Kodėl? Nes būtent jai galima dėkoti už britės E L James garsiosios erotinės trilogijos vertimą į lietuvių kalbą.
Apie vertimo subtilybes, stengimąsi įtikti Lietuvių kalbos komisijai bei tai, kodėl šios trilogijos knygas perskaityti yra būtina – interviu su leidyklos „Alma littera“ išleistų ir perkamiausios Lietuvoje knygos vertėja.
- Ar „Penkiasdešimt atspalvių“ trilogijos kūriniai – pirmosios erotinio pobūdžio knygos, kurias teko versti?
Ne, anksčiau nėra tekę versti erotinių romanų, tačiau šios knygos scenos nebuvo didelė naujiena, nes erotikos yra kone kiekviename romane. Esu vertusi ir brandesnių, ir brutalesnių erotinių scenų, pavyzdžiui, tokiuose romanuose kaip Anna Blundy „Oligarcho žmona“ arba Dorothy Koomson „Moteris, kurią jis mylėjo“.
- Ar prieš versdama knygą skaitėte kokių nors erotinių knygų, kad „įsigilintumėte“ į knygos stilių? Ar buvo sudėtinga versti šiuos kūrinius dėl aprašomų erotinių, sadomazochistinėmis detalėmis pagardintų scenų?
Ne, ruošdamasi vertimui erotinių knygų neskaičiau, kadangi erotinių scenų apstu šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, tačiau teko informacijos ieškoti internete ir labiau pasidomėti šia specifine tematika.
Autorių patirtis ir gvildenamos temos skirtingos, tad vertėjui tenka domėtis įvairiomis sritimis, pradedant biplano variklio konstrukcija, baigiant žiniomis apie tai, kaip per žirgų lenktynes anglų snobės lakuojasi nagus.
- Kas buvo sunkiausia verčiant šiuos romanus? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kurią erotinės trilogijos dalį išversti buvo sudėtingiausia?
Sunkiausia buvo lietuviškai pavadinti erotinius įrankius. Ne visi jie turi lietuviškus pavadinimus, bent jau ne tokius, kurie įtiktų Lietuvių kalbos komisijai, todėl šią problemą sprendėme drauge su redaktore.
Sunkiau buvo versti pirmą dalį, nes joje daugiausia sadomazochistinės terminologijos; kitos dalys šia prasme jau buvo „pramintas takas“.
- Angliškas pirmosios trilogijos dalies pavadinimas yra „Fifty Shades of Grey”. Grėjus – pagrindinio veikėjo pavardė, tad pavadinimą galima interpretuoti dvejopai – kaip „Penkiasdešimt Grėjaus atspalvių“ arba „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Pasirodžius šios knygos vertimui Lietuvoje, jos gerbėjai netgi piktinosi, kad pavadinimas išverstas neteisingai. Kodėl pasirinkote būtent tokį knygos pavadinimo variantą?
Pavadinimą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ pasirinkau todėl, kad stengiausi išvengti tiesmuko pavadinimo vertimo, kai jį galima interpretuoti dvejopai. „Pilki atspalviai“ – tai tarsi visuomenei nematoma Grėjaus pusė, tos savybės, kurias Anai tenka „lukštenti“. Kalbant plačiau, tai – tarsi pilkoji, privati, asmeniška zona, kuri trilogijoje po truputį atsiskleidžia ir tampa knygų „varikliu“. Be to, ši metafora leidžia skaitytojams patiems spręsti, kas jiems yra ta „pilkoji zona“, apie kurią paprastai viešai nekalbama.
- Kaip manote, kur slypi šios knygos populiarumo fenomenas? Dėl ko ši knyga parduota daugiau nei 80 mln. egzempliorių tiražu ir išversta į 50 kalbų?
Trilogijoje rašoma apie tai, kas įdomu kiekvienam, apie ką nekalbama viešai ir apie ką sunku sužinoti iš kitų šaltinių. Tai – „rasto paauglės dukters dienoraščio“ fenomenas. Netyčia jį radusi motina, jei labiau dukterį myli nei gerbia, vis tiek užmes akį į jo puslapius, – juk duktė nesipasakoja ir kitaip neįmanoma sužinoti, kuo ji „kvėpuoja“.
- Pati skaitėte ir originalią, ir verstinę knygą. Kurią patartumėte skaityti skaitytojams? Kodėl?
Baigusiems anglų filologijos studijas patarčiau perskaityti ir anglišką originalą, ir lietuvišką vertimą. O kiti skaitytojai... Tie, kurie nori sunkiai padirbėti, gali skaityti anglišką romaną, o norintiems atsipūsti ir pasimėgauti, rekomenduočiau lietuvišką.
- Kokia jūsų pačios nuomonė apie šią knygą?
Manau, tai yra trilogija, kurią reikia perskaityti, nes... kaimynė, vaikystės draugė, bendradarbė ir kitos jau tikrai perskaitė. O įdomumas – reliatyvi sąvoka. Man, kaip skaitytojai, yra ir įdomesnių romanų; kaip vertėjai, man ši trilogija buvo ir iššūkis, ir nauja patirtis.
