Į knygą sudėtas visas gyvenimas – prisiminimai apie tremtį, šeimos ir giminių portretai, spaudoje publikuoti straipsniai apie gydytojos ir draugijų veiklą.
Iš atskirų fragmentų, kaip mozaikos, sudėliotas gyvenimas buvo nelengvas, o kartais ir tragiškas, bet niekur neprasimuša juoda neviltis. „Grįždama iš lagerio, labiausiai troškau neišsinešti iš ten pykčio ir keršto. Blogį galima nugalėti tik gėriu“, – sako D. Stukaitė.
Svajojo apie literatūrą, studijavo mediciną
Danutė (kaip norėjo krikštyti tėveliai ir kaip buvo visą laiką vadinama artimųjų), arba Donata (kaip užrašė dokumentuose klebonas) Stukaitė gimė Kandrėnėlių kaime (Rokiškio apskr.) vidutinių ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 20 ha žemės, dirbo sumaniai ir pažangiai, augino pašarines žoles ir kitas naujas kultūras. Ūkyje lankydavosi agronomai, buvo nuolat atliekama gyvulių kontrolė, tikrinamas pieno riebumas, karvių šėrimo racionas.
Danutės tėvai kiekvieną rudenį dalyvaudavo žemės ūkio parodoje Rokiškyje. Pieno centras kaime pastatė pieno perdirbimo centrą „Rūta“, kur aplinkinių kaimų ūkininkai suveždavo pieną. Čia buvo gaminamas aukštos kokybės sviestas, dedamas į statines ir du kartus per savaitę išvežamas į Švediją.
1940 metais kaimo gerovė išnyko kaip dūmas. Po karo gyvenimas tapo labai sudėtingas – naktį lankydavosi partizanai, dieną stribai. Už ryšius su partizanais Danutės tėvelis atsidūrė už grotų, vėliau buvo ištremtas.
Tuo metu Danutė mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Tėvelis nusprendė, kad Lietuvos jaunimas turi būti išsilavinęs, ir išsiuntė dukrą į Kauną, kur gyvenanti mamos sesuo Liuda Glemžienė galėjo priglausti dukterėčią. Didžiausias tetos rūpestis buvo sulaukti grįžtančios namo studentės, nes mieste nebuvo elektros, nevažinėjo viešasis transportas. Tuo metu Kaune šeimininkavo vokiečių kareiviai, kurie užkabinėdavo mergaites ir ne viena buvo nukentėjusi.
D. Stukaitė universitete studijavo lituanistiką, nes ją traukė literatūra, filosofija. Ypač žavėjo Antano Maceinos filosofijos, Juozo Ambrazevičiaus literatūros, Zenono Ivinskio istorijos paskaitos. Deja, mokslus teko nutraukti, nes vokiečiai universitetą uždarė. Mergina mokslus tęsė nelegaliuose Medicinos technikų kursuose, o po metų, praūžus frontui, oficialiai buvo priimta į Medicinos instituto antrą kursą.
Pediatre tapo tremtyje
D. Stukaitė niekada nesvajojo būti gydytoja, o laikydama pediatrijos egzaminą tiesiai pasakė – niekada negydys vaikų. Tačiau atsitiko visai kitaip...
Studijų metai buvo neramūs. Kai suėmė tėvelį, pradėjo persekioti visą Stukų šeimą. Reikėjo slapstytis. Danutė rado prieglobstį Kauno klinikose, ten ir nakvodavo. Mergina prisimena, kaip naktimis girdėdavo kaustytų kareiviškų batų kaukšėjimą, bet į palatas jie neužsukdavo, nes gydytojas įtikindavo nedrumsti sunkių ligonių ramybės...
Baigusi universitetą buvo paskirta dirbti Kauno klinikų Patologijos katedroje. Čia galėjo išlaukti sunkų laikmetį tyliai, bet negalėjo nurimti – įsijungė į nelegalią N. Rericho draugijos veiklą.
„Po sunkių dienos ir savaitės darbų – atgaiva Gyvosios Etikos mokykloje, kur kalbama apie gyvenimo prasmę, idealus, pasišventimą. Tuščioms linksmybėms nelieka laiko. Ir metas ne tas. Dar daug jaunimo vargsta miškuose.
O Bronius Vaitiekūnas (N. Rericho draugijos pirmininkas – red. past.) nuolat kartodavo: „Mokykitės, gaukite diplomus ir užimkite vietas, kad neprivažiuotų svetimų.“ Bet darniai dirbti negalime. Pradeda kviesti į saugumą, klausinėti, ką kalba studentai, profesoriai. Argi aš žinau, ką jie kalba, kai visos minutės užimtos darbu? Ko tik neišklausiau! Priekaištų, kad Tėvelis lageryje, pašaipos ir baisių grasinimų. Ir kai 1949 m. liepos mėnesį mane sulaikė du saugumiečiai, supratau, kodėl visą rytmetį taip skaudėjo širdį, taip kažkas slėgė, kad ir suklupusi melstis negalėjau nurimti...“ – rašo prisiminimuose D. Stukaitė.
Bausmė be nusikaltimo
D. Stukaitė atsidūrė KGB kalėjimo rūsiuose. Po metų buvo ištremta, 1951 m. pateko į Mordoviją.
Tremtinė iš Lietuvos buvo nusilpusi, nors ir labai stengėsi, nepajėgdavo įvykdyti dienos normos vatinių siuvimo ceche. Už bausmę jai buvo perpus sumažintas maisto davinys, gaudavo tik 300 g duonos. Ir kitos merginos nuo bado silpo. Danutė bandė įrodinėti, kad maisto mažinimas nesustiprins darbingumo. Tokios kalbos nepatiko lagerio viršininkams, ir Danutė buvo išsiųsta dirbti pagal specialybę į Gulago kūdikių namus. Tremtyje motinos augindavo savo kūdikius iki dvejų metų, o vėliau juos išskirdavo – vaikai atsidurdavo vaikų namuose, o motinos turėjo vėl dirbti.
Danutė prisimena, kad tie nelaimingi vaikeliai padėjo jai išgyventi. Ji pasirinkdavo kokį nors negražų, apleistą ir kasdien jį lankydavo. Jau po kelių savaičių kūdikis atsigaudavo, atpažindavo savo globėją, pasitikdamas krykštaudavo.
Dirbant vaikų namuose, po septynerių nesimatymo metų Danutei pavyko susitikti su tėveliu, kai jis buvo atvežtas į ligoninę...
Po Stalino mirties visi pradėjo bruzdėti, judėti. Iš Maskvos atvykdavo komisijos, kurios tyrė, už kokius nusikaltimus žmonės buvo nubausti. Po tokių apsilankymų namo grįždavo dešimtys tremtinių. Kai Danutė paklausė, kokį nusikaltimą ji padarė, jai atsakė, kad „jokio“, bet „galėjo padaryti, todėl ir reikėjo perauklėti.“
Grįžusi į Lietuvą, gydytoja turėjo nukreipimą į Kauno klinikas, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija sutiko įdarbinti tik Ariogaloje, ir tik vėliau ji buvo reabilituota.
D. Stukaitė įstojo į Medicinos instituto pediatrijos klinikinę ordinatūrą, dirbo Vaikų kardioreumatologijos centre, intensyviai kūrė vaikų kardiologijos sistemą Lietuvoje, apgynė daktaro disertaciją.
Bendražygiai kalėjime ir tremtyje
D. Stukaitė tremtį prisimena ne tik kaip sunkų metą, bet ir kaip laiką, praleistą tarp nuostabių ir šviesių žmonių: „Niekur nemačiau tiek drąsos ir noro gyventi.“
Vilniaus saugumo rūsiuose jai teko kartu kalėti su 17-mete Laima Žąsinaite, gerų akių ir labai linksmo būdo mergina, kuri kameros draugų gyvenimą praskaidrindavo eilėraščių posmais. Savo nuoširdumu, tiesumu ir ypatingu humoro jausmu L. Žąsinaitė-Brazdeikienė stebino ir džiugino visus kalėjime ir lageryje. Vėliau baigusi medicinos studijas buvo nuoširdi gydytoja, dvasinės sveikatos žinių skleidėja, keliautoja, Poezijos pavasarių dalyvė.
Kūdikių namuose lankydavosi jaunas dažytojas Napalys Kitkauskas, dabar – žymus architektas, Tolminkiemio restauratorius, K. Donelaičio draugijos pirmininkas. „Anuomet jis pranešdavo naujienas, kartu kūrėme Lietuvos ateities vaizdus. Jis pasižymėjo ypač gražia erudicija, dvasiniu giedrumu“, – prisimena buvusi tremtinė.
Kelias aukštyn
Nuo 1995 m. Danutė Stukaitė visas jėgas skyrė Vydūno draugijos veiklai: „Labai rūpi dvasinė žmonių sveikata, tautos santarvės reikalai ir Amžinoji Būtis.“ Ją visada žavėjo N. Rericho ir Vydūno skleistos dvasinio tobulėjimo idėjos; jos nušvietė visą moters gyvenimą.
„Autorė ne pasako, o be jokio moralizavimo tiesiog atskleidžia labai svarbų, kiekvienam žinotiną, tik, deja, nedaug kam pavykstantį įgyvendinti dalyką: dvasingumo prisodrintą žmoniškumo geną turi kiekvienas, bet jį išsaugoti, apginti, puoselėti, sugebėti jo neišmatuojama galia pasinaudoti sunkiausių išbandymų metu galima tik savų pastangų, savo tobulėjimo, savo valios, savo vidinio darbo jėga“, – D. Stukaitės knygos „Šviesos artumoj“ įžangoje rašo dr. Vacys Bagdonavičius, Vydūno draugijos pirmininkas.
D. Stukaitei artimos ir Vydūno sveikos gyvensenos idėjos. Nuo 19-os metų ji nevalgo mėsos ir puikiai jaučiasi. Būdama gydytoja, ji nuolat tikrindavosi sveikatą ir nė karto nepastebėjo jokio nusilpimo požymių. „Mūsų organizmas labai protingas, pats atsirenka, ko jam reikia. Jeigu ko nors norisi, tai ir reikia valgyti. Tokiu principu aš ir vadovaujuosi, tik į mėsą negaliu net pažiūrėti“, – sako Danutė Stukaitė, šį pavasarį pažymėsianti 86-erių metų jubiliejų.
Nors pečius užgulė metų našta, moteris nesiskundžia sveikata. Gal sulauksime dar vienos prisiminimų knygos? Apie ką dabar mąsto moteris?
„Ruošiuosi kelionei į kitą pasaulį. Nebijau mirti, nes tokie gamtos dėsniai. Noriu, kad artimieji mano kūną kremuotų. Toks mano pageidavimas kitiems atrodo keistas, bet esu patriotė – kapinės užima dideles teritorijas, greitai ir gyviesiems vietos nebeliks. O sunaikinti savo kūną, kuris jau atitarnavo, tai tas pat, kaip sudeginti susidėvėjusį drabužį.
Norėčiau ir kitiems perduoti susitaikymo su savo lemtimi jausmą, o jeigu kankina nerimas, reikia kreiptis į Apvaizdą. Aplink mus tiek daug blogio – žudymo, vagysčių, apgavysčių. Visa tai labai nyku. O kelias aukštyn yra laisvas“, – sako Danutė Stukaitė.
