15 metų gyveno su tironu: atleidau net tada, kai pirmą kartą buvau „įmūryta į sieną“

Amandos (vardas pakeistas) istorija yra apie tai, kaip sunku gyventi su „naminiu tironu“ ir dar sunkiau išsivaduoti iš tokios situacijos. Bet jai pavyko. Todėl ji nori patarti kitiems, ką reikia žinoti, kad netaptumėte smurto šeimoje auka.

Pirmiausia ji pabrėžia, kad su „naminiu smurtu“ taikstytis negalima. Smurtautoju gali tapti bet kas – sutuoktinė ar sutuoktinis, broliai, seserys, suaugę vaikai, tėvai ar bet kurie kiti asmenys, su kuriais gyvenama viename bute. Smurtas šeimoj gali baigtis tragedija, todėl svarbu laiku išnešti sveiką kailį.

Pati Amanda puikiai tai suprato, tačiau tol, kol vyko psichologinis teroras, ji nesiryžo išeiti iš namų. Tačiau po to, kai pirmą kartą buvo „įmūryta į sieną“ (po to buvo ir antras kartas, ir trečias ir keliasdešimtas), ji daug kartų bandė palikti smurtaujantį vyrą. Ir vis sugrįždavo, kol nepateko į reanimaciją. Kiekvieną kartą, jam atsiprašius, Amanda sugrįždavo. Iki pat žiauraus sužalojimo.

„Jau tada, kai pajusite, kad prieš jus psichologiškai smurtauja, turite bėgti, trauktis smurtautojui iš kelio, – pasakoja moteris. – Nelaukite, kol bus pakelta ranka. Mane sužalojo ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Dar dabar nesu iki galo išsigydžiusi depresijos, per penkerius santuokos metus pasenau penkiolika metų. Nebuvo jokio noro prisižiūrėti, puoštis. Ėmiau nepasitikėti nei kitais, nei savimi. O svarbiausia – visada jausdavausi kalta, man atrodė, kad aš kitiems esu kažką skolinga. Žodžiu, visiškai save nuvertinau“.