Vaikystėje S. Pilypienė turėjo gražias, dideles akis, visi vadino ją kukulake, tačiau sulaukusi dešimties metų nuo patėvio užsikrėtė tuberkulioze, kuri komplikavosi ir pažeidė akis. Tuomet, 1940 m., nei vaistų, nei rimtų specialistų nebuvo – mergaitė, vos pramokusi mokykloje rašyti, skaityti ir skaičiuoti, apako, tad mokslus turėjo tęsti aklųjų internatinėje mokykloje, o vidurinę baigė vakarinėje mokykloje kartu su reginčiaisiais, tik viską mokėsi Brailio raštu.
„Visur buvau pirma mokinė, aktyvistė, galėjau stoti į universitetą, bet man svarbiau buvo vaikai. Dėl vaikų ir darbą pasiimdavau į namus“, – sako moteris, kurią mama vos 2 mėn. atidavė auginti svetimiems, o atsiėmė po dešimties metų, radusi naują gyvenimo draugą, kuris ir tapo mergaitės aklumo priežastimi.
Svarbiausia – vaikai
Skausmingi santykiai su abejinga motina, neturėjimas tikros šeimos Stasę Pilypienę pripildė meilės, šilumos, džiaugsmo, su kuriuo ji nekantriai laukė savo vaikų.
„Norėjau ne vieno – mane užaugino daugiavaikė šeima, ir aš užauginsiu! Labai norėjau mergaičių ir pastojusi tikėjau, kad susilauksiu. Mojau ranka į visas kaimynių pranašystes apie berniuką. O jos ėmė ir išsipildė! Ak, kaip sielojausi: įsivaizdavau, kad jei bernas, tai būtinai pašėlęs, grubus, sunkiai auklėjamas. Virgilijus, atvirkščiai, buvo geresnis nei mergaitė: mielas, jautrus, paslaugus ir gudrus – jau būdamas dvejų metukų suvokė, kad jo mama nemato.
„Reikia eiti per gatvę – jis paima mane už rankos ir sako: „Mamyte, tik tu nebijok, pasitikėk manimi, – švelniai šypsosi S. Pilypienė. – Visi jo bendraamžiai mokykloje norėjo būti kosmonautais, o jis nuo mažens žinojo: gydys mamytei akytes. Tiesa, okulistu netapo – psichologiškai buvo sunku, tad pasirinko kardiologo specialybę.“
Septynerius metus laukusi mergaitės, bet nepastojusi moteris nusprendė ją įsivaikinti. Taip jos namuose atsirado vos 2 mėn. Edita.
„Vaikų namuose atsižvelgdami į mano neįgalumą siūlė vyresnes, jau ūgtelėjusias mergaites, bet aš nepasidaviau – kuo mažesnė, tuo geriau: pati norėjau auklėti, plauti vystyklus, stebėti, kaip kalasi dantukai“, – sako S. Pilypienė, našlaitę mylėjusi ir prižiūrėjusi kaip savo tikrą dukrą. Nors galėjo bet kada ją grąžinti atgal į vaikų
namus, to nepadarė ir po pusantrų metų susilaukusi dukters Undinės Dianos.
Lengva motinystė
Reginčios mamos ne kartą stebėjosi, kaip aklai moteriškei sekasi suvaldyti atžalas.
„Niekada nesikeisčiau su jokia reginčia mama. Auklėti vaikus man buvo lengva ir paprasta, nesu ištarusi nė vieno blogo žodžio, tik perspėdavau, kad niekam nedarytų to, kas jiems patiems nepatiktų.
Būdavo, vos iškišu galvą pro langą, vaikai iš karto klausia: „Mamyte, gal tau ką padėti?“ Kol buvo maži, kiekvieną vasarą važiuodavome prie jūros. Aš sėdžiu kur tolėliau, o jie prie kranto smėlio pilis stato – klauso, nes paprašiau į vandenį nelįsti, – prisimena garbaus amžiaus moteris, visur ėjusi ir lydėjusi savo atžalas. Ji juokiasi, kad net vidurinę keturis kartus baigė: į visus susirinkimus ėjo, visas pamokas kartu ruošė, tiesa, rašybos patikrinti negalėjo.
Besistengdama dėl vaikų, kuriems pajūry jau pasidarė nebeįdomu, ji tarybiniais laikais sumanė ir sodybą įsigyti. Apžiūrėjo net septynias, kol rado jaukią vietelę prie Veisiejų. Vaikai buvo mamos akys: nupasakodavo, kaip kas atrodo, kur yra miestelis, ar yra koks tvenkinys, ar toli miškas. O išsirinktos sodybos maketą su sienomis, durimis, langais sūnus nulipdė iš plastilino, tad naujajame būste S. Pilypienė vaikščiojo kaip nuosavame bute.
„Saugoju kaip savo ausį!“
„Nežinau, iš kur tokie geri mano vaikai, aš tai pasiutusi buvau. Zodiako ženklas – Avinas, tad turiu visur būti lyderė, nugalėtoja, o gimiau Gyvatės metais – tokie žmonės gali ir pro adatos skylutę pralįsti!“ – juokiasi S. Pilypienė, gyvenime sėkmingai įveikusi visus likimo siųstus išbandymus.
Negali nesistebėti jos neišsemiamu optimizmu, veiklumu, sveikomis ambicijomis ir humoro jausmu – ji neverkia ir neaimanuoja, nelaukia, kol kas užjaus, ir svetimų pagalbos neprašo. „Prie aklumo nepripratau – man akyse nei tamsu, nei balta, o pilka. Atrodo, nubrauksiu šį šydą ir nušvis vaivorykštė, sužaliuos miškas... Kaip kas atrodo, puikiai atsimenu iš vaikystės“, – sako moteris.
Visą gyvenimą ji vaikšto be neregių lazdelės, puikiai orientuojasi, kur kokia gatvė, pastatas, kaip nuvažiuoti į reikiamą vietą. Tiesa, dabar vaikai vienos jos iš namų neišleidžia, sako, tiek vaikų ir anūkų užauginusiai gėda be palydos eiti. O anksčiau ji vaikščiojo tiesiai ir guviai: „Buvau labai gudri: girdžiu, kad man reikiama kryptimi bateliai kaukši, paskui juos ir einu net nesvyruodama. Tik bateliai nusuko, pasilenkiu, vaidinu, kad kažką taisau ar rankinėje krapštausi, iki sulaukiu kitų aiškiai kaukšinčių kulniukų. Parduotuvės duris surandu išgirdusi jų trenksmą, o supančius mane stambesnius objektus pagal aidą.“
Moteris patvirtina, kad aklo žmogaus klausa itin jautri – girdi net kaip po smarkaus lietaus vanduo sunkiasi į žemę. „Kartais norėtųsi girdėti bent kiek mažiau, bet aklam tapti dar ir kurčiam – nėra nieko baisesnio. Tad kalbėdama apie daiktus sakau: „Saugoju kaip savo ausį!“ – šmaikštauja pašnekovė.
Ir visgi kartais jos veidą aptemdo liūdesio šešėlis: aklam žmogui pagalbą pasiūlo ne visi, kai kas bando apgauti. Iš parduotuvės S. Pilypienė kartais parsineša sugedusius produktus – ten ji daugiau nebeužsuks; kartais pardavėjos neteisingai atiduoda grąžą – jos neįvertina, kad visas metalines monetas moteris puikiai pažįsta, o štai su banknotais kur kas sunkiau.
Mezgimas, knygos ir daina
Pasak S. Pilypienės, aklas žmogus daug ką gali. Ji nesunkiai įveria siūlą į adatą, puikiai siuva, tiesa, renkasi neprabangius audinius, bet dar gražiau – mezga. Jos spintoje kelios krūvos megztinių, prie kiekvieno – šalikas ir ne kumštinės, o pirštuotos pirštinės! Mezginiai išmarginti spalvomis, išpuošti įmantriais raštais.
„Kaip? Ogi visai paprastai! „Nusipiešiu“ schemą Brailio raštu: brūkšnelis – pagrindo raštas ar pagrindinė spalva, šeši taškiukai – rašto akis ar kita spalva. Iš karto perskaitau vieną eilutę ir mintinai mezgu, viską prisimenu. Savo vaikams ir anūkams iki 7 m. mezgiau viską, ką galima numegzti. Šiuo metu mezgu kojines ir šalikus“, – pasakoja išradinga moteris.
Daugelis mūsų megzdamos įsijungiame televizorių, o ji – skaito knygas (akliesiems knygos yra įgarsintos), mėgaujasi kelionių po užsienį pasakojimais, žavisi Stendaliu, V. Hugo, Dž. Londonu, A. Zurba, V. Bubniu ir J. Baltušiu – jų žodis moko kalbos rišlumo, praplečia akiratį. Kartais S. Pilypienė „žiūri“ ir televizorių, tačiau jo laidose stinga kultūros, todėl dažniau klausosi radijo.
Aklos moters namuose griežta tvarka. Ji puikiai žino, kur kabo rankšluostėlis, kur sudėti vyšnių uogienės stiklainiukai; tabletes išmoko atsirinkti pagal formą, o verdantį vandenį į puodelį pila laikydama rankose virš kriauklės – pagal svorį ir šilumą žino, kiek vandens jau pripylė. „Gyvenime nesu nusiplikiusi rankų ar kokį valgį pagadinusi. Galiu paruošti bet kokius pietus, išvirti balandėlius, sriubą, tiesa, kepti blynus man sunkiausia“, – prisipažįsta S. Pilypienė.
Sulaukusi garbaus 82 m. amžiaus ji dar dainuoja Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų folkloro ansamblyje „Kanapija“. „Aš visai nenoriu liūdėti – realizuoti save man padeda knygos, mezgimas ir daina“, – sako optimizmu trykštanti S. Pilypienė.
