– Ar jau suvokei, kad buvai talentingiausias projekto dalyvis?
Tas pergalės suvokimas galbūt ateis su laiku. Emocijos jau atslūgo, dabar važiuoju traukiniu iš Vilniaus į Šiaulius ir mąstau, kas gi įvyko. Sunkiai sekasi...
– Ar ta pergalė – tau išties svarbus laimėjimas?
Taip. Tai buvo sunkus laimėjimas. Daug sunkesnis nei dalyvavimas bet kokiame akordeonistų konkurse, kas man yra įprasta. Šis televizijos šou man pateikė tam tikrus iššūkius.
– Jei nebūtum laimėjęs ir antrą kartą, būtum ryžęsis trečiam išbandymui?
Atrankoje pareiškiau, kad laimėsiu, nors iš tikrųjų visaip galėjo nutikti. Tiesiog aš labai tikėjau sėkme. Jei nebūčiau laimėjęs, trečią kartą tikriausiai nebūčiau ėjęs.
– Studijuoji Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Kaip tavo draugai reagavo, kad važinėji į Lietuvą dalyvauti TV šou?
Jie mane ganėtinai nuoširdžiai palaiko. Tas palaikymas, aišku, yra santūrus. Tai, ką mes grojame studijuodami Londone, – visiškai kita muzika, ir ne visiems suprantama, kodėl aš dalyvauju tokiame šou. Tačiau tai mano pasirinkimas, ir draugai tai gerbia.
– Ar laimėjęs „Lietuvos talentus“ neišnyksi iš Lietuvos muzikinės padangės?
Jokiu būdu. Galbūt šis laimėjimas suteiks dar daugiau stimulo griebtis didesnių darbų, įgyvendinti naujas idėjas.
– Manai, kad po tavo pasirodymo TV projekte dabar dar daugiau žmonių pamėgo akordeoną?
Labai tikiuosi. Kiek teko girdėti atsiliepimų, daugelis sakė, kad akordeono nemėgo, tačiau dabar nuomonę apie šį instrumentą pakeitė. Man labai malonu. Vis dėlto negaliu sakyti, kad misija jau įvykdyta. Ją vykdau ne aš vienas, o visi akordeonistai, kurie nori pagarbos šiam instrumentui. Tai ilgas procesas, prie kurio prisidėjau ir aš.
– Nuo kelerių metų groji akordeonu?
Nuo trejų.
– Tai pirmasis tavo instrumentas?
Mano pirmasis muzikinis įspūdis buvo susijęs su fortepijonu. Labai norėjau juo groti. Būdamas trejų, atsisėsdavau prie stalo, imdavau barškinti pirštais ir sakydavau, kad groju. Fortepijono iki šiol neturiu. Artimųjų dėka atsirado akordeonas, kuriuo ėmiau groti niekieno nemokomas. Jis man labai tiko, taip ir „prilipo“.
– Augai muzikalioje šeimoje?
Ne, mano šeimoje nebuvo muzikantų. Tačiau man pasisekė, kad dažnai būdavau meniškoje aplinkoje. Vasaras praleisdavau pas savo krikštatėvį skulptorių, kuris ir paskatino mano menines ambicijas. Labai norėjau siekti didesnių mokslų. Vieno žmogaus buvau padrąsintas stoti į Londono karališkąją muzikos akademiją, ir man pavyko.
– Kaip įsivaizduoji savo ateitį?
Bakalauro studijos trunka ketverius metus. Dabar studijuoju trečius metus, liko dar pusantrų. Kol kas apie planus būtų sunku kalbėti, nors jie ir rašomi metams į priekį. Nežinau, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu po studijų. Jei atvirai, Londonas manęs netraukia, nors ten man patinka. Norėčiau gyventi kitur, gal Lietuvoje.
– Kam ketini išleisti laimėtus pinigus?
O kam juos leisti? Norėčiau investuoti į dalykus, kurie turi išliekamąją vertę. Galbūt vykdysiu kokį nors meninį kūrybinį projektą.