Deja, ši knyga buvo atmesta ir dienos šviesą išvydo tik 1994 metais, rašo thevintagenews.com.
„Paryžius XX amžiuje“ („Paris au XXe siecle“) yra legendinio rašytojo ir keliautojo knyga, išleista jau po jo mirties. Daug kas J. Verne`ą laiko mokslinės fantastikos tėvu. Tokį vardą jam pelnė jo romanai „20000 mylių po vandeniu“, „Kelionė į Žemės centrą“ ir „Nuo Žemės į Mėnulį“. Filmo „Atgal į ateitį“ gerbėjai neabejotinai prisimins Doko Brauno aistrą šio rašytojo vaisingai kūrybai.
Daug žavesio J. Verne`o knygoms suteikė jo gebėjimas prognozuoti ateitį. 1863 metais leidėjui ir mentoriui Pierre`ui-Julesui Hetzeliui įteiktas „Paryžius XX amžiuje“ nebuvo išimtis. 2014 metais leidinys „The Architectural Review“ apžvelgė šį romaną ir pažymėjo, kad J. Verne`as buvo numatęs „dujomis varomus automobilius, važinėjančius asfaltuotais keliais, elektrinius gatvių šviestuvus ir, kur kas grėsmingiau, – elektros kėdę“.
Futuristiniame romane pasakojama apie jaunojo Michelio Dufrenoy vargus. Jo polinkį į meną pradeda gniuždyti technikos pažanga. Kapitalistinėms jėgoms rūpi tik pinigai, o ne estetika. „Aš esu sraigtelis, tu esi sraigtelis! Dirbkime kaip sraigteliai“, – pareiškia vienas romano personažas.
J. Verne`as tikrai mąstė teisinga linkme. Maždaug po dviejų dešimtmečių, 1888 metais, pasirodė Edwardo Bellamy „Žvelgiant atgal“ („Looking Backward“). Šis literatūrinis hitas buvo „socialinė utopija, vykstanti 2000 metais“, ir ji „pažadino nesustabdomą apetitą utopinei fantastikai abiejose Atlanto pusėse“.
Buvo tik viena problema. „Paryžius XX amžiuje“ buvo atmestas. P. J. Hetzelis, J. Verne`o durininkas į skaitytojų auditoriją, neįžvelgė jokio savo kliento vizijos žavesio. 2016 metais „Open Culture“ citavo tokį P. J. Hetzelio atsakymą: „Mano brangusis Verne`ai, net jei būtumėte pranašas, šiandien niekas netikėtų tokia pranašyste... Jiems tiesiog būtų neįdomu.“
„Architectural Review“ užsiminė, kad jis nuėjo dar toliau, romaną pavadinęs „blankiu ir negyvybingu“. Gali būti, kad tais pačiais metais pasirodęs pirmasis J. Verne`o nuotykių romanas „Penkios savaitės oro balionu“ patyrė tokios nuomonės įtaką.
„Galima pajusti, kad jaunasis Verne`as neregėjo ateities... kaip utopijos, – rašė „Open Culture“. – Iš tikrųjų jis nuėjo šiek tiek per toli, pasirinkęs įvykio laiką ir meniškos sielos, klaidžiojančios kultūriškai mirusios, pažangą garbinančios technokratijos erdvėje, istoriją. Taip jis bandė išreikšti savo paties nerimą dėl XIX amžiaus realijų – kylančių konglomeratų, automatizacijos ir mechanizacijos.“
„Paryžius XX amžiuje“ buvo išleistas, bet tik 1994 metais. Už tai reikėtų dėkoti J. Verne`o palikuoniui Jeanui Julesui Verne`ui: šis ryžosi sudaužyti garsųjį savo protėvio seifą. Kai jis tai padarė, ilgus metus slėptas perlas „Paryžius XX amžiuje“ tikrąja to žodžio prasme išvydo dienos šviesą. Tačiau iki to laiko jaudinančias, nors ir pesimistiškas J. Verne`o mintis jau buvo išreiškę kiti kūrybingi pionieriai.
Tiesa, vieta pasaulio literatūros istorijoje iš J. Verne`o nebuvo atimta. Svetainė biography.com rašo, kad „jo kūriniai buvo toliau leidžiami dar gerokai po mirties (1905 m.), ir jis tapo antruoju labiausiai verčiamu į kitas kalbas rašytoju visame pasaulyje“. Daugybė jo kūrinių adaptacijų padėjo išsaugoti kūrybinį palikimą, o nauji skaitytojai nuolat atranda jo sukurtą pasaulį“.
J. Verne`o talentas numatyti ateitį prasiveržia tokiuose romanuose kaip „20000 mylių po vandeniu“.
Klasikinis jo personažas kapitonas Nemo keliauja po vandeniu laivu „Nautilus“, kuris tuo metu žmonėms buvo negirdėtas dalykas. Svetainė „Interesting Engineering“ pažymi, kad „dar prieš tai, kai jūras pradėjo tyrinėti povandeniniai laivai, Julesas Verne`as sugebėjo įsivaizduoti elektra varomą laivą, kuris būtų ilgas ir cilindro formos“.
Kiek vėliau 1892 metų romane „Karpatų pilis“ („Le Chateau des Carpathes“) jis kalbės apie „optiškai sklandančią iliuziją“ – hologramų pirmtakę. Ir tai – tik tos mintys, kurias rašytojas išdėstė knygų puslapiuose.
Pranašiškos J. Verne`o idėjos įkvėpė daugelio žmonių vaizduotę. Nors didelė gėda, kad jo vizija apie Prancūzijos sostinę laiku nepasiekė knygynų lentynų, indėlis į mokslinės fantastikos palikimą yra akivaizdus. Prireikė 100 metų, bet dabar „Paryžius XX amžiuje“ laikomas svarbiu jo literatūrinės karjeros etapu.
