aA
Kaip režisierius įkalbėjo Audrey vaidinti rizikingiausią tuo metu jos karjeroje vaidmenį? Kaip scenaristas apkvailino cenzorius? Kaip Hubertas de Givenchy sugebėjo tokią, regis, kupiną užuominų mažą juodą suknelę padaryti madą diktuojančiu modeliu? Ir pagaliau – gal svarbiausias klausimas – kaip Pusryčiai pas Tifanį privertė amerikietiškąją auditoriją patikėti, kad bloga mergaitė iš tiesų yra gera?
© Shutterstock nuotr.

Audrey Hepburn ir Pusryčiai pas Tifanį – tobulas derinys, padaręs milžinišką įtaką septintojo dešimtmečio visuomenei ir vis dar verčiantis žmones aikčioti, vos išgirdus šiuos žodžius.

Knyga įtraukia it meistriškai parašytas romanas, kuris perkelia skaitytoją nuo scenarijaus peripetijų prie karų bei konfliktų filmavimo aikštelėje, kartu nepamiršdamas aptarti Audrey Hepburn išgarsėjimo, įtakos madai, Holivudo žavesio, seksualinės politikos bei naujos moralės sampratos. Pikantiškos detalės, išskirtinės asmenybių, tokių kaip Trumanas Capote, Edith Head ir Hubertas de Givenchy, biografijos nukelia į tuos laikus, kai apie seksualinę laisvę niekas garsiai nekalbėjo ir garsiojo Vudstoko dar reikėjo lukterėti. Trumanas Capote, ko gero, būtų sužavėtas.

Pateikiame leidyklos „Sofoklis“ išleistos Sam Wasson knygos „Penktasis aveniu: penktą valandą ryto. Audrey Hepburn, „Pusryčiai pas Tifanį“ ir modernios moters iškilimas“ ištrauką.

*****************************

DIORO NAUJOJI IŠVAIZDA

Antrojo pasaulinio karo metų griežtas normavimas gausą padarė keistybe. Paprastumas buvo politiškai teisinga laikysena. Visa tai pasikeitė 1947 m. vasario 12, kai Christianas Dioras išleido pirmąją pokarinę liniją, kurią amerikietiškasis Harper’s Bazaar pavadino „Naująja išvaizda“. Metrų metrai minkštų prabangių medžiagų, liemenuoti aptempti švarkai įspaustais liemenimis, – Dioras atsisakė stambių petukų, penktojo dešimtmečio pradžioje iš karo paveldėtų audinių. Juos pakeitė smėlio laikrodžio pavidalo figūra, seniai prarastas biustas. Visai netikėtai moterims vėl leista pasijusti moteriškoms. (Iš esmės „Naujoji išvaizda“ buvo tokia puošni, kad trumpam ją net uždraudė Britų prekybos taryba.)

Tad dabar, norint būti faḉonnable, moterims prireikė elastinių juostų ir korsetų. Toms, kurioms viktoriškojo laikotarpio korsetai buvo neįkandami, buvo siūloma praktiška, tačiau daili marškinių tipo suknelė, kuri, jos kūrėjos Edith Head žodžiais tariant, buvo „pakankamai aptempta, kad parodytų, jog esi moteris, ir pakankamai laisva, kad parodytų, jog esi ledi“. Kitaip sakant, „Naujoji išvaizda“ buvo Edith Head išvaizda, tačiau ji jau buvo sena. Sabrinai Fairchild reikėjo atrodyti jaunai.

80-55-80

Nuspręsta, matyt, pačios Gladys de Segonzac, kad Cristóbalas Balenciaga bus per smarkiai užsiėmęs triūsdamas prie netrukus pasirodysiančios kolekcijos, kad galėtų pasirūpinti tuomet nežinomos žvaigždės kostiumais. Gladys pasiūlė Audrey vardu paskambinti Givenchy, talentingam jaunam dizaineriui (dvidešimt šešerių, o Audrey buvo dvidešimt ketverių), kuris dirbo de Segonzac vadovaujamas „Schiaparelli“ mados namuose iki tol, kol 1951 m. gruodžio mėnesį išėjo ir įkūrė savus Rue Alfred de Vigny gatvėje, Nr. 8.

Kaip griežtas Balenciagos pameistrys, Givenchy buvo idealus, antrasis po šio jų pasirinktas dizaineris. Dirbdamas „Schiaparelli“ įgijo elegancijos, tačiau būtent Balenciaga išmokė Givenchy įsiklausyti į audinį, kurti asmeniui, ne pačiam dizainui. Paprastai visuomet Balenciagos balsas jam pasakydavo, kas gerai, kas blogai, ir ne tik žiūrint į drabužį, bet ir pačioje parduotuvėje. Kol matuodavo naują drabužį, tas, su kuriuo klientė atėjo, būdavo išlyginamas, kad atrodytų šviežias jai išeinant.

198 cm švelnųjį milžiną Hubertą Givenchy draugai ir nuolatiniai lankytojai pažinojo kaip Le Grand Hubert. Nuo pat mažumės Hubertas, kuris būtų galėjęs būti krepšinio priešakinis puolėjas, jei netrukdytų įgimta elegancija, labiausiai vertino paprastumą ir grožį, net jeigu dėl jų – čia aiktelėtų net Edith, – tektų paaukoti ir funkcionalumą.

Givenchy niekada nesijaudindavo, kaip pats sakė, dėl to, ar sijonas pakankamai platus, kad su juo būtų galima vaikščioti, dėl to, kaip jį vilkinti moteris atrodys įlipdama / išlipdama iš taksi. Užuot jaudinęsis dėl to, jis „vertino mados grožį bei meninę vertę, ne jos praktiškumą“. Viena iš negausių išimčių buvo baltas lininis chalatas, kurį, panašų į virėjo, vilkėdavo darbo kabinete, užsimetęs ant kostiumo. Tai pastebėdavo visi įėjusieji, tą praėjusių laikų aristokratiškumo ženklą versle, kurį varo į priekį karštligiškas nerimavimas dėl rytdienos.

Tačiau iš tiesų Givenchy galva susisukdavo ne nuo blykstelėjimo ar greičio, o nuo audinio. Šilko aromatas, šviežutėlis drobelės ritinys – tokie buvo jo gyvenimo džiaugsmai. Toks buvo ir jo mokytojas Balenciaga.

Atgal į praeitį: nepakartojamosios Audrey Hepburn triumfas Holivude
© Shutterstock nuotr.

„Atleiskite, pone, – išgirdo Givenchy, susirietęs prie brėžinių stalo. – Su jumis nori pasimatyti panelė Hepburn.“

Galite įsivaizduoti Givenchy nuostabą, kai žingtelėjęs atbulas nuo kuriamos žiemos kolekcijos modelių, jis suprato, kad minima Hepburn yra ne Katharine, o metro septyniasdešimties ir 80–55–80 cm matmenų liesutė mergaitė trumpais plaukais, mažutėmis kelnytėmis, plokščiapadžiais bateliais ir šiaudine su daug kaspinų valtininko skrybėle, aiškiai užsimenančia apie Veneciją.

„Bonjour!“ – tarė ji.

„Bonjour, mademoiselle, – atsiliepė Givenchy. – Kas jūs?“

„Audrey Hepburn.“

„Ah, – nusistebėjo jis. – Ne Katharine?“

„Ne Katharine.“

Didžiulėmis akimis ir tankiais antakiais, ji pasirodė jam panaši į trapų žvėrelį, ne tikrą žmogišką būtybę.

„Monsieur, – pradėjo ji, – aš ką tik baigiau filmuotis filme Atostogos Romoje...“

„Aš be galo atsiprašau, mademoiselle, bet aš labai smarkiai dirbu prie naujosios savo linijos. Jeigu jūs man atleisite...“

„Taip, taip, aš suprantu, bet...“

Mademoiselle, daugybės padėjėjų aš neturiu, todėl laikas man brangus.“

Ir tai nebuvo koks tuščias teisinimasis. Tegul ir sužavėtas, Givenchy buvo tiesiog per smarkiai užsiėmęs.

„Labai prašau...“

„Ne, mieloji, atleisk...“

„Prašau, prašau, prašau, – spyrėsi ji, – juk turėtų būti kažkas, ką galėčiau pasimatuoti!“

Ne, tai gali užtrukti ir labai ilgai, pagalvojo Givenchy. Geriau nusileisti jai, kad nurimtų ir liautųsi, užuot stovėjusi čia ištisą popietę.

Tad jis išklausė, kaip ji papasakojo naujojo Billy Wilderio filmo istoriją, kuriame svarbiausius vaidmenis vaidins Humphrey Bogartas ir Williamas Holdenas, o ji, suprantama, pagrindinį moterišką vaidmenį; apie tai, kaip Edith Head kuria ne tokius svarbius kostiumus, o ją „Paramount“ atsiuntė į misiją nupirkti tik pačių madingiausių – už jos pačios pinigus, – jos pačios kolekcijai, kuriuos ji vilkės kai kuriose scenose…

„Gerai, gerai“, – nusileido jis, įleisdamas ją vidun, su sąlyga, kad kadangi jis neturi laiko sukurti ką nors naują, tai kviečia ją peržiūrėti praėjusio sezono kolekciją. Jei rastų, kas
ją sudomins, pasakė Givenchy, gali tai įsigyti.

Audrey džiugiai sutiko, ir su jai būdingu „burbuliavimu“ iškart ėmėsi darbo. Jei kas ją būtų stebėjęs, nebūtų išvydęs nė menkiausio ženklo sutrikimo dėl to, kad jai tenka padaryti tokį brangiai kainuojantį ir įžvalgumo reikalaujantį sprendimą. Nors ir turėjo šiokios tokios siuvėjos patirties – karo metų taupumas privertė jos įgyti, – dabar, 1953 vasarą, Audrey kažin ar buvo madų ekspertė.

Kaip matome iš nesuskaičiuojamų laikotarpio iki Givenchy nuotraukų, ji nedvejodama žinojo, kas jai tinka, tačiau, kalbant apie la mode, mergina buvo naif. Ir iki to momento, kai įplaukė į Rue Alfred de Vigny gatvės 8-ą numerį, ji tikrai nebuvo turėjusi nė vieno aukštosios mados drabužėlio.

Už ekrano Audrey patiko sijonai, tačiau dažniau ji mūvėdavo kelnes (tikino, kad jos praktiškesnės). Jai patiko batai žemais kulnais (žinojo, kad pėdos per didelės), ir visuomet, kai tik galėdavo, dėvėdavo tokius jaukius, kokius tik galėdavai įsivaizduoti, megztinius.

Trumpai tariant, toną jos rengimosi stiliui diktavo paprastumas, na, ir, žinia, fizinis patogumas. Tai atrodytų taip savaime suprantama (na, ir kas gi nenorėtų jaustis patogiai?), tačiau toje petnešėlių ir kaspinų bei smailiai styrančių liemenėlių eroje skonį veikiau diktavo principas: „nekentėsi – nelaimėsi“.

Taigi be jokios estetinės programos, sąmoningo pasipriešinimo laiko dvasiai ar troškimo daryti ką nors kita nei tai, kas, jos manymu, jai priderėjo, Audrey Hepburn pradėjo savotišką mandagų maištą. Stebint impozantiškajam Hubertui de Givenchy, ji pasirinko grakštų pilkos vilnos kostiumą, kurį ketino dėvėti su šviesesniu šifono turbanu; ilgą baltą siuvinėto storo šilko suknelę ir pagaliau juodą kokteilių vakarėliui skirtą suknelę, kurios ilgą ir siaurą kaklo liniją prilaikė du nedideli kaspinai (kažkada tokia kaklo linija vadinta a décolleté bateau, tačiau netrukus įgavo naują pavadinimą décolleté Sabrina).

Su žema iškirpte nugaroje, kurios kulminacija – eilutė sagų, suknelė turėjo aptemptą liemenį, kurį atsvėrė balerinos tipo sijonas bei nepaprastai erdvios pažasties prakarpos, nė kiek nepaslepiančios smulkių Audrey pečių. Ta siaura kaklo linija nepridengė nei raktikaulių, kuriuos su tokiomis pastangomis Edith Head stengėsi užmaskuoti Atostogose Romoje, nei Pilietinio karo laikų smulkumo liemens, kurį ta bandė „įveikti“ ilgu sijonu. Suknelė taip meistriškai apgaubė – ir net pašlovino – vadinamuosius Audrey trūkumus, kad kai tai išvydo 1954 m. auditorija, ji suprato tai ne tik kaip Sabrinos transformaciją bei Audrey kaip stiliaus ikonos vis didėjančią įtaką. Taip gimė nauja samprata to, ką reiškia būti moterimi.

Tad Audrey tapo mūza, kurios laukė Givenchy, o jai reikėjo jo, Pigmaliono, kad prikeltų ją gyventi. Šis kūrybinis ryšys rutuliosis penketą metų dar iki Pusryčių pas Tifanį, bet tuo metu Audrey ir Hubertas jau primins adatą su siūlu, jie bus pasiekę visišku sutapimu pagrįstą simbiozę.

Ištrauka iš 62-67 psl.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (13)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (3)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (46)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Karieta su žirgais ir žiedlapiai iš sraigtasparnio: ištaigingos mafijos vadeivos laidotuvės pagaliau atvėrė akis namai – prabangūs iki absurdo (61)

Romos policija ėmėsi griauti aštuonis prabangius namus, pastatytus, kaip įtariama, mafijos klano,...

Į Paryžių nuvykęs lietuvis rado iki šiol skaniausius desertus, dėl kurių alpsta visas pasaulis: vieneto kaina – 2,5 euro (37)

Turbūt nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų desertai , tačiau dar smagiau juos valgyti, kai...

Apžvalgininkas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas (440)

Vargu, ar premjeras Saulius Skvernelis tikėjosi, kad nepatenkintų dėl etatinio apmokėjimo...

Po skrandžio mažinimo operacijos neteko pusės svorio: papasakojo visą tiesą, ką teko patirti (3)

Naujo sveikatingumo portalo „Kikifit“ rubrikoje „ Sėkmės istorija“ –...

Sukūrė testą, vos per kelias minutes atpažįstantį vėžį: visa paslaptis – ypatingas aukso poveikis (7)

Mokslininkai kuria testą, kurį bus galima pritaikyti siekiant diagnozuoti visų tipų vėžį,...

Erika Vitulskienė: augindama sūnus stengiuosi nekartoti savo mamos padarytos klaidos (45)

„Didžiausias motinystės iššūkis man buvo susitaikyti su tuo, kad vaikams gimus viskas pasirodė...

Vilniaus priemiestyje žuvo mikroautobuso partrenktas jaunuolis

Sekmadienio vakarą, apie 20.20 val., Vilniaus r., sostinės priemiestyje Raisteniškėse, Ukmergės...