gyvenimo tempas čia kitoks: žmonės niekur neskuba, vairuoja lėtai, mėgaujasi kiekviena šilta diena, dažnai sudarydami transporto spūstis ir nepatogumų tiems, kurie jaunesni ir kažkur lekia. Floridos pusiasalyje, kurio krantus skalauja Atlanto vandenynas, labai karšta. Geriausi orai čia būna rudenį ir ankstyvą pavasarį, jie primena lietuviško vidurvasario orus.

Kalifornijoje gyvenimo ritmas daug greitesnis. Gyvenau Silicio slėnyje, šalia San Francisko, ten visi vairuoja labai greitai, vidutiniu greičiu riedėdamas tiesiog stabdytum eismą. Naujoji Meksika – visiškai kitokia. Gyvenimo tempas ten lėtesnis nei Kalifornijoje, tačiau spartesnis nei Floridoje. Naujojoje Meksikoje labai daug indėnų, vyrauja meksikietiška kultūra. Kaip sakydavo viena ten gyvenanti lietuvė, tai – laukinių Vakarų vakarai. Labai gražūs kalnai, o upių ir ežerų palyginti nedaug.

Visas tris valstijas, kuriose gyvenau, sieja tai, kad žiemos ten beveik nebūna. Per visus 17 metų Amerikoje nesu turėjęs žieminių batų ar šiltų drabužių. O dėl žmonių santykių – amerikiečiai labai mandagūs, niekada nesikiša ne į savo reikalus, bet svarbiausia – per 17 metų manęs nėra apgavęs nė vienas amerikietis.

Tiesa, vienas darbdavys bankrutavo ir su manimi neatsiskaitė, tačiau jis buvo atvykėlis iš Rusijos.

Ar sunku Amerikoje būti emigrantu, o gal nepatogumus kompensuoja geras uždarbis?

Atvirkščiai – sakyčiau, lengva. Niekas nežemina iš kitur atvykusio žmogaus, jei šis nori ir stengiasi išmokti kalbą, pažinti kultūrą, papročius ir nemoko amerikiečių, kaip reikia gyventi.

Svetur išvykęs gitarą padėjote į šalį, daug dirbote. O kuo gaivindavote sielą?

Amerikoje viskas buvo nauja, tad iš pradžių nekildavo jokių minčių apie sielos gaivinimą. Atgaiva aplankydavo, kai gerai atlikdavau darbą, kai nereikėdavo galvoti, kas bus rytoj, kai mokiausi perprasti amerikietišką gyvenimo būdą, kultūrą ir tradicijas. Pirmieji metai prabėgo nepastebimai. Vėliau muzikos ėmė smarkiai trūkti. Neskubėdamas pradėjau kurti dainas naujam albumui. Paskutinius kelerius metus jau buvo sunku ištverti savame kailyje, knietėjo visu tuo pasidalyti su klausytojais, tačiau turėjau tęsti kasdienius darbus.

Liaudies dainius, neatsiejamas nuo savo kalbos ir žemės, svetur vargu ar gali tęsti dainininko karjerą. Ar dėl to buvo skaudu, ar to trūko?

Skaudu nebuvo, nes muzikinę karjerą nutraukiau savo noru. Atnaujinau ją tada, kai atsirado šviežių minčių ir kai turėjau ką pasakyti, parodyti.

Odisėjo sugrįžimas

Ne juokas – grįžti namo po 17 metų. Turėtumėte jaustis kaip Odisėjas, kurio, grįžusio į gimtinę, niekas nepažino, neuždėjo jam laurų vainiko. Tiesa, turite moterį, panašią į Penelopę. Ar tenka čia gyvenimą pradėti iš naujo?

Nepradedu gyvenimo nuo švaraus lapo. Lietuvoje gimiau ir užaugau, taigi tiesiog grįžau namo... Esu maloniai nustebęs, kiek daug žmonių mane čia atsimena, sveikina žengus šį žingsnį, palaiko. Jau vien dėl jų jaučiuosi tarsi privilegijuotas ir dar labiau trokštu daryti tai, kas man sekasi geriausiai – kurti bei dainuoti dainas.

Drąsos grįžti kartais reikia didesnės nei išvykti. JAV neblogai gyvenote, kodėl vis dėlto ryžotės grįžti? Tik tam, kad dainuotumėte saviems? Aš vis apie tą Penelopę, laukusią jūsų grįžtant...

Mano draugė Jurga, su kuria susipažinau laiškais gyvendamas JAV, buvo man lyg tarpininkė su Lietuva. Kiekvieną dieną JAV sekdavau Lietuvos spaudą, o išgirsti apie gimtinę iš gyvo žmogaus – visai kas kita. Apėmus šiokioms tokioms abejonėms, Jurga mane visada padrąsindavo. Ji girdėjo mano naujas dainas ir buvo įsitikinusi, kad muzikuojant gimtinėje mane lydės sėkmė. Tiesą sakant, aš ir pats tikiu savo kūryba, nes puikiai žinau, kiek darbo ir širdies į ją įdėta. Todėl grįžti buvo visai nebaisu.

Vadinasi, grįžote iš Amerikos kitaip nei Kazickas ar Frankas Krukas. Ar jus sužavėjo amerikietiškos vertybės?

Jei kalbate apie žmogiškus santykius – žinoma. Ten net ir paprasčiausias darbininkas jaučiasi visavertis žmogus.

Gal norinčius įžeisti stabdydavo jūsų stotas? Galėtumėte būti lietuviškų veiksmo filmų M.Rurkas. Koks sportas taip pakeitė jūsų išvaizdą?

Tas sportas angliškai vadinasi moving: tai – žmonių ir mantos perkraustymas iš vienos vietos į kitą. Ne tik vairuodavau vilkiką, padėdavau pakrauti ir iškrauti daiktus, tekdavo ir kokį fortepijoną į antrą aukštą užnešti su pagalbininku. Tačiau mano išvaizda čia niekuo dėta. Kai dar prastai kalbėjau angliškai ir nebuvau perpratęs sunkiai įkandamo afroamerikiečių dialekto, vienas vietinis pamėgino iš manęs pasišaipyti, bet, nesulaukęs aplinkinių palaikymo, kaipmat užsičiaupė.

Lietuviai per daug kantrūs

Parvykote namo labai jau nesaldžiu laiku: kaip tik beldžiamės į antrą dvigubos krizės dugną. O gal mėgstate išbandymus?

Koncertų sezonas parodys, kokiame gylyje yra tas krizės dugnas. Kol kas man sekasi tikrai neblogai. Be to, stebint, kiek pinigų žmonės išleido Naujųjų fejerverkams, kyla prieštaringų minčių. Lietuva labai smarkiai pasikeitė nuo to laiko, kai ją palikau. Amerika tada man atrodė stebuklų šalis, tačiau ir Lietuvoje dabar randu tokių pat prekių ir paslaugų. Bet žmonių požiūris į darbą bei jų santykiai čia kitokie.

Kas jums labiausiai bado akis?

Dar anksti daryti išvadas. Nors pastebėjau, kad čia labai natūraliai ir lengvai žmogus žemina kitą žmogų.

Pažemintieji čia kantrūs lyg lauko akmenys... Gal geriau būti akmenėliu, bet savoj palaukėj?

Nebūtinai. Iš kur nepabandęs gali žinoti? Kartais tik pariedėjęs į kitas palaukes gali nuspręsti, ar tikrai taip yra.

1989 m. „Jaunimo estrados“ konkurse nugalėjo jūsų daina „Grįžtu namo“, kurią atlikote kartu su sūnumi Tadu. Prisiminkime šį puikų laiką...

Tuo metu jau buvo tekę nemažai koncertuoti. Tą dieną su grupe „Medus“ vykau į Vilniaus sporto rūmus ir galvojau: jeigu kas nors prieš pusę metų man būtų pasakęs, kad koncertuosiu Sporto rūmuose, būčiau tik nusijuokęs. O dabar štai vykstu ten koncertuoti ir net nesijaudinu! Tačiau kai scenoje išvydau minią įvairaus amžiaus žiūrovų, vieningai linguojančių į taktą, man ėmė drebėti kojos. Susitvardžiau, bet tas akimirkas prisiminsiu visą gyvenimą.

Po 17 metų šią dainą vėl atlikote su sūnumi Tadu per televiziją. Tai – sūnaus ir tėvo susitaikymo ženklas, o gal judviejų ryšys nebuvo nutrūkęs?

Mūsų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs. Nuolat bendraudavome, Tadas prodiusavo kelias mano naujo albumo dainas dar man esant Amerikoje. Tiesa, daug svarbių jo gyvenimo momentų pražiopsojau, nebuvau ten, kur privalėjau būti. Tačiau padėjau jam, kiek galėjau, tik galbūt ne visada tiek, kiek man pačiam norėjosi. Yra tėvų, kurie, gyvendami kartu su vaikais, jiems tolimi. Bet nebandau savęs tuo teisinti.

Ilsėtis gimtinėje neketina

Abu jūsų sūnūs – menininkai: Tadas – muzikantas, Liudvikas – dailininkas. Kaip jiems klojasi?

Liudvikas yra keramikas, jis kuria labai gražius porceliano papuošalus. Tadas groja dviejuose Kauno orkestruose, o dabar laisvalaikiu dar ir koncertuoja su manimi.

Lietuvoje atsirado naujų gabių atlikėjų, rašančių dainas. Ką patartumėte jiems iš savo patirties?

Būti nuoširdiems ir nekurti dainų apie tai, kas nejaudina jų pačių.

Grįžote saulei dar nenusileidus, tačiau jau brandaus amžiaus, pasikeitęs ir išore, ir vidumi. Ar tai turės įtakos jūsų repertuarui?

Esu jau didelis berniukas, todėl ir mintys mano kitokios... Rašydamas dainų tekstus, nejaučiu amžiaus, nesvarstau, ar tai – seno, ar jauno žmogaus mintys. Tačiau tie tekstai, be abejo, tapo gilesni. Mano koncertai, beje, dabar nėra vien pabrazginimas gitara prisimenant šlovingą praeitį. Tai – ilgai rengtas, gerai apgalvotas reginys: šviesos, vaizdai ekrane iliustruoja kiekvieną mano atliekamą kūrinį. Amerikoje populiarus klubinis muzikavimas. Publika ten manęs klausydavosi sėdėdama prie staliukų ir atsistojusi galėdavo pašokti į taktą. Lietuvoje koncertuoju salėse, kur žmonės neturi tokios galimybės, tad stengiuosi, kad nebūtų nuobodu nei jų ausiai, nei akiai.

Vadinasi, surengiate gerbėjams gyvo garso ir vaizdo autorinės dainos koncertą. Kur galima jus išgirsti, pamatyti?

Nesiruošiu namuose sėdėti atsipūtęs, keliauju po visą Lietuvą. Jau antrą dieną po Vasario 16-osios numatytas koncertas Kėdainiuose, vėliau – Ukmergėje, Šakiuose, Joniškyje, Kelmėje.

Ką jums, Arvydai, reiškia Vasario 16-oji?

Vasario 16-oji man asocijuojasi su uždraustu vaisiumi. Juk dar besimokant mokykloje Kaune, taip pat ir gerokai vėliau ši valstybės šventė buvo labai tyliai, slapčia minima.

Ar nemanote, kad tos laisvės, apie kurią dainavote, kasdienybė mums pasirodė pernelyg sunki našta?

Augau čia „brandaus socializmo“ laikotarpiu ir moku vertinti laisvę. O tie, kurie sako, kad geriau būti ne laisvam, o sočiam, galbūt giliai širdyje taip nemano. Tikiu, jog kilus pavojui Tėvynei, jie eitų ginti jos.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šiurpi vienos šeimos istorija: išžudė šeimą ir apsigyveno su seserimi (172)

Stropus ir gabus abiturientas iš darbščios ūkininkų šeimos, tačiau kartu – ir negailestingas,...

Apie Lietuvą kalbėjo su ašaromis akyse: kodėl kai kurie emigrantai negrįžta (62)

„Jūs neįsivaizduojate, kaip pasiilgstame Lietuvos. Visi, kad ir ką sakytų, visi visu 100...

Dar 12 nacionalinės „Eurovizijos“ dalyvių rungėsi dėl jūsų simpatijų: pusei jau užtrenktos durys (263)

Pirmasis eurovizinių atrankų etapas jau praeityje – iš pusšimčio dalyvių liko vos 24....

Klaipėdoje minios žmonių susirinko į miesto aikštes ir skverus (84)

Pagrindinis šalies uostamiestis šeštadienį ūžia. Čia tęsiasi ketvirtasis „ Šviesų...

Orai: paspaus šaltukas, sulauksime ir snaigių

Ši savaitė baigsis palyginti ramiai, tačiau kitos savaitės antroje pusėje prognozuojami didesni...

16 metų tikro košmaro: ryte kūnai būdavo ištempiami lauk (95)

Po metų, kai jos tėvas su dviem jo broliais buvo rasti nušauti, sovietų valdžia atėjo Jevgenijos...

Amžinos vasaros kurortas vilioja atostogomis ant Raudonosios jūros kranto (23)

Eilate, Izraelio pietiniame kurorte prie Raudonosios jūros, jau turbūt yra pabuvoję nemaža dalis...

Atidžiai peržvelgusi vaikų vadovėlius tiesiog nustėro: tai – realus atvejis (696)

Viešai pristatyta nepanorusi būti filologė, humanitarinių mokslų daktarė, šiuo metu auginanti...

Deivydas Praspaliauskas atskleidė tobulos sriubos virimo būdą (80)

DELFI Maistas svečiavosi pas šefą Deivydą Praspaliauską restorane „Amandus“, kur virtuvės...

Lėktuvuose tarp keleivių sėdintys pilotai įsidėmi tai, ko mes nė nepastebime (35)

Keliones lėktuvu daugelis sieja su puikia proga netrikdomai pasnausti, padirbėti, paskaityti knygą...