Mūsų pirmas susitikimas buvo keistas, įdomus ir lemtingas. Ramų rudens vakarą leidau laiką su grupiokėmis viename prekybos centre: apsipirkinėjom, čiauškėjom, vakarieniavom ir t. t.
Prieš kelias dienas internetinėje svetainėje buvau apsikeitusi numeriais su vaikinuku, į kurį pernelyg daug dėmesio nekreipiau, persimesdavom tik keliais žodeliais ir tiek.
Tačiau tą vakarą, po pasibuvimo su draugėmis, kažkaip dar nesinorėjo namo, ir parašiau jam, kad noriu susitikti: nei pasipuošus buvau, kaip į pasimatymą, nei ką, tiesiog ekspromtu viskas įvyko. Tas internetinis vaikinukas atvažiavo į prekybos centrą Vilniuje, aš iš trečio kavinių aukšto leidausi ekskavatoriumi žemyn, o jis kilo.
Taip ir susitikome. Ir jau beveik tris metus esame kartu. Iš pradžių jis man nepasakyčiau, kad labai patiko, bet traukė tik tai, kad mes esame labai skirtingi, neradome visai jokių bendrų sąlyčio taškų: jis fizikas, aš lituanistė, jis mėgsta kompiuterinius žaidimus, o aš knygas..., tačiau jis mane taip traukė, kaip joks kitas vaikinas.
O dabar taip gyventi, šlifuotis, atrasti! Džiaugiuosi dėl to vakaro ir dėl savo pasirinkimo. Taigi ačiū internetui, kad jau galiu svajoti apie nuotakos suknelę:)“
Barbora
