Praėjusį trečiadienį per susitikimą rajono viešosios bibliotekos salėje iš esmės buvo tik du jo kūrybos akcentai – du masyvūs arkliniai plūgai. Virš vieno iš jų, įsikibęs į rankenas, sklandė angelas, kitą tarsi kėlė aukštyn paukščio, o gal ir angelo sparnas...

Angelų metafora Henriko kūryboje dažna. Kodėl? Ir pačiam, matyt, būtų sunku pasakyti. Angelas, paukštis, mitologinis Baltų pasaulio medis su paukštukais – tai jo skulptūrų, puošiančių Kupiškį, pagrindiniai akcentai.

Henrikas Orakauskas gimė ir augo netoli kupiškėnų krašto, Vyžuonose (Utenos rajonas). Iš ten, pasak jo, bėgdamas nuo galimos sunkios ir nepatrauklios žemės artojo dalios, išvyko į Telšių taikomosios dailės institutą mokytis meninio metalo apdirbimo specialybės. 1974–1980 m. dirbo Vilniaus paminklų restauravimo treste.

Už šv. Jonų bažnyčios altorių atnaujinimą jam buvo suteikta aukščiausioji restauratoriaus metalisto kategorija. Vėliau šešerius metus gyveno Šiauliuose ir savo darbais puošė šį miestą. Kupiškyje apsistojo ir kūrė nuo 1986-ųjų iki 2004-ųjų. Dabar gyvena ir kuria Kernavėje.

„Norėtųsi manyti, – susitikime Kupiškyje sakė jo gyvenimo draugė Loreta, – kad čia – Kernavėje – tikrieji dabartiniai mūsų namai. Bet Henrikas mintyse vis tiek nuolat sklando po Utenos kraštą, Vyžuonas, Kupiškį.“ Nes, pasak paties Henriko, „nesvarbu, kur gyveni ar gyvensi, o darbai, jų idėjos ateina iš tolo...“ Taigi iš ten, kur kaupėsi ir šviesūs, ir rūškani įspūdžiai, ilgainiui tapę mielais prisiminimais.

Skulptoriaus H.Orakausko kūrybos sritys labai įvairios: metalo, medžio ir akmens skulptūra, piešiniai, grafika. Pirmąją personalinę parodą jis surengė Utenoje 1986 metais, o nuo 2000-ųjų kasmet parengia po 7–9 parodas įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Nuo 2001 m. H.Orakauskas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

H.Orakausko darbų yra Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Vyžuonose, Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Bet daugiausia jų – per dvi dešimtis – Kupiškyje. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštę puošia skulptūriniai darbai „Senovinės Kupiškėnų vestuvės“, „Merkurijus“, „Avinėli, pasipurtyk“, „Sėlių ąsotis“, prie Savivaldybės pastato – „Amūras“, „Balandžiai“.

Meniniai akcentai sukurti prie Kultūros centro, muzikos mokyklos, ligoninės. Vaivorykštės spalvomis nušvitusi ir buvusių tarpukario kareivinių šaudyklos siena, ant kurios „sėdi“ iš metalo nukaltas Lietuvos karys.

H. Orakauskas laikomas ir tarptautinio kultūros festivalio „Lingaudala“, periodiškai rengiamo Kupiškio mieste, įprasmintoju. Šios šventės proga 2001 m. viešosios bibliotekos skverelyje atidengta 4 metrų skulptūrinė kompozicija „Besileidžiantis angelas“, 2003 m. – „Svečias“. Tai tarsi rojaus paukštė, nutūpusi Gedimino gatvėje, netoli Kupos. 2005 m. festivalyje atidengta į Račiupio upelio tvenkinį „įsibridusi“ skulptūra-fontanas „Baltų pasaulio medis“, o 2007 metais prie Kultūros centro – „Kupa ir Lėvuo“ (nuotraukoje)

Taigi, kaip kad pajuokavo per jubiliejinį susitikimą su skulptoriumi kalbėjęs Kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius, „Kupiškis – bene vienintelis pasaulyje miestas, kurio vidutiniškai kiekviename kvadratiniame metre yra daugiausia skulptūrų. Ir dabar, kai sulaukiam svečių, išgirstam, kad jie atvažiavo pasižiūrėti ne Kupiškio,bet Henriko Orakausko Kupiškyje...“

O įsikūrė menininkas šiame mieste nelengvai. Gyvenimo pradžiai jis buvo įdarbintas komunalinių įmonių kombinate kiemsargiu...

Dabar H.Orakauskas – jau tik kupiškėnų svečias. Geidžiamas, laukiamas, garbstomas. Ir per jubiliejinį susitikimą jį sveikino rajono meras Jonas Jarutis, vicemeras Aidas Mikėnas, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius, gausus būrys kitų skulptoriaus talento gerbėjų. Pasveikinti jubiliato buvo atvykę tėviškėnų atstovai iš Vyžuonų ir iš Utenos.