„Jeigu gali gyventi kitaip – būtinai tą ir daryk: keisk save, darbą, aplinką, bet ką. Bet jeigu negali – naudokis Dievo duotais talentais ten, kur esi, tiek, kiek pajėgi. Tik neišsižadėk svajonių ir didingų planų, kad ir kaip būtų. Priešingu atveju nebūsi laimingas“, – savo pavyzdžiu ragina animacinių filmų kūrėja Jūratė Leikaitė-Aškinienė.
Jūratė Leikaitė-Aškinienė
© L.Masio nuotr.

Iš pažiūros namas Vilniuje, Nugalėtojų gatvėje, niekuo neišskirtinis. Jame gyvena animacinių filmų kūrėja Jūratė Leikaitė su vyru Valentu Aškiniu, animacinių filmų režisieriumi, šešiolikmete dukra Raminta ir sūnumis – devyniolikmečiu Šarūnu bei septynių mėnesių Rapolu.

Duris atidaro režisierė, pakviečia mediniais laiptais užlipti į viršų. Interjeras savo detalėmis ir akcentais išdavikiškai prabyla – čia gyvena menininkai...

Saulei pašvietus, atgyja ant durų stiklo pačios režisierės tapyti vitražai. Į akis krinta ir virtuvėje ant palangės stovinčios išdidžios dvi „Sidabrinių gervių“ statulėlės, kuriomis įvertinti kūrėjų darbai. „Niekur nepavyko rasti jūsų filmo „Užgavėnės“, – iš karto prisipažįstu režisierei Jūratei.

„Ir nerasite, nes išėmėme iš prekybos DVD animacinių filmų rinkinį „Lietuvių šventės ir sakmės“. Tačiau šiuo metu dar prekiaujama DVD filmų rinkiniu „Mažosios pasakėlės“, kuriame net dešimt filmų vaikučiams. O šiemet planuojame išleisti DVD animacinių filmų rinkinį, kuriame bus ir filmas „Taip Laima lėmė“, – paaiškina menininkė ir pasiūlo užeiti į kambarį, kuriame įrengta darbo studija. „Čia visada peržiūrime savo darbus“, – sako ruošdama namų kiną.

Atstumiamos didžiulės spintos durys atveria sukauptus lobynus: filmų – nuo žemės iki lubų. Ieškomą kompaktinį diską Jūratė suranda iš karto.

„Žiūrėsime „Taip Laima lėmė“, pernai Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose pelniusį dvi „Sidabrines gerves“: už geriausią muziką ir geriausią metų animacinį filmą. Taip pat jis laimėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą ir diplomą „Už tautinių tradicijų puoselėjimą“, – trumpai pristato menininkė.

Apsidžiaugiu, nes būtent šio, sužavėjusio spalvingais kadrais, ieškojau labiausiai. Filmas paremtas lietuvių sakmėmis apie mistinę lietuvių mitologinę laumę ir deivę Laimą, paskiriančią ką tik gimusiam žmogui jo lemtį. Kartais ji skiria turtus, sveikatą, laimę, kartais – vien vargą, kančias, nesėkmes. Sakoma, jog niekas negali pakeisti Laimos paskirtos lemties. Filmas nuo pirmų akimirkų ištraukia iš kasdienybės ir panardina į stebuklingą pasaulį.

Mėgaujuosi spalvų poezija ir slapčia svajoju, kad ji truktų kuo ilgiau. Garsėjant bei pritylant folkloro garsams keičiasi liaudies raštai, piešiniai, motyvai tai atpalaiduodami, tai baugindami. Stebiu mažąjį Rapolą, tyliai gulintį ant sofos, – jam patinka, net nesiruošia verkti. Įdėmiai, netardama nė žodžio, žiūri ir pati režisierė.

„Sunku buvo kurti šį filmą, – šiam pasibaigus pripažįsta Jūratė. – Pirminė idėja buvo kitokia. Tik dirbant augo ir keitėsi. Šis filmas stipriausias mano kūryboje. Nežinau, kodėl būtent jis. Gal kad kurdama visiškai neskubėjau, o kiti filmai gana aktyvūs, greiti. Jame taip pat panaudota daug mano aliejinės ir akrilinės tapybos darbų, gal dėl to.“

Viso gyvenimo iliustracija

Vos penkias minutes trunkantis filmas kuriamas ilgai – beveik metus. Jeigu sudėtingesnis, tenka prie jo praleisti net dvejus. Per tą laiką pasikeičia kūrėjos nuotaika ar net gyvenimo sąlygos, bet filmas gyvena kartu su autore ir neatsiejamai keičiasi pagal jos savijautą.
„Ar tikite likimu?“ – pasidomiu.

„Taip, tikiu, – nė akimirkos nesuabejoja menininkė. – Man viską davė Dievas: tėvus, namą, nieko netrūko, tik bernelio, kaip tai mergelei iš filmo apie lemiančią Laimą. O tas bernelis, iki sutikdamas mane, ilgai braidžiojo po gyvenimo sunkumus... Visi filmai yra mano dienoraščiai.

Kad ir „Svajonių bokštas“, pasakojantis apie sraigės Maivos svajonę pasistatyti patį gražiausią namelį visame miške. Netyčia nukritusi knyga atsiverčia kaip tik tame puslapyje, kur buvo puiki „Babelio bokšto“ iliustracija. Ši iliustracija be galo patiko sraigei Maivai ir ji ėmė statyti vietoje seno namelio didžiulį bokštą. Iš tiesų tai istorija apie mane, statančią šį namą. Trejus metus jame buvo įkurta studija. Kasdien ateidavo dirbti penkiolika žmonių. Rytais pasitinki juos, kartu dirbi, o jiems išėjus – plauni, tvarkais. Ir taip trejus metus kasdien. Tad ir kilo mintis, kurią pabrėžiau filme: geriau turėti mažą namelį ir ramią galvą.“

Prisipažįsta – jeigu būtų galima, perdarytų kiekvieną iš savo filmų. Tačiau nebegali, nes juose užfiksuoti autentiški jausmai, emocijos, gyvenimo detalės. Kita vertus, net perkūrus ir pažvelgus į juos dar po kelerių metų, greičiausiai norėsis vėl kažką pakeisti. „Ką gali iš dienoraščio išbraukti? – svarsto vartydama atsineštus filmų piešinius. – Visuose darbuose galima atrasti tam tikrų trūkumų, kaip ir kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Bet juk net išbraukus iš savo gyvenimo vienus ar kitus įvykius, jis tobulas netaps. Galbūt labiausiai man gaila tik tų filmų, kurie negimė, kurių dėl įvairiausių aplinkybių teko atsisakyti. Laimei, jų būta nedaug.“

Kai kurie filmai, režisierės teigimu, pernelyg asmeniški, kad būtų galima juos pardavinėti ar platinti. Vienas jų „Man reikia“, prieš dvejus metus kurtas kartu su keturiolikmete dukra. „Bjaurus ir agresyvus filmas apie paauglę dukrą, kuriai mama – tik pinigų mašina. Tik dirbk ir duok, – nusijuokia Jūratė. – Griežtas žodis „ne“ nebeturėjo jokio poveikio, tad teko kurti filmą, į kurį buvo įtraukta ir pati dukra. Išėjo gana tamsus, ypač pabaiga – jeigu būsi tokia vartotojiška, net man mirus ateisi ne gėlių padėti, o sužinoti, kokį testamentą palikau.“ Prieš rodydama menininkė perspėja: „Gal jums ir nepatiks, bet man nesvarbu. Fiksuokite kaip reiškinį.“

„Ar padėjo dukrai“, – klausiu pažiūrėjusi. „Taip, – patvirtina Jūratė. – Kai pamatai save iš šalies, dažniausiai susimąstai. Ypač kai tai dar mato ir kiti. Filmas juk apkeliavo keturis tarptautinius animacinių filmų festivalius.“

Raktažodis – Užgavėnės

„Kaip mane suradote? Kaip sugalvojote kalbinti?“ – netikėtai paklausia Jūratė. Prisipažįstu: ieškodama pašnekovų artėjančių Užgavėnių proga, sužinojau, kad sukūrė filmą šia tema. „O taip, tai buvo pirmasis mūsų studijos „Filmų štrichai“ filmas. Kūrėme jį šiuose namuose beveik dvejus metus, dalyvaujant dvidešimt Lietuvos animatorių, – mielai prisimena režisierė. – Labai sudėtingas. Kad galėtume perteikti autentišką buitį, žiūrėjome, kaip atrodo autentiški kubilai, baldai, interjerai, kaukės, vartėme senas nuotraukas, važiavome į Rumšiškių muziejų, dalyvavome rengiamose Užgavėnėse.“

Pieštos scenos buvo derinamos su aktorių vaidyba, kas itin retai pasitaiko animaciniuose filmuose. Vienam vos kelias sekundes trunkančiam judesiui perteikti tekdavo daryti apie 150 nuotraukų, o aktoriai gerokai pasikankindavo. Menininkei buvo įdomu stebėti, kaip tą patį judesį pagal pateiktus pavyzdžius kiekvienas animatorius kuria skirtingai. Režisierės teigimu, daug kas priklauso nuo žmogaus patirties, kraujotakos sistemos, jo charakterio, įgimtų bruožų. Sangvinikas sceną perteiks vienaip, o cholerikas – visiškai kitaip. Galiausiai daug lemia ir vaizduotė. Juk trenkti galima agresyviai arba juokingai. „Šioje scenoje gerai perteikta lietuviškų Užgavėnių užstalės nuotaika: dainuoja vyrai, garuoja blynai, kvepia pyragai, o šiupinyje burbuliuodama verda kiaulės galva“, – rodydama „Užgavėnes“ atkreipia dėmesį režisierė.

Netrukus iš mokyklos sugrįžta sūnus Šarūnas. „Ateik, papasakosi apie Užgavėnių filmą“, – pakviečia Jūratė. „Man šis filmas pats geriausias, – tarsteli Šarūnas. – Kodėl? Gal kad dalyvavau visuose kūrybiniuose procesuose. Susipažinau su visais animatoriais, kasdien būdavau su jais, bendraudavau. Kai matai, kaip viskas lėtai kuriama, koks tai sudėtingas darbas, ir kai galiausiai išvysti rezultatą, apima neapsakomas jausmas. Kiekvieną kartą, kai žiūriu filmą, vis prisimenu, kaip buvo linksma kartu su kūrėjais. Filmas įdomus tuo, kad jame naudojamos fotografijos atgyja, šoka, dainuoja.“

Būti menininku

„Gal ir tu rinksies menininko kelią?“ – klausiu Šarūno. „Norėčiau būti žurnalistu. Na, dar menotyra domina, – nesudvejoja Šarūnas ir netrukus paaiškina: – Augdamas mačiau: jeigu būsi menininkas, laukia labai sunkus gyvenimas, bet, manau, pakankamai uždirbantis žmogus gali atskleisti savo talentą kaip pomėgį.“

„Šarūnas su Raminta animacinių filmų kūrimą pripažino kaip egzistenciją, tam tikrą gyvenimo būdą, – papildo Jūratė. – Jų nuomone, labai įdomu važiuoti į įvairias šventes, lankytis muziejuose, susipažinti su daugeliu žmonių. Menininko gyvenimas įvairus ir nenuspėjamas.“
Sukūrus „Taip Laima lėmė“, vaikai kitaip pažvelgė į tėvų darbą. Raminta pripažino: „Šis filmas yra pats geriausias, kokį man teko matyti, ir aš labai apgailestauju, kad nepastebėjau, kaip jį sukūrėte.“

„Kadangi iki tol dauguma filmų buvo kuriama namie, ji galėjo dalyvauti kūrybiniuose procesuose. O anas kurtas studijoje“, – paaiškina Jūratė.

Motyvacija – vaikai

Jūratės galvoje – pilna idėjų. Norėtų sukurti filmą apie bites, deivę Austėją ir senelį bitininką, pas kurį vasaroti atvažiavęs anūkas patiria daugybę nuotykių. „Šiam filmui sukurti pinigų negaunu jau dvejus metus. Nieko nelemia nei apdovanojimai, nei prizai. Visus paliečia krizė“, – švelniai ironizuoja Jūratė.

Netrukus režisierė trumpam pradingsta kitame kambaryje. Pasirodo rankose laikydama šūsnį popieriaus. „Auga mažiukas vaikas. Galvodama, ką galėčiau jam padaryti, nusprendžiau sukurti animacinį filmą „Senelės pasaka“, – prasitaria. – Salomėjos Nėries. Juk atsimenate dar tokią poemą?“

Nusijuokiu. Žinoma, dar atsimenu. „Štai čia nykštukai miega, čia žalčių karalienė virsta egle, čia nuskrenda žąsinas Moliūgas, – dėliodama ant žemės vieną ant kito pieštus filmo fonus pasakoja menininkė. – Čia vilkas, čia ragana eis, o čia bus mėnesiena...“

Vieną foną menininkė piešia nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Kad suprasčiau, kiek jų reikia bent vienai minutei, Jūratė dėdama vieną ant kito pradeda skaičiuoti: „Vienas, du, trys... aštuoniolika. Štai jau turime vieną sekundę.“

„Šį filmą skiriu savo mažajam sūneliui Rapoliukui, – galiausiai atsidūsta. – Mano motyvacija kurti – vaikai. Matau, kaip jie žiūri filmus, ištisai plodami rankomis. O pasibaigus peržiūrai nenori išeiti, dar pusantros valandos klausinėja, apžiūrinėja atvežtus paveikslus. Jiems patinka tokia animacija, jiems reikia jos, poezijos, eilėraščių, pasakų, istorijų. Vaikai žino eilėraštį „Eglutė skarota, eglutė žalia“, o daugiau reikėtų, lietuviškų pasakų, sakmių arba mįslių. Taip, nėra finansavimo kurti animaciniams filmams, bet vaikui to nepaaiškinsi. Jam neįdomu, kad valstybinės institucijos visai neremia animacijos. Vaikučiai auga ir filmų jiems reikia dabar. Neturi iš ko? Piešk tiek, kiek gali. Tą ir stengiuosi daryti. Nusipirkau popieriaus. Pamaitinusi vaiką, piešiu foną. Juk turiu talentą ir galimybes kurti filmus. Galėčiau to nedaryti. Bet kažkas iš aukščiau verčia mane. Galų gale, ir pačiai be kūrybos neįdomu gyventi.“

„Jūsų darbe reikia kantrybės, ryžto, jėgų. Kuo vis dėlto žavi animacija?“ – nepasiduodu.

„Kad čia labai paprastas klausimas, – numoja ranka režisierė. – Man patinka tapyti, galėčiau vien tuo užsiimti. Bet paveikslai yra statiški, nejudantys. Jie ištisus penkiolika metų tik kabo ant sienos ir tyli. Bet jeigu juos įtrauki į animaciją, jeigu jie pradeda judėti, kalbėti, riaumoti, įgauna charakterį, nuotaiką. Kai būna prasta nuotaika, kartais pamąstau – papaišysiu ledą, juo užsitrauks upė, bus įspūdinga. Tada kompozitorius parinks muziką: tak tak tak. Ir tie beverčiai lapai atgis, pradės judėti ir skambėti. O kai dar tai pamatys vaikutis kokiame nors kaime ir sudrebės jo širdutė... Štai kur yra visas žavesys.“

Televizijai nesiūlo

„Kodėl šių filmų nerodo televizija“, – pasidomiu slapčia tikėdamasi išgirsti, kad ta televizija ir tokia, ir anokia, ir kad tokie animaciniai filmai jai nerūpi iš viso.

„Šiuo metu nesu nė vienai pasiūliusi, – mano nuostabai, paaiškina Jūratė. – Televizijoje sudaromi standartiniai laidų takeliai. Daugiausia jie pageidauja serialų. O mano filmai nestandartinės trukmės – vienas trunka 7,5 minutes, kiti – 13 ar 15 minučių. Jeigu kokioje televizijoje būtų skirtas pusvalandžio trukmės langelis lietuviškai animacijai, tada būtų galima sėdėti ir montuoti. Tačiau už kokius pinigus? Taip ir sukasi užburtas ratas.“

Režisierės teigimu, Europos šalyse, kuriose nėra įstatymo, kad nacionalinė televizija privalo remti nacionalinius filmus vaikams, animacija paprastai žlunga. Lenkijoje būtent šis įstatymas leidžia gyvuoti animacinei rinkai: kuriami animaciniai serialai, o kūrėjai kiekvieną dieną turi darbo.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tragedijos liudininkas papasakojo, kaip Kirgizijos kalnuose įvyko nelaimė (54)

Kirgizijoje nuo uolos nukritusio lietuvio Sauliaus Saikausko kūną rengiamasi pargabenti į Lietuvą....

Ne tik Kukuraitis: ant to paties grėblio – ir Matijošaitis (240)

Politikų įprotis dažnai viešinti akimirkas iš savo kasdienybės, panašu, atsisuka prieš juos...

Pareigūnų į namus parvežtą baikerio Kilkaus nužudymu įtariamą Baltrūną pasitiko šeima (29)

Pirmadienio popietę Aivaro Kilkaus nužudymu įtariamas Laurynas Baltrūnas paleistas į laisvę....

Palygino benzino ir dyzelino kainas: jos juda skirtingomis kryptimis (101)

2018 metų sausį buvo užfiksuotas stiprus degalų kainų šuolis, kurį lėmė Vyriausybės...

Vanagaitė gavo apdovanojimą iš su Kremliumi siejamos organizacijos (680)

Pastaruoju metu skandaluose klimpusiai rašytojai Rūtai Vanagaitei Vienoje „Už indėlį atkuriant...

Į Seimą taikęs mokytojas kaltinamas smurtu prieš trečioką (48)

Vasario 16-osios išvakarėse istorijos ir pilietiškumo mokytojas, buvęs Širvintų tarybos narys,...

Baltrūnas keliaus namo: pareigūnai įtariamąjį patys nuveš pas žmoną (143)

Pirmadienį į laisvę paleidžiamas Aivaro Kilkaus nužudymu įtariamas Laurynas Baltrūnas . Iš...

Nemokama elektra ir šiluma – kur panaudoti saulės energiją? (3)

Nuo seno žinoma, kad saulė – pats galingiausias atsinaujinančiosios energijos šaltinis žemėje....

Seime – Širinskienės registruota įstatymo pataisa vairuotojams (149)

Pirmadienį Seime registruota įstatymo pataisa, kuria siekiama iki penkerių metų ilginti...

Šešios JAV žvalgybos agentūros pasisakė prieš „Huawei“ telefonų naudojimą (6)

Šeši pareigūnai iš skirtingų JAV žvalgybos agentūrų, tarp kurių – CŽA , FTB ir NSA ,...