Rašytojas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius: knyga paskatins atrasti tam tikras vietoves
Rašyti šią knygą man ir mano bendraautoriui Zigmantui Gudžinskui, žinomam augalų specialistui, botanikui, pasiūlė „Alma litera“ leidykla. Be galo myliu Lietuvą, ji man labai įdomi, todėl imtis šio darbo įkalbinėti tikrai nereikėjo. Dalis žmonių galvoja, jog Lietuva yra labai maža. Savo įvairove ji be galo didelė, tačiau būtent jos daugelis ir nepažįsta. Nemažai lankytinų objektų tik žinome ir retai kada nuvykstame jų apžiūrėti. Tikiuosi, kad knygoje pateikta medžiaga paskatins atrasti tam tikras vietoves ar objektus. Kai kurių man teko ieškoti gana ilgai. Vienas jų – apie šimto metrų aukščio konglomerato uola „Ožkų pečius“, esantis Birštono savivaldybės upių Nemuno ir Verknės santakoje.
Neįprastą korėtą smėlio, žvyro, gargždo ir riedulių uolą žmonės nuo seno vadino „Ožkų pečiumi“, nes čia mėgusios laipioti ir prieš saulę šildytis apylinkių ožkos. Uolos ieškoti važiavau tris kartus, kol galiausiai vienas gyventojas pasakė, kad tikriausiai ne tame krante ieškau.
Gamtoje yra begalės tokių objektų, kuriuos galime atrasti patys. Dabar prie žymesnių saugomų teritorijų galima rasti nuorodas. Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, kad yra daugybė gamtos objektų, kurie nėra paskelbti saugomais, išskirti nuorodomis, bet jie – unikalūs ir labai gražūs.
Įdomūs ir nepelnytai pamiršti
Pirmiausia į knygą buvo atrinkti objektai, neturintieji jokių varžovų. Tai aukščiausios mūsų šalies kalvos, didžiausi ežerai, pelkės, akmenys, ilgiausios upės, seniausi medžiai. Vėliau buvo stengiamasi atrinkti nepaprastai įdomius, bet dėl kokių nors priežasčių nepelnytai primirštus ar visai užmirštus gamtos stebuklus. Rašant knygą, jos struktūra kito. Štai Kauno ąžuolynas atsirado jau baigiamuosiuose etapuose. Taip pat ir paskutinė tema, kuri mane visada domino, – mūsų vietovardžiai, kilę iš augalų ir gyvūnų pavadinimų, kuriais žmonės įprasmino savo požiūrį į gamtą ir santykius su ja. Tokie yra Ešeriniai ežerai, upė Vilkė, Kurmežeris, Driežų šaltinis.
Aprašant kiekvieną stebuklą buvo stengiamasi aptarti esminius jo bruožus, išskirtines savybes, atsiradimo ar atradimo istoriją. Taip pat paminėti įdomiausi, kokių nors nepaprastų savybių turintys gamtos objektai ir toje vietovėje aptinkami augalai ir gyvūnai. Dažnai vieną ar kitą aprašą pagyvina trumpi tautosakos fragmentai – padavimai, legendos, neįprasti pasakojimai, o aprašant gamtos reiškinius – liaudies pastebėjimai.
Kai kuriuos objektus buvo sunku aprašyti dėl informacijos stokos. Tad kai kurie tekstai yra trumpesni. Visi įtraukti objektai turėtų būti traktuojami vienodai, o tai padaryti nebuvo lengva. Vienas tokių iššūkį metusių objektų yra Kėdainių rajone, Ruoščių kaime, esantis geografinis Lietuvos centras, kuris atrodo gana paprastai: vidury laukų mokslininkų geografų nustatyta vieta paženklinta akmenimis, o aplink driekiasi dirbami laukai. Apie jį rašyti daug sudėtingiau, negu apie Žuvintą. Kita vertus, apie pastarąjį objektą yra tiek daug informacijos, kad iškyla kita problema – kaip ją sutalpinti, ko atsisakyti, kaip viską apibendrinti.
Pažinties pradžia – savo apylinkė
Kiekvienam lietuviui rekomenduočiau pirmiausia pamatyti tai, kas yra arčiausiai – savo apylinkes. Kauniečiai Ąžuolyną turėtų ne prabėgti, o pažiūrėti, kur yra Mickevičiaus akmuo, kur auga gebenės, kur storiausi, o kur – seniausi ąžuolai. Tai visas pasaulis, kuriame negalima nestabtelti.
Žemaičiai turėtų aplankyti riedulius, nuvykti, o dar geriau – nueiti prie didžiausio akmens, nukeliauti prie artimiausio šaltinio. Kiekvienai kelionei siūlyčiau rimtai pasiruošti: pasiskaityti apie objektą, skirti laiko pabūti prie jo, pažinti jį, įsigilinti, pasivaikščioti po apylinkes ir patyrinėti šalia atsiveriančius vaizdus ir vietoves. Juk nežinia, kada artimiausiu metu pasitaikys galimybė vėl sugrįžti.
Kartais labai svarbu savyje paskatinti žinių troškimą, nepasitenkinti tik tuo, kad pats pamatei, būtina pasidalyti tuo su kitais. Taigi keliaujant, nesvarbu toli ar arti, būtina žinoti, ko važiuojama, ir turėti aiškią motyvaciją. Būtina pasiimti fotoaparatą ir fiksuoti įsimintinas vietoves. Grįžus apie savo kelionę papasakoti ar parašyti draugams, parodyti nuotraukas. Dalijimasis įspūdžiais ne tik pačiam žmogui vėl prisimins įvykį, bet įkvėps draugus ir pažįstamus panašioms kelionėms. Tai ypač svarbu: juk tik žmogus žmogų gali užkrėsti gerais darbais.
Tiesa, jeigu yra poreikis, galima pradėti ir nuo atokesnių vietovių pažinimo. Vis tiek kažkada sugrįšime ten, iš kur esame kilę. Ypač kai mūsų pažįstamas, gyvenantis kur kas toliau, pasakys, kad buvo prie pat tavęs ir rado nuostabius dalykus, kurių tu nesi tikriausiai net matęs. Galima aplankyti visus knygoje aprašytus objektus, mums, knygos autoriams, tai būtų didžiausia paskata toliau dirbti.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas: pasirinkimas – neatsitiktinis
Visas vietoves išvaikščiojome ir pamatėme patys, taigi vietos pasirinktos ne atsitiktinai. Stengėmės įtraukti ir šiek tiek mažiau žinomas vietoves.
Knygoje aprašomas šimtas vienas Lietuvos gamtos stebuklas suskirstytas į devynias grupes, todėl ją sudaro devyni skyriai, pažymėti skirtingomis spalvomis. Pirmiausia aprašomi įdomiausi ir įspūdingiausi paviršiaus objektai, vėliau – paslaptingiausi vandenys: upės, ežerai, šaltiniai ir kiti vandens telkiniai. Atskirą grupę sudaro įvairaus dydžio nepaprastos vietovės, kuriose kartais yra ne po vieną gamtos stebuklą. Saugomi akmenys, medžiai, ozai (ilgos, siauros kalvos iš smėlio ir žvyro – red. past.), atodangos ir kiti objektai aprašomi skyriuje apie gamtos paminklus. Didžiulėms girioms ir mažiems miškeliams aprašyti skirtas atskiras skyrius.
Išskirtinis yra kitus gamtos objektus apimantis skyrius. Vieni jame aprašyti gamtos stebuklai yra sukurti pačios gamtos, prie kitų kūrimo prisidėjo žmonių rankos, treti yra su gamta persipynusių tradicijų, žmonių gyvenimo būdo ir pasaulėjautos kūriniai. Kiek labiau išsiskiria skyrius apie gamtos reiškinius. Jie taip pat verti dėmesio. Netgi tie patys, atrodytų, įprasti debesys yra tikrų tikriausias gamtos stebuklas. O juk dažnai einame susirūpinę, nepakeldami galvos nuo žemės.
Pažvelgęs aukštyn bent šiek tiek romantiškos sielos žmogus danguje gali pamatyti nuostabius vaizdus. Šią vasarą daugelį užklupusi liūtis – tai taip pat tam tikras gamtos stebuklas, kuris ir baugina, ir žavi. Arba rūkas, kurį kiekvienas žmogus priima vis kitaip. Vieniems jis baugus, kitiems – malonus ir švelnus. Mes kasdien susiduriame su dalimi gamtos stebuklų, bet ar pamatome juos?
Reikia gerai apgalvoti maršrutą
Rekomenduoti aplankyti kurį nors vieną ar net išskirti dešimt lankytinų objektų būtų labai sunku. Tad, jeigu turite galimybę, siūlyčiau aplankyti visus įtrauktus gamtos stebuklus, žinoma, atsižvelkite į savo individualius pomėgius. Juk vienus labiau domina miškai, kitus – upės ar ežerai. Kiekvienas skaitytojas gali išsirinkti tokius objektus, kurie jam atrodo patraukliausi. Lietuvoje dar yra išlikusių labai daug gražių vietų, todėl siūlau nepraleisti progos. Tas pačias vietoves verta pamatyti net ne vieną, o keletą kartų per metus: vienaip jos atrodo pavasarį, o nuvažiavus rudenį, kai pradeda gelsti medžių lapai, jos atsiskleis dar kitaip. Įtakos turi netgi orai: saulėtą dieną pasilieka vienoks įspūdis ir visiškai kitoks apsilankius apniukusią dieną.
Labai svarbu gerai apgalvoti maršrutą. Yra tokių įspūdingų vietovių, kurios išsidėsčiusios viena šalia kitos. Tarkime, Rambyno regioninis parkas: galima pamatyti Rambyno kalną ir Merguvos ežerą, Bitėnų gandrų koloniją, užliejamas pievas ir kitus objektus. Tad vykstant ten galima susiplanuoti pusės ar visos dienos išvyką. Daug kruopščiau apgalvoti ir daugiau laiko derėtų skirti vykstant į objektus, labiau nutolusius vienas nuo kito. Visada reikėtų paskaityti literatūrą, kad būtų aišku, ko konkrečiai ieškoti ir ką galima pamatyti. Kartais gamtinės patirties stokojantys žmonės atvyksta ir nežino, į ką reikia atkreipti dėmesį.
Vieno konkretaus recepto, kaip pažinti visus tuos stebuklus, pateikti tikrai neįmanoma. Kiekvienas turi atrasti savo kelią, tuo labiau kad kiekvieną pamatytą objektą vertiname iš savo pozicijos. Taigi ir ši knyga iš dalies labiau atspindi autorių požiūrį į gamtą ir jos įvairovę. Net neabejoju, kad kiti autoriai rinktųsi kitus objektus ir vietoves.
Ir pomėgis, ir darbas
Kad ir kur vykčiau, skiriu tam labai daug laiko. Tačiau į vietoves žvelgiu šiek tiek kitaip, nes viską vertinu kaip specialistas. Pažiūriu, kas auga, kas gyvena, kaip atrodo kraštovaizdis, kas jame yra gerai, o kas – kelia nerimą. Kai tai yra ne tik pomėgis, bet ir darbas, viską matai kitaip.
Išsaugotas pirmapradis gamtos grožis
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl sumanėme parengti knygą – norėjome paskatinti visuomenę domėtis mūsų krašto gamta, jos turtais bei vertybėmis ir jas saugoti. O jų iš tiesų nemažai. Daugelis keliauja į svečias šalis ieškoti kažko neįprasto, įspūdingo, o tai, kas yra visiškai šalia mūsų – dažnai pamirštama. Grožėdamiesi didžiaisiais pasaulio stebuklais, neretai pamirštame visai čia pat esančius, tiesiog ranka pasiekiamus Lietuvos gamtos brangakmenius.
Dažnas tiksliai žino aukščiausių pasaulio kalnų aukštį, giliausių įdubų gylį, gali daug papasakoti apie įspūdingas kitų žemynų vietas, jų augalus ir gyvūnus, tačiau sunkokai išvardytų išskirtinius gimtojo krašto gamtos bruožus. Kodėl taip yra? Gal todėl, kad sunku vertinti nuo vaikystės matomą grožį, gal jį priverčia pamiršti rėksmingi kvietimai keliauti į tolimus kraštus, o gal tiesiog tylime apie savo šalies gamtos paslaptis ir stebuklus? Na ir kas, kad čia nėra kvapą gniaužiančių aukštų kalnų, nežemiško grožio požeminių urvų, neįžengiamų miškų, didingų krioklių.
Lietuvos gamta yra stulbinamai graži, kupina didelių ir mažų paslapčių, paprastų ir nepaprastų stebuklų, įmintų ir neįmintų mįslių. Turėtume didžiuotis, kad iki šiol išsaugojome laukinį, kartais net pirmapradį gamtos grožį, kuris kituose kraštuose jau seniai suniokotas ir negrįžtamai prarastas.
Užtenka pasižiūrėti vien į Lietuvos nacionalinius parkus. Kokį neišdildomą įspūdį palieka Panemunių regioniniame parke Kriūkuose esantis Vaiguvos upelis! Tai ir upelis, ir gatvė kartu. Šis nuo senų laikų išlikęs gamtos ir žmogaus rankų kūrinys yra unikalus visoje Lietuvoje. Sekliu upeliu kadaise važinėdavo arklių traukiami vežimai, dabar – kitos transporto priemonės. Tai vienintelis toks kelias. Įvairių unikalių objektų Lietuvoje – tikrai labai daug. Gaila, bet mes neturėjome galimybės į knygą įtraukti visko. Ji galėtų būti sudaryta net ne iš šimto, o mažų mažiausiai – tūkstančio vieno Lietuvos stebuklo.
