Daugybė mozambikiečių vyrų dirba aukso, deimantų kasyklose Pietų Afrikos Respublikoje, iš ten tik kartą per metus grįždami aplankyti savo likimo valiai paliktos šeimos. Ir neretai parveža mirtiną „dovanėlę“ jų laukiančioms moterims... AIDS ypač paplitusi tarp kasyklose kiaurus metus triūsiančių darbininkų.
Vedybų "tradicijos"
Ne tik Mozambiko, bet ir kaimyninių Afrikos šalių moterų gyvenimas katorgiškai sunkus ir beteisis. Jos prievartaujamos, perkamos, keičiamos, mušamos, parduodamos... Greičiausias, lengviausias, pigiausias ir labiausiai paplitęs kelias į santuoką Umutaros provincijoje Šiaurės rytų Burundyje yra pagrobti merginą ir ją išprievartauti!
Judith Kanzayire, 29 metų trijų vaikų motina, pripažįsta, kad ji yra būtent tokios santuokos auka. Paklausta, ar ji laiminga tokioje šeimoje, o gal ilgainiui pamilo savo prievartautoją, garsiai nusijuokusi atsako: „Aš esu jo žmona, ir tiek. O ką mums daryti? Nėra kito pasirinkimo, lieka visa tai priimti ir gyventi“.
Charles Rutabayiru teigia, kad jeigu nebūtų pagrobęs savo žmonos prieš keletą metų, tai nežinia, ar kada nors būtų sugebėjęs legaliai vesti: „Labai brangiai kainuoja, norint susituokti tradiciniu būdu – privalai turėti apie 200000 Ruandos frankų (400 USD – į šią sumą įtraukiamas mokestis už nuotaką gyvuliais ir vestuvių išlaidos – aut. past.)“. Tai regionas, kuriame 90 proc. gyventojų mėnesio pajamos vos 4 doleriai, o viengungystė vertinama kaip nelaimė, gėda, prakeikimas ar pražūtis. Todėl daugelis jaunų moterų tiesiog svajoja būti greičiau pagrobtos ir išprievartautos, kad tik neliktų vienišos.
Šis baisus procesas visiškai nevaldomas. Daugelis 16–22 metų merginų, išėjusios į turgų, kaimyninę fermą ar darbą laukuose, dažnai negrįžta namo. Pakeliui jas grobia jaunų vyrų gaujos. Besipriešinančios sumušamos ir visų išprievartaujamos, o paskui pristatomos nuotakas užsisakiusiems vyrams.
Po keleto dienų būsimasis žentas atveda dingusią merginą tėvams, atsiprašo už pagrobimą ir pasiūlo atiduoti vieną karvę mainais į dukterį. Tėvai neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti. Jei jie prieštaraus, prievartautojas atsisakys imti ją į žmonas, apšauks paleistuve, ir mergina liks pasmerkta senmergystei.
Šalyje, kurioje iš 7,5 milijono žmonių pusė milijono serga AIDS, ši nauja vedybų „tradicija“ yra tikras Damoklo kardas.
AIDS - po paslapties ir gėdos skraiste
Afrika – labiausiai AIDS epidemijos nusiaubtas žemynas, jame gyvena daugiau nei 25,4 mln. ŽIV nešiotojų iš 39,4 mln. pasaulio mastu. Liga neaplenkė ir mano namų Mozambike. Vos prieš mėnesį į mane žvelgė sutrikusios, didelį skausmą ir netektį išgyvenusios akys. Pagalbos kreipėsi vienas iš mano apsaugos darbuotojų, kurio žmona staiga mirė. Vyras prašė lentų karstui sukalti, nes nupirkti tikrą karstą nebūtų užtekę jo atlyginimo.
Tada nedrįsau sutrikusio žmogaus kamantinėti, dėl kokių priežasčių jis neteko žmonos, o jųdviejų vienerių metukų sūnus – motinos. Moteriai buvo tik 23 metai, ji mirė skausmuose nuo dizenterijos ir maliarijos. Gydytojai neįvardijo tikrosios mirties priežasties, o gal vyras tiesiog jos neišgirdo... Gal ir nenorėjo išgirsti.
Apie AIDS čia, Mozambike, vietiniai gyventojai mažai kalba. Mirtinas virusas apsuptas paslapties ir gėdos. Vieni tai tyliai vadina „suliesėjimo liga“ (angl. slim desease), kiti – „turėti gyvatę pilve“, treti teigia, kad ši liga – baltųjų prasimanymas, sukurtas juodaodžių seksualiniam gyvenimui kontroliuoti siekiant šeimos planavimo tikslų – ne daugiau kaip trys vaikai!
Vietiniai šamanai pasakoja, kad tai liga, pasirodanti baltu balandžiu sapne. ŽIV ir AIDS skina gyvybes vieną po kitos. Vietinėse Matolos kapinėse nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro skamba maldos už mirusiuosius...
Liga negaili net vaikų
Po savaitės tas pats apsaugos darbuotojas Dionizas atvedė parodyti man savo vienerių metukų sūnų. Vos valdžiau emocijas žvelgdama į bado išsekintą kūnelį ir kupinas baimės kūdikiškas akis. Berniukas manęs bijojo. Tiesė savo mažutes, atviromis nedidelėmis žaizdelėmis nusėtas rankutes į tėvą, krečiamas keisto drebulio.
Nusiminęs našlys aiškino, kad jo vaikas dažnai serga dizenterija, išvemia suvalgytą maistą, kamuojasi nuo pilvo skausmų ir nuolat verkia. Pasiteiravau, kuo jis mažylį maitina. Dionizas tik mostelėjo rankomis sakydamas, kad visi jie valgo tai, ką turi. O kol motina buvo gyva, vaikutis mito jos pienu.
Atnešiau išaugtų savo sūnaus drabužių, aprengiau berniuką šilčiau. Apmovėme net keletą kojinių, kad jos bent šiek tiek prilaikytų nuo kojyčių vis krintančius naujagimio batukus. Pasvėriau berniuką. Su drabužėliais ir nebenaujomis sauskelnėmis mažylis svėrė vos 6 kilogramus. Tėvas į mano klausimą apie žaizdotą kūnelį atsakė, kad sūnų taip sukandžioję uodai.
Nepatikėjau Dionizu. Dar kartą gerai įsižiūrėjau į mažylio akutes. Nupurtė šaltas drebulys nuo savo pačios minčių. Vaiko akių obuolius juosė geltoni apskritimai, jo žvilgsnį buvo be galo sunku apibūdinti – tarsi išdžiūvusių akių žvilgsnis. Netikėtai berniukas pravirko. Verkė be ašarų... Teisingiau, ne verkė, bet tyliai rėkė – lyg iš skausmo, lyg iš alkio. Nuraminome jį pienu, jogurtu ir bananais. Vaikutis noriai valgė ir atsargiai į mane dirsčiojo. Jau nebebijojo...
Garsiai ištariau, kad vaikui reikia profesionalių gydytojų pagalbos – jis išsekęs nuo bado, kankinamas sunkios ligos, galbūt net AIDS. Tas žodis išsprūdo netikėtai. Pastebėjau, kaip Dionizo akys užsidegė pykčiu. Jis staigiu judesiu užsimetė sūnelį ant nugaros, perrišo skarą jam prilaikyti ir susiruošė eiti. Sustabdžiau jį žodžiais, kad noriu jam ir berniukui padėti. Apsiraminę susitarėme, kad nupirksiu vaikui reikalingo maisto visam mėnesiui, vitaminų ir vaistų žaizdoms, o tėvas jį prižiūrės, maitins, gydys ir po mėnesio vėl atves man parodyti. Sutarėme, kad jei vaiko svoris neaugs, Dionizas leis padaryti kraujo tyrimą ir AIDS testą.
Deja, mėnesio mažylis neišgyveno... Jis mirė ligoninėje, mirties priežasties Dionizas nežinojo. Nebuvau tuo metu Maputu, bet išgirdusi, kas atsitiko, prisiminiau keistai pageltusį bevandenių vaiko akių žvilgsnį. Gyvendama Afrikoje sutikau ne vieną sergantį AIDS, juos tarp sveikųjų atskiriu iš žvilgsnio. Neklydau užsimindama mažylio tėvui apie šią diagnozę.
Dionizas netrukus vėl užsuko pas mane, šį kartą be emocijų veide. Tamsūs drabužiai plevėsavo ant išdžiūvusio jo kūno, galvos plaukai vietomis praretėję arba išvis iškritę, iš gilių akiduobių į mane žvelgė toks skausmingai pažįstamas žvilgsnis – pageltęs, bevandenis...
Tragiška šeimos istorija
Ramiai pasidomėjau Dionizo šeimos istorija. Jis vedė 2000-aisiais, po poros metų susilaukė pirmojo sūnaus, kuris mirė po pusmečio. Paskui vėl gimė sūnelis. Šiemet vos per pusantro mėnesio Dionizas palaidojo jauną žmoną ir antrąjį vaiką. Liko vienas kaip pirštas...
Paklausiau, ar jis ką nors žino apie AIDS. Vyras palinkčiojo galva – tai labai bloga ir nešvari liga. Mėginau jį įtikinti, kad ji ir yra viena iš pagrindinių daugelio mozambikiečių mirties priežasčių. Norėjau, kad jis pats apsispręstų dėl AIDS testo. Jei Dionizas yra viruso nešiotojas ar jau serga šia liga, drauge ieškotume gydymo. Rimčiau pasidomėtume, kodėl išmirė visa jo šeima, galbūt bent jį pavyktų išgelbėti nuo staigios mirties. Galiausiai apsaugotume nuo užkrėtimo kitus žmones. Testas – nemokamas, reikia tik drąsos mesti iššūkį šalia tykojančiai mirčiai.
Dionizas pasirodė po kelių dienų su vizitinę kortelę primenančia popieriaus skiaute. Numeris – 14, atsakymas – teigiamas. Tai man nebuvo didelė naujiena, juk nujaučiau... Atsakymas patvirtino spėliones. Pirmą kartą gyvenime savo rankose laikiau mirties nuosprendį gyvam žmogui.
Mūsų pokalbį iš anglų į portugalų kalbą vertė šeimos vairuotojas, jo klausėsi kitas apsauginis. Dionizas nejaukiai muistėsi, numaniau, kas vyksta jo širdyje. Gėda, pyktis, beprasmybės jausmas ir troškimas gyventi, neturėjimas ką prarasti ir sutrikimas, noras kuo daugiau sužinoti ir svarbiausias klausimas – ką toliau daryti. Stovėjau priešais kaip bene vienintelė, galinti įžiebti viltį jo širdyje ir akyse, mažytę viltį bent šį kartą.
Tvardydama susijaudinimą šnekėjau taip, tarytum jis sirgtų paprasčiausia sloga. Rūpėjo ne tik jam, bet ir mūsų besiklausantiems vyrams suteikti žinių apie baisųjį virusą, apsisaugojimo priemones, galimybes ir būtinybę pasitikrinti, saugoti save ir artimuosius. Jie nežinojo, kad serganti ir kūdikį maitinanti motina virusą gali perduoti vaikui. Būtent taip nutiko Dionizo šeimoje. Dar padrąsinau jį pažadėjusi, kad kiek galėdama rūpinsiuosi jo gydymu, jei to reikės.
Dabar Dionizas, dirbantis mūsų namuose, kiekvieną dieną gauna didžiulę porciją proteinų turtingo maisto, vaisių, vitaminų. Jis lankosi ligoninėje, drąsinu jį, kad reikia pamažu išmokti susigyventi su liga, įprasti saugoti save ir kitus. Dionizas įdėmiai klausosi ir, slėpdamas savo tikrąsias emocijas, linkčioja galva... Jis nori gyventi!