37 valandas povandeniniame laive įkalintą įgulą išgelbėjo neeiliniai triukai ir dvi paras trukęs skambutis į niekur

Įsivaizduokite beribį Šiaurės Atlanto vandenyną, kurio ledinėse bangose supasi plūduras, ant kurio stovi senovinis telefonas ir be perstojo skamba. Nepaprastai švarus ir gaivus oras išnešioja per kelias jūrmyles tą sielą stingdantį skambėjimą, tą pagalbos maldavimą. Kitame laido gale – 60 metrų gylyje – 28 žmonės beprotiškai tikisi, kad kas nors išgirs tą skambutį, pakels ragelį ir išgelbės juos. Tai buvo rekordiškai ilgas dviejų parų ilgumo skambutis. Jo kaina – dešimtys gyvybių.

Ko gero, to skambučio trukmė – rekordinė, tik delegacijos iš Guinnesso rekordų knygos tada šalia nebuvo, todėl jis taip ir liko neužregistruotas kaip ilgiausias.

Įsivaizduokite, kad tai vyksta panardintame metaliniame karste su tvankiu oru ir mažai maisto ar vandens arba visai be jo – kiekvienu momentu gresia sąmonės netekimas. Kažką panašaus galima įsivaizduoti Holivudo kino ekrane, tačiau tokio baisaus dalyko perspektyva atrodo beveik nesuvokiama. 38 žmonėms (kituose šaltiniuose teigiama, kad laivo įgula buvo iš 28 žmonių), plaukusiems USS S-5 1920 m. rugsėjį, tai nebuvo filmas. Šį sunkiai įsivaizduojamą 37 valandų pragarą, įkalinti plieniniame karste, vyrai ištvėrė didvyriškai. Ir ne tik ištvėrė, bet sugebėjo priimti tokius sprendimus, kurių laivybos istorijoje dar niekas nebuvo taikęs. Tik jie ir lėmė, kad visiems pavyko išsigelbėti.

Pažangūs povandeniniai laivai

XX a. pradžioje Jungtinės Valstijos vykdė S serijos povandeninių laivų statybą. Iš viso pavyko pagaminti 36 tokius laivus. Pagal to meto standartus projektą galima vertinti kaip iš tiesų sėkmingą. Kai kurie S serijos povandeniniai lavai išsilaikė iki 5-ojo XX a. dešimtmečio ir netgi buvo eksploatuojami per Antrąjį pasaulinį karą – patruliavo Aleutų ir Saliamono salų regione Ramiajame vandenyne.