Alytiškis Aurimas Alionis at­vi­rau­ja: jį kan­ki­na iki šiol ne­įme­na­mas klau­si­mas – kaip lie­tu­vis, už­dirb­da­mas 800 li­tų, už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius su­ge­ba su­mo­kė­ti 1000 li­tų? „Čia uni­ka­lu­mas. Sa­ky­kit, kaip no­rit, ši ša­lis ste­buk­lin­ga, jo­je kaip to­je pa­sa­ko­je „Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je“: mes – Ali­sos, o Lie­tu­va – ste­buk­lų ša­lis. Tik čia vai­kui mė­ne­siui ski­ria­mi 52 li­tai, o šu­niui prie­glau­do­je – 1414 li­tų. Tik­ri lie­tu­viai per­ka len­kiš­ką deš­rą, pi­la bal­ta­ru­siš­ką ben­zi­ną, 100 ki­lo­met­rų lie­tu­viui nė­ra grei­tis, me­dis jam – ne stab­dys ir tik čia ži­buok­lės žy­di vi­dur­žie­mį“, – iro­ni­zuo­ja vyras.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Pa­si­tin­ka pa­gal rū­bą – iš­ly­di pa­gal pro­tą, – pir­ma min­tis, šo­vu­si šios pub­li­ka­ci­jos pir­ma­jai ei­lu­tei. Per­fra­zuo­ju: su­ti­kau pa­gal die­viš­ką ki­bi­nų sko­nį, iš­ly­dė­jau pa­gal iš­skir­ti­nį są­mo­jį. Apie vis­ką: nuo bio­lo­gi­jos iki ku­li­na­ri­jos, nuo op­ti­miz­mo iki lie­tu­viš­kų ste­buk­lų, kal­bu su aly­tiš­kiu A. Alio­niu.

Dvi my­li­mo­sios

Apie to­kius kaip Au­ri­mas sa­ko­ma: „Ne­duok val­gy­ti, duok pa­kal­bė­ti.“ Ta­čiau Au­ri­mas mėgs­ta ir val­gy­ti, ir kal­bė­ti. Ka­dan­gi sa­ve va­di­na ne­kuk­liu, pri­sis­ta­to: „Esu žmo­gus, my­lin­tis bio­lo­gi­ją la­biau ne­gu sa­ve, sa­va­moks­lis ku­li­na­ras. Links­mas, gal net ir per daug links­mas, bet ne­ma­tau pras­mės liū­dė­ti, nes gy­ve­nu tik vie­ną kar­tą. Drau­gai ma­ne pa­žįs­ta kaip la­bai links­mą, drau­giš­ką, kar­tais kri­ti­kuo­jan­tį, bet ir sau kri­ti­kos ne­gai­lin­tį žmo­gų. Na­miš­kiai ma­to ūkiš­ką, bui­tiš­ką, rū­pes­tin­gą ir pa­slau­gų. Sa­vo mo­ki­niams esu reik­lus, kaip ir sau, vi­sa­da rei­ka­lau­jan­tis mak­si­mu­mo, nes tik pa­tiems ge­riau­siems at­si­ve­ria dan­gaus var­tai“, – juo­kau­ja dvi­de­šimt tre­jų aly­tiš­kis.

A.Alio­nio gy­ve­ni­me yra dvi pa­grin­di­nės de­da­mo­sios – bio­lo­gi­ja ir ku­li­na­ri­ja. Pa­pra­šy­tas pa­aiš­kin­ti, kuo šios dvi iš pir­mo žvilgs­nio nie­kuo ne­su­si­ju­sios sri­tys jį ža­vi, at­sa­ko: „Juo­kau­da­mas vi­sa­da sa­kau, kad bio­lo­gi­ja yra tar­si ma­no žmo­na, o ku­li­na­ri­ja – mei­lu­žė, su vie­na gy­ve­nu nuo­la­tos, su ki­ta su­si­ti­ki­mai bū­na re­ti, bet la­bai ma­lo­nūs.“

Gar­siai svars­tau – jei­gu at­ei­tį sie­ja su žmo­na bio­lo­ge, ar ne­įsi­žeis ano­ji?

„Į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti ga­na sun­ku. Re­mian­tis šian­die­ni­ne sta­tis­ti­ka, įvyks­ta la­bai daug sky­ry­bų, tai­gi ir man ga­li tek­ti iš­si­skir­ti su bio­lo­gi­ja, nes vis la­biau už­val­do mei­lu­žė ku­li­na­ri­ja. O šir­džiai ne­įsa­ky­si. Be to, bio­lo­gi­ja ir ku­li­na­ri­ja su­si­ju­sios, juk ne kiek­vie­nas ga­mi­nan­tis ži­no, iš ko pa­ga­min­ti ma­nai ar­ba kas yra viš­tos ar put­pe­lės kiau­ši­nis. Juk tai vie­na di­de­lė ląs­te­lė (kiau­šia­ląs­tė). Ma­nau, šias dvi pro­fe­si­jas ga­li­ma su­jung­ti ir gau­ti la­bai ge­rą re­zul­ta­tą. Gal tą ir teks da­ry­ti?“ – svars­to pa­šne­ko­vas.

Na­mų bio­lo­gi­ja – ge­riau

Vis­gi pir­mo­ji ir ofi­cia­lio­ji – bio­lo­gi­ja, ku­ri Au­ri­mo gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar vai­kys­tė­je iš mei­lės gam­tai, au­ga­lams ir gy­vū­nams, o jų šian­dien pil­ni na­mai (ūkis ne­ma­žas: trys pa­pū­gos, de­šimt ama­di­nų, triu­šis ir šuo). To­dėl ir sa­vo at­ei­tį, kaip pats sa­ko, pa­sky­rė bio­lo­gi­jos moks­lams, mat ki­to­se sri­ty­je sa­vęs ir ne­įsi­vaiz­duo­ja, o pa­si­rin­ki­mu pa­ten­kin­tas.

Jau­nas, ku­rio­je nors mo­kyk­lo­je dir­ban­tis bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jas, ma­ža to, dar ir idė­ji­nin­kas – to­kį pa­veiks­lą pie­šia ma­no vaiz­duo­tė. Ta­čiau Au­ri­mas sku­ba už­bėg­ti fan­ta­zi­joms už akių. „Dir­bau „Vo­lun­gės“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, bet man toks dar­bas ne­pa­ti­ko: pa­si­ta­ri­mai, su­si­rin­ki­mai, pla­nai, pla­ne­liai... Tai tik po­pie­riz­mas, o kur tik­ro­ji bio­lo­gi­ja? Nė­ra! Bio­lo­gi­ja vis­gi prak­ti­nis moks­las, to­dėl dirb­da­mas na­mie vis­ką pa­da­rau šim­tą kar­tų ge­riau nei mo­kyk­lo­je. Kaip ga­li pa­sa­ko­ti vai­kui, kaip kas yra, jei pats to ne­čiu­pi­nė­jęs? Čia tas pats, jei­gu aš tau sa­ky­čiau: „Ech, ko­kie ska­nūs le­dai“, bet ne­duo­čiau pa­ra­gau­ti“, – pa­ly­gi­ni­mų ne­gai­li A.Alio­nis.

Ma­no pa­šne­ko­vas at­vi­rau­ja: jį kan­ki­na iki šiol ne­įme­na­mas klau­si­mas – kaip lie­tu­vis, už­dirb­da­mas 800 li­tų, už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius su­ge­ba su­mo­kė­ti 1000 li­tų? „Čia uni­ka­lu­mas. Sa­ky­kit, kaip no­rit, ši ša­lis ste­buk­lin­ga, jo­je kaip to­je pa­sa­ko­je „Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je“: mes – Ali­sos, o Lie­tu­va – ste­buk­lų ša­lis. Tik čia vai­kui mė­ne­siui ski­ria­mi 52 li­tai, o šu­niui prie­glau­do­je – 1414 li­tų. Tik­ri lie­tu­viai per­ka len­kiš­ką deš­rą, pi­la bal­ta­ru­siš­ką ben­zi­ną, 100 ki­lo­met­rų lie­tu­viui nė­ra grei­tis, me­dis jam – ne stab­dys ir tik čia ži­buok­lės žy­di vi­dur­žie­mį“, – iro­ni­zuo­ja Au­ri­mas.

Juo­kia­si pa­šne­ko­vas iš tų, ku­riems tiek Aly­tu­je, tiek Lie­tu­vo­je gy­ven­ti blo­gai. Pas­ta­rie­ji pik­tdžiu­gių pe­si­mis­tų skun­dai jau ir žie­mai skir­ti, an­tai Lie­tu­vo­je taip blo­gai gy­ven­ti, kad net žie­ma ne­at­ei­na. Au­ri­mo nuo­mo­ne, skun­džia­si tie, ku­rie tik mel­džia ge­res­nio gy­ve­ni­mo: „Ma­no pa­ta­ri­mas jiems – nu­sto­kit mels­tis, kel­ki­tės ir ei­kit dirbt. Sa­kys, nė­ra dar­bo. Dar­bo vi­sa­da yra, ieš­ko­kit kaip duo­nos ir ra­sit. O man Aly­tu­je gy­ven­ti ge­ra, čia tu­riu vis­ką, ko rei­kia žmo­gui: na­mus, dar­bą, šei­mą.“

Nuo de­ser­to... iki viš­tos!

O man Au­ri­mo są­ra­šą no­ri­si pra­tęs­ti: „...ir pui­kų už­si­ė­mi­mą.“ Nors ku­li­na­ri­ją jis api­bū­di­na kaip po­mė­gį, vis­gi pri­pa­žįs­ta – nors ir ne pro­fe­sio­na­las, bet šio­je sri­ty­je „pa­kan­ka­mai pa­si­kaus­tęs“.

„Iš­si­kep­ti „Šim­ta­la­pį“, pa­si­ga­min­ti tor­tą ar pa­si­ruoš­ti kar­ku­tės vy­nio­ti­nį man vie­ni juo­kai. Juk iš ma­no sto­to ma­ty­ti, kad esu mė­gė­jas ska­niai pa­val­gy­ti. Ma­no ga­mi­na­mi pa­tie­ka­lai la­bai įvai­rūs, pra­de­dant už­kan­džiais, bai­giant de­ser­tais, ta­čiau pir­me­ny­bę tei­kiu de­ser­tams. Ska­nus vi­sas mais­tas, bet kas ga­li bū­ti ska­niau už nuo­dė­min­gą, pil­ną ka­lo­ri­jų, bur­no­je tirps­tan­tį, gai­vų py­ra­gai­tį? Net sei­lės var­va! Šiaip esu mė­sė­dis – be mė­sos nė die­nos, to­dėl ga­mi­nu daug mė­siš­kų pa­tie­ka­lų: kar­ku­tės vy­nio­ti­nius, įvai­riai far­ši­ruo­tas viš­tas, spran­di­nę su džio­vin­tais vai­siais... Ga­lė­čiau var­dy­ti dar il­gai“, – ti­ki­na bio­lo­gas-ku­li­na­ras.

Ska­niau­siais pa­tie­ka­lais be­si­le­pi­nan­tys (tą pui­kų sko­nį ži­no ir šių ei­lu­čių au­to­rė) ne­ži­no ir ne­nu­jau­čia, ta­čiau ku­li­na­ri­jos pra­džia­moks­lis Au­ri­mui ne­bu­vo toks jau sal­dus ir nė­jo lyg per svies­tą. Vis­gi, kaip pats sa­ko, gy­ve­ni ir mo­kai­si. „Pui­kiai pa­me­nu sa­vo pir­mą­jį „še­dev­rą“. Bū­da­mas pa­aug­lys ke­piau ki­bi­nus – jie iš­ėjo tie­siog tra­giš­ki. Da­bar ki­bi­nai yra ta­pę be­ne fir­mi­niu ma­no pa­tie­ka­lu“, – juo­kia­si pri­si­mi­nęs vai­kys­tę.

Pa­pra­šy­tas pa­fan­ta­zuo­ti, koks vis­gi bus jo gy­ve­ni­mas po de­šim­ties me­tų, Au­ri­mas pri­ver­čia dar kar­tą nu­si­juok­ti: „O da­bar jau man siū­lai tre­čią pro­fe­si­ją – gre­ta bio­lo­go, ku­li­na­ro dar ir bū­rė­jo. At­ei­tį nu­spė­ti sun­ku, nes esu ne­pla­nuo­jan­tis žmo­gus, vis­ką da­rau eks­prom­tu. Kaž­ko­dėl jau­čiu, gal net ti­kiu, kad po de­šimt me­tų tu­rė­siu sa­vo ke­pyk­lė­lę, ku­rio­je ke­pa­mais gar­dė­siais kve­pės vi­sas Aly­tus. Pa­klau­si, kur bio­lo­gi­ja? Bio­lo­gi­ja liks, nes, kaip ir mi­nė­jau, ją my­liu la­biau nei sa­ve...“

Pas­ku­ti­nis ma­no klau­si­mas, ko­dėl Au­ri­mas gy­ve­na Aly­tu­je, o ne ko­kia­me nors Pa­ry­žiu­je ar Ro­mo­je, ku­rių vir­tu­vės tar­si ku­li­na­ri­jos me­kos, lyg ir ne­ten­ka pras­mės, vis­gi at­sa­ky­mas įro­do – jau­nų mū­sų mies­tą my­lin­čių žmo­nių tik­rai yra. „O kam man tas Pa­ry­žius ar Ro­ma, jei­gu aš tu­riu Aly­tų, ku­ria­me taip pat ga­liu su­kur­ti tai, apie ką kal­bė­tų vi­sas pa­sau­lis. Juk ne mies­tas žmo­gų gar­si­na, o žmo­gus mies­tą. Rei­kia tik no­ro, pa­stan­gų, dar­bo ir lai­ko“, – po­kal­bį bai­gia­me mu­du ir šį­kart ska­naus Jums, mie­li skai­ty­to­jai, lin­ki­me dvie­se.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Skvernelio pažadas: kada ir kiek didės gydytojų atlyginimai pildoma (71)

Premjeras Saulius Skvernelis po susitikimo su Lietuvos medikų sąjūdžio atstovais patikino, kad...

Pasiūlė išeitį regionams: už 6 valandas gauna 30 eurų (33)

Netylant debatams apie dviejų greičių Lietuvas, vienas iš būdų regionuose sukurti daugiau darbo...

R.I.T.A. Kur tūkstančiais byra valstybės pinigai: vien už ryšio su savimi atkūrimą – 36 tūkst. eurų (121)

Valdininkai įvairiems mokymams ir viešinimui leidžia tūkstančius eurų. Socialinės apsaugos ir...

Iš eksperto lūpų – šiurpą keliantis pasakojimas: į burną įgrūdo bulvę, nes auka priešinosi (5)

Garbaus amžiaus kaimynės tyčiniu nužudymu, siekiant paslėpti kitą nusikaltimą –...

Prašo šimtmečio simbolikos nenaudoti ant tualetinio popieriaus pakuočių (65)

Seimo nariai kreipiasi į verslo bendruomenę su prašymu nenaudoti šimtmečio simbolikos ant...

Iš Vilniaus – naujas tiesioginis skrydis į Rytus (4)

Didžiausia Vidurio Azijos šalis Kazachstanas jau nuo 2018 metų pavasario bus pasiekiama ir...

Sumaištis Luhanske – centrą užėmė ginkluoti žmonės be skiriamųjų ženklų atnaujinta 15.16 (399)

Okupuoto Ukrainos miesto Luhansko centre nežinomi ginkluoti žmonės apsupo taip vadinamosios...

Gydytojai siūlo kompromisą visuomenei: mainais į didesnį finansavimą įsipareigos neimti kyšių (293)

Antradienį Lietuvos medikų sąjūdžio atstovai atėjo tartis su premjerui Sauliumi Skverneliu dėl...

Žmonių grupė, kuriai labiausiai trūksta geležies

Australų gastroenterologas, daktaras Jonathanas Bromley neseniai paskelbė straipsnį, kuriame...

„The Voice“ teisėjus apmauti pabandžiusi Rita Ora liko be žado

Pasaulinė garsenybė Rita Ora nusprendė pajuokauti su Vokietijoje vykstančio TV projekto „The...