Neatsibosta, ir tiek. Gali ir kas antrą dieną būti rodomi baletai - vis tiek ji eitų. Juk čia jos didžioji svajonė. Ji neišsipildė, bet potraukis susiliesti (aukščiausio pakilumo akimirkomis - ir susilieti) su šiuo menu liko visam gyvenimui.
"Pirmuosius tris kartus žiūrėdama spektaklį grožiuosi pastatymu. Paskui stebiu vis kitą atlikėją - išnarstau po kaulelį. Per tiek metų pradėjau nusimanyti, - pasigiria ponia Raminta. - Dar labiau - pabuvusi Permės konkurse."
Rusijos mieste Permėje rengiamas baleto konkursas "Arabesk". Pernai į jį R.Kuprevičienė nuvežė du Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistus: Nailią Adigamovą ir Romą Ceizarį. "Nuvežė" reiškia: apmokėjo kelionės ir pragyvenimo išlaidas, lydėjo juos, bendravo, patarė, parėmė moraliai.
Ponia Raminta nėra šiaip baletomanė. Ji - baletomanė mecenatė. Operos trupė ir teatro orkestras pavydi, kad baleto žmonės tokią turi.
Dėl Permės buvo verta stengtis: R.Ceizaris gavo diplomą, nekalbant apie patirtį, kurios pasisėmė jauni, kylantys šokėjai.
Šįkart išsipildė ir pačios mecenatės svajonė - pabūti baleto konkurse. Na, ir pabuvo: iš ryto - penkios valandos konkursantų pasirodymų, popiet irgi panašiai. Taip penkias dienas. Salė pilnutėlė, publika puiki, matyti, kad irgi nusimananti, viską lyginanti su ankstesniais konkursais - inteligentai.
Permėje ponia Raminta pamatė bene geriausią baleto šokėją pasaulyje šiuo metu - Maskvos didžiojo teatro žvaigždę Nikolajų Ciskaridzę, į konkursą atvežusį savo mokinį. Būta ir nedidelio nusivylimo - dėl komisijos šališkumo.
Staigmena iš Maskvos
Vienas pirmųjų ponios Ramintos dėmesio Operos ir baleto teatro baleto trupei gestų buvo jos įsteigta Konstantino Stašio premija, skiriama šokėjams už iškilius sezono darbus. Vilniaus burmistro K.Stašio, daug nusipelniusio, kad lenkų okupacijos metais šiame mieste neužgestų lietuvybė, vaikaitė Raminta nutarė taip įamžinti jo vardą.
Ir dar yra daug "smulkmenų" - taip savo gerus darbus vadina R.Kuprevičienė, kitaip nei daugelis mecenatų, duodanti ir nesirūpinanti, kad apie tai visiems būtų paskelbta. Tarp "smulkmenų" - filmo apie šokėją Nerijų Jušką sukūrimo ir pristatymo rėmimas. Rėmėja itin vertina šį šokėją ("labai artistiškas, Dievo apdovanotas viskuo") ir apgailestauja, kad šiuo metu jis tapęs vien tik bulvarinės spaudos herojumi. Iš moterų pastaruoju metu jai imponuoja Olga Konošenko. Sparčiai pažangą daro N.Adigamova, Permėje sulaukusi pagyrimų iš kitų konkursantų repetitorių.
Mėgstamiausi R.Kuprevičienės baletai - "Gulbių ežeras" ir "Don Kichotas". Mūsų baleto trupei ji linki, kad pastatytų daugiau tokių žavingų spektaklių kaip "Miegančioji gražuolė", "Bajaderė" ir kad tobulėtų tobulėtų...
Kadaise ji specialiai vyko į Maskvą žiūrėti Majos Pliseckajos. Per pažintis pakliuvo į Didijį teatrą, pamatė tris šedevrus: "Damą su šuniuku", "Aną Kareniną" ir "Karmen". Paskui viskas susiklostė taip, kad susipažino ir su M.Pliseckaja, ir su jos vyru Rodionu Ščedrinu.
Kažkada dar seniau ji prie lovos buvo pasikabinusi iš rusiško žurnalo iškirptą Jekaterinos Maksimovos, tada dar choreografijos mokyklos moksleivės, nuotrauką ir negalėdavo atitraukti nuo jos akių. Vėliau susipažino su jos vyru, taip pat baleto pasaulio legenda, šokėju ir choreografu Vladimiru Vasiljevu. Bendravo, kai šis Vilniuje statė "Romeo ir Džuljetą" bei "Don Kichotą". Kai pernai gruodį R.Kuprevičienė šventė savo sukaktį, sulaukė staigmenos iš Maskvos - trijų V.Vasiljevo tapytų paveikslų.
Kiek žmogui reikia
Atšventė nepaprastai. Specialiai poniai Ramintai šoko (ir klupo prieš ją ant kelių) jos antrosios šeimos - baleto trupės - nariai: N.Juška, Aurimas Paulauskas, Igoris Zaripovas ir kt., o Vytenis Pauliukaitis svečiams perskaitė sukaktuvininkės nuopelnų sąrašą. Apskritai sveikintojai žavėjosi, kokia žvali, ryžtinga ir ištverminga yra ponia Raminta. Jos teta Birutė Fedaravičienė visiems priminė, kad Raminta, būdama vos pustrečių metukų, tapo tremtine, kad paauglystėje tėvynėje gyveno kaip beteisė bėglė, o jaunystėje buvo nuolat lydima nerimo ir nežinios dėl rytdienos. Šiandien ji mato ne vien savųjų gyvenimą - džiaugsmu ir gerumu dalijasi su kitais.
Kai atėjo laikas rinktis profesiją, abiturientė Raminta apsistojo prie geografijos ir laiške krikšto mamai rašė: "Mano ateitis - mokytoja, nes jau dabar nusprendžiau, kad mokinsiu vaikus šokti, vaidinti, dainuoti ir t.t., organizuosiu mokyklos saviveiklą ir bus gerai. Visi atkalbinėja, bet niekur kitur nežadu eiti."
Vėliau nutiko taip, kad geografė tapo restauratore. Mėgo šį darbą, įgijo aukščiausią kategoriją, be kita ko, prisilietė prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų. Restauratorės įgūdžiai dabar trukdo žiūrėti parodas. Užuot grožėjusis paveikslais, ji mato jų defektus: čia krakeliūra, čia dažai atsilupę, čia būta įplyšimo ir blogai suklijuota.
R.Kuprevičienė nemažai rėmė vaikų namus, dabar vienai jų auklėtinei, savo globotinei, yra nupirkusi butą. Stambia suma parėmė paminklo Vincui Kudirkai sostinėje statybą. "Man, lietuvei, tai didelė garbė, - sako ji. - Tai mūsų visų bendras reikalas, kad greičiau pastatytų. V.Kudirka tiek nusipelnė Lietuvai, jo himną ir dabar giedam!"
O juk būtų galėjusi pinigus, atiduotus labdarai, skirti sau. "Apie tai negalvojau, - komentuoja pašnekovė. - Gyventi turiu kur. Į užsienį nuvažiuoju. Mašiną turiu. Limuzinų man nereikia - kam?! Na, kiek žmogui apskritai reikia? Juk nepasiimsi su savimi išeidamas."
