1. Kepeniko kapitonas
Friedrichas Wilhelmas Voigtas (1849-1922 m.) didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kalėjime, nuteistas už vagystes, įsilaužimus ir dokumentų klastojimą, o galiausiai išgarsėjo, kai 1906 m. spalį įgyvendino savo „kriminalinį šedevrą“. Persirengęs Vokietijos kariuomenės kapitono uniforma (kurią jis po dalį susirinko iš dėvėtų drabužių), Wilhelmas pasinaudojo tuo, kad iš prūsų / vokiečių karių buvo reikalaujama nekvestionuojamai paklusti įsakymams.
Įsijautęs į vaidmenį jis vadovavo dviem nedidelėms kareivių grupėms (atleidęs seržantą, kuris būtų galėjo patikrinti jo kaip karininko įgaliojimus) ir užėmė Kepeniko rotušę (netoli nuo Berlyno). Pareiškęs, kad miesto valdžia įtariama sukčiavimu, jis privertė karius saugoti pastatą, o pats „konfiskavo“ kiek daugiau nei keturis tūkstančius markių. Po to išėjo, liepęs kareiviams palaukti pusvalandį, o pats, persirengęs civiliais drabužiais, paprasčiausiai dingo.
Vėliau F. Voigtas buvo suimtas, jam skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau po kurio laiko jis sulaukė kaizerio Vilhelmo II malonės. Galiausiai F. Voigtas tapo tarptautine įžymybe, kuri sužavėjo ir vokiečius, ir užsieniečius tuo, kad sugebėjo parodyti visą vokiečių militarizmo absurdiškumą.
Atlikdamas machinacijas jis sugebėjo susikrauti nemenką turtą ir išėjęs į pensiją galėjo komfortiškai gyventi, tačiau patyrė finansinį bankrotą dėl infliacijos, kilusios po Pirmojo pasaulinio karo.
Apie jį buvo sukurti keli filmai, pjesės ir televizijos dramos.
2. Princesė Karabu
1817 m. Amsberyje, Glosteršyro grafystėje atsirado jauna moteris, kalbanti keista kalba ir apsirengusi egzotiškais drabužiais. Vėliau paaiškėjo, jog tai princesė iš Ost Indijos, kurią pagrobė piratai, tačiau kuriai pavyko išsigelbėti, iššokus iš jų laivo Bristolio įlankoje.
Princesė Karabu (1792–1864 m.) akimirksniu sukėlė vietos aristokratų susidomėjimą savo keista kalba ir įpročiais ir padarė neišdildomą įspūdį žmonėms, apsilankiusi madingame Bato kurorte.
Tačiau galiausiai išaiškėjo, kad vadinamoji princesė viso labo tėra Mary Willcocks, batsiuvio iš Devono dukra. Po to, kai ją demaskavo, Mary išvyko į Ameriką, kur žinomumas jai leido susitaupyti šiek tiek pinigų rodantis žmonėms, o vienu metu ji susikrovė nemenką turtą pardavinėdama dėles medicininiais tikslais. Galiausiai ji grįžo į Angliją, kur ir baigė savo dienas.
Įdomus faktas: istorija apie tai, kad ji apsistojo (arba buvo išmesta į krantą po laivo katastrofos) Šv. Elenos saloje, kurioje gyvenęs ištremtasis imperatorius Napoleonas ją įsimylėjo, deja, yra išgalvota. 1994 m. buvo sukurtas filmas „Princesė Karabu“, ir Mary vaidmenį jame suvaidino Phoebe Cates.
3. Lobsang Rampa
Lobsang Rampa parašė kelias knygas apie okultines ir rytų religijas, kurias noriai pirko Didžiosios Britanijos gyventojai šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Pirmoji iš jo knygų, „Trečioji akis“, pretendavo tapti tibetiečių vienuolio memuarais ir buvo publikuota nepaisant to, kad leidėjai abejojo jų autentiškumu.
Vėliau L. Rampa buvo demaskuotas: paaiškėjo, kad jis iš tiesų yra Cyrilis Henry Hoskinas, vandentiekininko sūnus. Susitikimo metu jis šito nepaneigė ir paaiškino, kad sutiko, jog jo kūną užvaldytų Lobsang Rampos siela, kai iškrito iš medžio bandydamas nufotografuoti pelėdą.
Hoskinas/Rampa parašė dar kelias knygas, kurios daug prisidėjo prie budizmo populiarizavimo Britanijoje ir Amerikoje. Vieną iš knygų, „Gyvenimą su lama“, pasak rašytojo jam padiktavo jo mylima siamo katė Mrs. Fifi Greywhiskers.
4. Josephas Cyras
Ferdinandas Demara gimė pasiturinčioje Masačiusetso šeimoje, bet sulaukęs šešiolikos išėjo iš namų, nes norėjo tapti vienuoliu, o 1941 m. įstojo į JAV kariuomenę. Tai tapo jo kaip apsišaukėlio karjeros pradžia.
F. Demara pasisavino bičiulio vardą, dezertyravo, vėl tapo vienuoliu, tada įstojo į JAV karinį jūrų laivyną, suvaidino savižudybę ir pasivadinęs dar kitu vardu tapo psichologijos dėstytoju. Po to, kai F. Demara buvo sulaikytas ir atsėdėjo terminą už dezertyravimą, jis įstojo į kitą religinį ordiną, o vėliau ir vėl pasivadino jauno pažįstamo gydytojo vardu.
Kaip gydytojas Josephas Cyras Korėjos karo metu jis dirbo chirurgu kanadiečių eskadrinio minininko borte. Kai į laivą buvo atgabenta šešiolika sužeistųjų, jis skubiai perskaitė kelis medicinos vadovėlius ir sėkmingai operavo visus sužeistuosius.
Tikrojo J. Cyro motina perskaitė apie operaciją laikraštyje ir apsišaukėlį apskundė, tačiau Kanados karališkasis laivynas nusprendė neteikti kaltinimų, tad F. Demara grįžo į JAV, kur keisdamas pseudonimus dirbo įvairius darbus. Pavyzdžiui, ligoninės kapelionu Kalifornijoje, tačiau kai ši apgavystė taip pat buvo demaskuota, jam vis dėlto buvo leista likti šiose pareigose, nes jis buvo populiarus tarp pacientų ir personalo. Jis atliko paskutines apeigas aktoriui Steve‘ui McQueenui, kai šis 1980 m. mirė.
Filme „Didysis apsišaukėlis“ F. Demarą suvaidino Tony Curtisas.
5. Elizabeth Bigley (Cassie L. Chadwick)
Kanadoje gimusi Elizabeth Bigley buvo pasivadinusi keliomis pavardėmis (ji kelis kartus buvo ištekėjusi), ir lėšų pragyvenimui prasimanydavo kaip aiškiaregė, viešnamio savininkė, taip pat sukčiaudavo. Ji buvo patyrusi mėgdžiotoja ir nusikaltėlė, keičianti asmenybes. Ji tvirtino esanti nesantuokinė pasakiškai turtingo plieno magnato Andrew Carnegie dukra. Ji tvirtino, kad jis jai, esą, davė kelių milijonų dolerių vertės vekselius, ir po jo mirties ji neva turinti gauti pasakišką sumą.
Dėl to bankai jai skolino labai dideles sumas. Ji teisingai įvertino, kad niekas neklausinės apie ją pono A. Carnegie. Be to, visi kreditai jai buvo duodami už absurdiškai didelius procentus – šio fakto bankai afišuoti nenorėjo.
Per aštuonerius metus E. Bigley gavo nuo dešimties iki dvidešimties milijonų dolerių ir gyveno prabangoje, įsigijo kelis deimantų vėrinius ir ištaigingą namą su prabangiu interjeru ir auksiniais vargonais.
Kai E. Bigley galiausiai buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, teisme dalyvavo ir Andrew Carnegie. Didžiausia šios bylos sensacija buvo ta, kad jai leido į kalėjimo kamerą pasiimti daugybę prabangių daiktų. Ji ten ir mirė per savo 50-ies metų jubiliejų.
6. Pojaiso valstybės kazikas
Škotijoje gimęs Gregoras MacGregoras į Didžiosios Britanijos kariuomenę įstojo būdamas šešiolikos ir tarnavo joje iki 1810 m., tada išvyko į Pietų Ameriką kautis su prieš ispanus kariaujančiais sukilėliais Venesueloje ir Naujojoje Granadoje (dabartinė Kolumbija), kur susigadino savo karinę reputaciją.
1821 m. grįžęs į Didžiąją Britaniją Gregoras MacGregoras pareiškė, kad jis buvo kazikas – Pojaiso valstybės valdovas. Pojaisas, pasak jo, yra šalis su palankiu klimatu, derlinga žeme ir ji neva yra britų kolonija.
Surengęs įtaigią ir gan agresyvią reklamos kampaniją G. McGregoras surinko didelę investicijų sumą ir išsiuntė ten grupes kolonistų, kurie, atvykę į vietą, labai nusivylė tuo, ką pamatė. Kai kilo skandalas, jis panašią schemą pabandė įgyvendinti Prancūzijoje, tada ėmėsi smulkesnių aferų, ir nė už vieną iš jų nebuvo nubaustas.
Persikėlęs į Venesuelą G. McGregoras pareikalavo šios šalies pilietybės ir garbės generolo titulo, o galiausiai buvo pripažintas išsivadavimo judėjimo didvyriu. Kai 1845 m. jis mirė, buvo palaidotas su visa karine pagarba, o jo karstą lydėjo prezidentas ministrų kabineto atstovai.
Pojaiso valstybė jo naudotuose žemėlapiuose yra dabartinio Hondūro teritorijoje – ten ir šiais laikais daugiausiai laukinė gamta.
7. George‘as Psalmanazaras
1704 m. Londono knygynuose atsirado istorinis ir geografinis vadovas apie Formozos salą. Jo autorius George‘as Psalmanazaras tvirtino gimęs šioje saloje (dabartinis Taivanas), kurioje buvo apsilankę vos keli europiečiai. Tai, kad jo oda balta (greičiausiai, jis buvo prancūzas) jis aiškino tuo, jog Formozoje aukštesnės klasės atstovai, tokie kaip jis, gyveno po žeme.
Knyga buvo labai populiari. Joje buvo pilna įvairiausių smulkmenų apie Formozos gyventojų gyvenimą ir papročius: jis teigė, kad Formozoje valgyti žmogieną laikoma vulgariu, bet ne amoraliu elgesiu, ir kad kasmet ten paaukojama aštuoniolika tūkstančių berniukų. Knygos iliustracijose buvo vaizduojami įvairių klasių ir profesijų Formozos gyventojai, taip pat aprašyta formoziečių kalba, gramatika ir abėcėlė.
G. Psalmanazaras užsitarnavo didelį pasitikėjimą ir simpatijas protestantiškoje Britanijoje tvirtindamas, kad iš jo šalies jį išvijo katalikų misionieriai. Po kelerių metų jo istorijų patikimumas ėmė kelti abejones, nes atsirado žmonių, kurie iš tiesų lankėsi Formozoje. 1710 m. G. Psalmanazaras tapo pajuokos objektu ir jam teko įsidarbinti tarnautoju.
Jis nugyveno dar penkiasdešimt trejus metus, ir visą ilgą likusį gyvenimą jam teko atpirkti savo melagystes. Jis sąžiningai mokėsi. 1749 m. jis parašė straipsnį apie Formozą geografijos vadovėliui, kuriame demonstratyviai išjuokė ankstesnį savo paties pasakojimą.
Kaip pasakojo G. Psalmanazaro draugas ir nuolatinis sugėrovas daktaras Johnsonas, senatvėje G. Psalmanazaras buvo malonus, gerbiamas ir mylimas bendruomenės narys.
8. Pilkoji Pelėda
Archibaldą Stansfeldą Belaney vaikystėje paliko abu tėvai, ir jį Hastingse užaugino valdinga snobė teta, kurios jis nekentė. Gali būti, kad būtent dėl to, jog buvo nelaimingas šeimoje, jis ėmė gyventi susikurtame pasaulyje, kuriame ypač žavėjosi indėnais ir leido ilgas valandas praktikuodamas peilių mėtymo ir šaudymo įgūdžius.
Po to, kai A. Belaney atleido iš darbo vietinėje medienos įmonėje, nes jis beveik visiškai sunaikino įmonės patalpas (kiti jo pomėgiai buvo loterijos ir savadarbių sprogmenų gamyba), jis emigravo į Kanadą, kur dirbo gidu ir kailinių žvėrių medžiotoju Šiaurės Ontarijuje. Per tą laiką jis įsijautė į Pilkosios Pelėdos tapatybę ir ėmė tvirtinti, kad jo tėvas škotas, o motina apačė.
Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, Pilkoji Pelėda tarnavo Kanados kariuomenėje, kiti kariai jį vertino už snaiperio ir peilių mėtytojo įgūdžius ir žavėjosi jo gebėjimu itin ilgą laiką išbūti niekieno žemėje nejudant, tarsi sekant grobį. Jis turėjo kelias žmonas arba sugyventines, ir pasidavęs vienos jų, Gertrude‘os Bernard, įtakai Pilkoji Pelėda nustojo prekiauti sumedžiotų gyvūnų kailiais ir tapo gamtos gynėju, o tarp karų paskelbė kelias knygas ir straipsnius, kurie jį išgarsino.
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis skaitė paskaitas Didžiojoje Britanijoje, paskaitų turo metu jo pasisakymus išgirdo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Pilkoji Pelėda buvo šiuolaikinio gamtosauginio judėjimo pionierius.
Demaskuotas jis buvo tik po mirties 1938 m.
A. Belaney žygdarbiai buvo parodyti biografiniame 1999 m. filme „Pilkoji Pelėda“, kurį režisavo Richardas Attenborough, o pagrindinį vaidmenį suvaidino Pierce‘as Brosnanas.
