70- metis Lietuva susižavėjęs britas: kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis

Kai kasmet šimtai lietuvių su pilnais lagaminais pakėlę sparnus nekantrauja išvykti į Londoną, britas Terence Rose, ar tiesiog – Terry, vis svarsto, kaip pagaliau pasiryžti nuvykti į Lietuvą.

Pasiryžti – tai atrasti laiko ir įveikti skrydžio lėktuvu baimę arba nusiteikti ir pasiruošti įveikti ilgiausią savo gyvenime 24val kelionę automobiliu. Šiandien mano pašnekovas, Terry, grįžęs iš kelių dienų iškylos su draugais po Lake District (liet. ežerų kraštas) kraštą šiaurės vakarų Anglijoje. Tris dienas iškylautojai mėgavosi grynu oru bei gamta ežeringoje vietovėje, 450 km atstumu nuo Londono.

Šiam interviu susitikome abiejų pamėgtoje kavinėje, kur Terry saulės nubučiuotais skruostais ir plačia bei, kaip visad, nuoširdžia šypsena jau laukė manęs ateinant. 70-ties metų britas, su marškinėliais, ant kurių pavaizduoti Gedimino stulpai, atrodytų lyg eilinis lietuvis emigrantas. Tiesa, retai kada sutiksi tokio amžiaus tautietį (nebent turistą), ypač vieną ir be jaunimo palydos vaikščiojantį Londone. Būdamas mandagių manierų, mano bičiulis Terry atsistoja su manimi pasisveikinti, pasibučiuojame į skruostus ir pradedame pokalbį.

- Terry, ar žinote ką reiškia ženklas ant Jūsų marškinėlių?

- The columns of Gediminas! – net negalvojęs atsako. – Vytauto laikais Lietuva buvo didžiausia šalis Europoje. Valdos driekėsi iki pat Juodosios jūros. Aš manau, jog visa Europa turime dėkoti Lietuvai, nes ji buvo lyg siena, sauganti mus nuo Mongolų invazijos.

Lietuvos istorija mano pašnekovui jau gerai žinoma. Svarbiausios datos, faktai bei įvykiai, kuriuos jis pamini mums bekalbant, vargu ar yra taip pat gerai žinomi ir įsiminti kiekvieno lietuvio.

- Kaip jūs susidomėjote Lietuva ir kas būtent joje taip patraukė?

- Mano mama ir tėtis buvo baigę aukštuosius mokslus, jie visada man daug pasakodavo apie Europos šalis bei miestus. Mama sakė, kad Lietuva yra be galo graži šalis, jos nuomone – bene gražiausia visoje Europoje. Taip pat pamenu pasakojimus apie Lietuvos monarchiją iš istorijos pamokų mokykloje.

Mano domėjimasis jūsų šalimi itin sustiprėjo prieš kelerius metus po to, kai susipažinau su labai malonia mergina Živile. Ji dirbo kavinėje, kurioje prieš darbą rytais gerdavau kavą. Kas rytą vienam kitą bematant, užsimezgė paprasčiausias pokalbis, o aš jau ir taip buvau įsitikinęs, kad lietuviai – labai inteligentiški ir mandagūs žmonės.

Mergina gyveno 8 km nuo Jonavos, Čičinų miestelyje. Jai nuolat pasakojant apie Lietuvą, man pasidarė įdomu pamatyti tas vietoves, apie kurias kalbėta. Tada ir prasidėjo mano kelionės Lietuvoje virtualiu turu.

Mano, kaip lietuvės, nuostabai, Terry labai tvarkingai ir aiškiai taria miestelių pavadinimus ir labai tiksliai bei smulkiai nusako informaciją apie tam tikras vietoves. Kartą pasakojau jam kaip Lietuvoje ant Sartų ežero vyksta žiemos atrakcijos. Mums kalbant ir jam išgirdus bent vieną vietovės ar kaimelio pavadinimą, jis kaip mat užsirašo jį savo užrašų knygelėje, kad galėtų ten „pavaikštinėti“ ir kitą kartą man papasakoja savo įspūdžius. Praėjus savaitei po mūsų pokalbio apie Sartus, vėl susitikom. Terry pasiteiravus, kur tiksliai yra Sartai, trumpam susimąsčiau ir likau išties sužavėta, kai jis pasakė:

- Ar tai ne prie Zarasų?

Jis atidžiai studijuoja Lietuvos autokelių atlasą, skaičiuoja atstūmus ir įsimena vietoves. Suvedęs Youtube paskyroje žodelius „virtual tour in Lithuania“, Terry leidžiasi į keliones po Lietuvos miestus ir kaimelius.

- Koks miestas, ar vieta labiausiai patinka Lietuvoje?

- Man Lietuvoje patinka viskas. Žinoma, aš kalbu žiūrovo akimis, tikiu, kad jūs, galbūt, taip pat turit nesklandumų šalies ekonomikoje ar finansų sektoriuose. Jei vis tik bandyčiau išskirti tai, kuo labiausiai domiuosi, tai būtų Kaunas ir Kėdainiai. Didžioji dalis lietuvių draugų, gyvenančių čia, yra kilę iš šių miestų. Man labai patinka virtualiu turu važiuojant sustoti ir atidžiai apžiūrėti jūsų bažnyčias. Jos nepaprasto grožio. Ir, žinoma, gamta. Jūs turit šitiek laisvės. Ežerai, upės, upeliai! Tiek nedaug, bet taip reikalinga, norint pasijusti laisvam.

Terry tęsia:

- Galbūt atrodys kvaila, bet aš kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis. Ypač bendraudamas su tavimi ir kitais pažįstamais lietuviais. Mat mano mama turi škotiško kraujo, kurio, žinoma, turiu ir aš, o senovėje škotai vykdavo praktikuoti pagonišką religiją į Kėdainius. Nežinau, ar tai bent kiek susiję su mano kilme, bet tikiu ir džiaugiuosi, kad radau bent kažką bendro. Be to, labai džiaugiuosi, jog Anglija yra antra šalis po Islandijos pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1991-aisiais.

- Kodėl jūs vis dar neaplankėt Lietuvos?

- Nors tai tik kelios valandos lėktuvu, bet aš labai bijau skristi. O ilgos kelionės automobiliu, atrodo, man jau nebetinka. Savo draugams nuolat kvaršinu galvą apie Lietuvą, dėl to jie mane vis ragina ją aplankyti. Aš ruošiuosi. Ankščiau ar vėliau aš tikrai ten nuvyksiu, – šypsosi Terry.

Susipažinau su Terry dirbdama vietiniame bare, retkarčiais jam užsukant, aš vis pastebėdavau jo kuprinę su Lietuvos vėliavos spalvomis ir mes mielai leisdavomės į kalbas apie Lietuvą. Spalvas jis pats užsiklijavo iš lipnios juostos, per darbo pertrauką. Man būdavo keista girdėti kaip tikras anglas kalba apie mano Tėvynę. Jo balse ir veide visada švyti entuziazmas.

Terry nenustoja girti Lietuvos istorijos ir gamtovaizdžių. Jis nuolat klausia, domisi ir vėliau, kai ką nors išgirsta, pasižymi savo užrašų knygutėje. Vieną dieną jis užsuko į barą pasisveikinti ir parodyti man ir mano viršininkei (taip pat lietuvė) savo pirkinį – spalvotas ausines.

- Gaila, spalvos išdėliotos ne eilės tvarka, – sako Terry. Tai Jamaikos vėliava, bet bent kažkas panašaus į Lietuvos trispalvę.

Terry turi net kelias lietuviškas knygas. Jo kompiuterio ekraną puošia Kauno pilies nuotrauka iš paukščio skrydžio. Taip pat, jis kruopščiai mokosi lietuvių kalbos, sakydamas, jog geriau vėliau nei niekada. Elektroninius laiškus pradeda ir baigia lietuviškomis frazėmis: „Laba diena, labas rytas, sveika, iki greito, iki malonaus, gero vakaro, iki pasimatymo“. Terry kuprinėje visada atsiras vietos Tomo Venclovos poezijai ar anglų-lietuvių kalbos žodynėliui.

Kai baigėm pokalbį, padovanojau savo pašnekovui suvenyrinį Vilniaus šokoladinių saldainių rinkinuką. Kadangi esame draugai jau daugiau nei pusę metų, puikiai žinau jo aistrą Lietuvai ir jo gimtadienio proga jau esu įteikusi jam lietuviško midaus rinkinį bei saldainių asorti su Kauno miesto nuotrauka. Jis, atsidėkodamas mane taip pat nustebino lauktuvėmis iš Lake District krašto, tuo pačiu lietuviškai sakydamas „Tai maža dovanėlė jums“.

Prieš atsisveikinant, jis netikėtai manęs paklausia:

- Turbūt ir tu esi pasiilgusi namų?

Tada aš susimąstau:

- Labiausiai pasiilgstu savo šalies kvapo. Kartais Londone rytais, kai dar tik švinta, lauke galima užuosti metų laikus. Tėvynėje, kitaip nei čia, didmiestyje, jie turi labai skanų ir tyrą kvapą. Vasaros vakarai – tai šiltas, padžiūvusios žolės ir garuojančio tvenkinio vandens kvapas. Dar žiogų svirpimo garsas prieš temstant. Žiemą – tamsūs ir tylūs rytai, šalto oro ir kaminų dūmų kvapas. Po kojomis čežančio sniego garsas ir prieš akis žibintų apšviestos krintančios snaigės. Šito aš pasiilgstu labiausiai.

Pykdami ant valdžios ir pragyvenimo Tėvynėje, mes dažnai pamirštame, kokie dėkingi turėtume būti savo protėviams. Kol emigravę lietuviai užpykę skanduoja „negrįšim“, Terry gėrisi mūsų šalies grožiu ir karštai svajoja į ją nuvykti. Nepamirškim, jog atmetus visas neigiamas emocijas, mes esame kilę iš tvirto, gražaus ir pavydėtino krašto. Nuostabios šalies, kurioje gamta yra mūsų laisvė, dangus – nepriklausomybė, o kvapai – istorija bei atsiminimai. Šalies, kuria galima didžiuotis ir kuri yra mūsų namai.