Ši šeima įdomi tuo, kad visas jų gyvenimas stebuklingu būdu sukasi apie valgymą. Jie gyvena, kad valgytų, rašo lady.mail.ru. Močiutės gyvenimas visada susidėjo iš pusryčių, pietų ir vakarienės ruošimo. Žinoma, šią tradiciją perėmė ir dukra. Jos vyras labai greitai papilnėjo nuo tokio rūpesčio. O anūkėlis... juk nemarinsi vaiko badu?
Atsitiktinai patekti pas juos į svečius – tikras išbandymas. Patekti pas juos per šventę – stichinė nelaimė. Iš jų neišeinama – iš jų iššliaužiama. Pati buto aura byloja apie gastronominį nesusilaikymą. Atsisakymas pavalgyti suprantamas kaip asmeninis įžeidimas.
Ir viskas būtų gerai, jei jie būtų savimi patenkinti. Tada tai būtų tiesiog žavinga. Tačiau dukra tyliai kenčia dėl savo nereikalingų trisdešimties kilogramų, vaiką darželyje erzina bendraamžiai. Močiutė jau seniai numojusi į save ranka („juk tekėti nesiruošiu“).
Išsigelbėjimo šiaudas
Kas yra valgymo kultas? Tai situacija, kai mitybos klausimams šeimoje suteikiama išskirtinė svarba.
Priimta manyti, kad valgymo kultas – tai mūsų istoriškai susiklosčiusi arba šeimyninė tradicija. Paprastai tokiose šeimose visi apkūnūs ir šia prasme panašūs vienas į kitą. Jose visada kažkas eina į parduotuvę maisto. Namie amžinai kažkas gaminama, plaunama, pjaustoma, kepama, patiekiama ant stalo. Paskui visi užkanda, pavalgo, persivalgo, geria, užgeria. Paskui indai plaunami, šluostomi ir vėl kažkas gaminama.
Bet tai ne visada tik tradicija. Dauguma atvejų maistas – tai ne kas kita, kaip išsigelbėjimo šiaudas.
Taip būna tada, kai pavalgyti – vienintelė priežastis bendrauti. (Tokia priežastimi, beje, gali būti ir bet koks kitas buities reikalas: tvarkymasis, skalbimas, lyginimas).
Jei ne maistas, ką jie, šeimos nariai, darytų? Apie ką jie kalbėtųsi? Kalbėtis jiems paprastai nėra apie ką (nėra bendrų interesų, nėra dialogo), arba jiems nesinori aptarinėti probleminių momentų. O gali būti, kad nebendraujama išvis. Ir štai norint sukurti bendravimo įspūdį pasitelkiamas maistas. Viskas sukasi apie valgį. Tokiose šeimose pusryčiai, pietūs ar vakarienė – esminiai įvykiai. Tai vienintelis dalykas, kas vienija šeimą. Štai tau ir valgymo kultas.
Tokiais atvejais maistas atlieka ne jam skirtą užduotį, o visiškai kitokias. Pavyzdžiui:
Užpildo būties tuštumą, santykių tuštumą, gyvenimo tuštumą
Žmonės susiaurino savo interesus iki grynai buitinių. Paprastai taip nutinka tada, kai moteris nedirba arba namie augina vaikus. Laisvo laiko daug, nereikia niekur bėgti ar skubėti. Šią nišą ir užpildo gastronominiai klausimai.
Taip dažnai būna, kai šeimos nariai vienas kitam tapo svetimi, o bendra užstalė palaiko artumo iliuziją. Taip žmonėms paprasčiau laikyti save šeima.
Maistas – tai savotiškas išėjimas į „nepavojingą teritoriją“
Tokiu atveju šeimoje yra paslėpti konfliktai, apie kuriuos nesinori kalbėti. Nenorėdami liesti diskomfortą keliančių temų, žmonės susigalvoja sau nepavojingo bendravimo ritualus. Išeiti iš jų rėmų nepageidautina (nors periodiškai gali kilti nedidelių santykių aiškinimųsi). Valgis ir yra toks nepavojingas ritualas. Šeimos santykiai susiaurėja iki banalaus klausimo „ką valgysim?“
Be to, maistas – tai lengviausias ir universalus kitų malonumų ir pramogų pakaitalas
Jei šeimoje nesusiformavusi tradicija aktyviai praleisti laisvas dienas ir šventes, tokia pramoga taps užstalė. Iš ryto – į parduotuvę, iki pietų – gaminimas, nuo pietų iki vakaro – užstalė.
Paprastai valgymo kultą puoselėja viena kokia nors moteris (žmona, uošvė, anyta). Nuo jos rūpesčio sunku išsisukti. Ji gali įsižeisti, kad jos pastangos neįvertinamos.
Kaip išgyventi maisto karalystėje?
Erika gyvena kartu su vyru ir anyta. Per metus šeimyninio gyvenimo priaugo dešimt kilogramų. Pasirodo, jų šeimoje nuolat valgoma.
„Pakeliui namo nusiperku obuolių ir galvoju: štai mano vakarienė. Tačiau jau prieangyje užuodžiu maisto kvapus. Kiekvieną vakarą anyta gamina ką nors ypatingo. Tai blyneliai, tai mėsytė... Pas mus visada kas nors svečiuojasi. Jie laukia manęs, vakare nesėda už stalo, kol negrįšiu. O kai visi susėdame, ką, negi aš viena savo obuolius graušiu? O pabandyk atsisakyti, iškart įsižeidimai, kreivi žvilgsniai... Be to, kai grįžus į namus pasitinka tokie kvapai...
Kažkas su manimi atsitinka ir nebegaliu savęs kontroliuoti. Jau ir prašiau jų, ir bariausi. O jie nesupranta. Kalbėjau, kad labai papilnėjau, o jie sako, kad būtent tokia jiems patinku. Anyta anksčiau keliasi, kad mums pagamintų pusryčius. Ir perka riebią grietinę. Pabandžiau nupirkti kitokios – sako, kad tai ne grietinė. O vyras mano, kad visa tai niekai ir nereikia skaudinti mamos: pamanykit tik, grietinė...
Jei nevalgau su jais – konfliktas kelioms dienoms garantuotas. O jei dabar nenoriu valgyti? Na ir kas, kad ji pagamino? Nenoriu ir viskas. Tegu patys valgo. Diena iš dienos vis pilnėju, kritikuoju save ir nirštu. Imu tyliai nekęsti ir anytos, ir vyro, nors šiaip jie labai mieli žmonės. Jie mano, kad jų negerbiu ir taip išreiškiu savo nepagarbą. Jei prisivalgau kartu su jais, anyta patenkinta sako: na va, o sakei, kad nealkana. Kam save kankini? Pamanykit, pasitaisei. Gero žmogaus turi būti daug. O aš tokiomis akimirkomis noriu tik verkti. Kur man nuo viso to pabėgti?“
Išgyventi maisto karalystėje sunku, bet įmanoma. Ir pirmiausia reikia nusistatyti psichologines ribas su kitais šeimos nariais.
Jei supratote, kad įsitraukėte į tą mielą šeimyninį reikalą, laikas pamąstyti apie tai, kokią poziciją jums reikia užsiimti šeimoje. Juk labai dažnai tokiu metu atsisakymas nuo puotos gali sukelti kai kurių šeimos narių įsižeidimą, ypač senosios kartos. Ir čia vargu ar padės įprasti atsikalbinėjimai „Man nesinori“. Geriau pirmiausia paskelbti savo principinę nepriklausomybės „deklaraciją“ šiuo klausimu. Ką tai reiškia? Jūs turite geranoriškai, bet labai tvirtai paaiškinti savo požiūrį į maisto klausimus.
Su visa pagarba, bet tvirtai pasakykite visiems, kad jūsų padėtis ypatinga. Kad jūsų prioritetas – sveikata ir grakštumas. Būtinai pasakykite, kad viskas labai skanu ir jūs niekur kitur nevalgėte tokio skanaus maisto, kad esate pakerėti kulinariniais sugebėjimais tų, kurie gamina. Jūs, žinoma, gerbiate jų gyvenimo būdą ir ramiai leidžiate jiems maitintis taip, kaip jie mano esant reikalinga. Tiesiog jūs maitinsitės taip, kaip norėsite, ir jūsų racionas, gali būti, skirsis nuo likusiųjų. Paprašykite šeimos narių jūsų neversti, jei kartą atsisakėte valgio. Paprašykite ryžtingai, kad jie išgirstų. Pasakykite, kad viskas, žinoma, labai skanu, bet jūsų pasirinkimas kitas. Paprašykite, kad neįsižeistų dėl jūsų elgesio.
Žinoma, jūs turite suprasti, kad kai kurie namiškiai gali jūsų nesuprasti ir vis tiek įsižeisti. Į tai reaguokite ramiai. Jei žmogus įžeidus, jis įsižeis dėl visko. Ir be to, tai kur kas geriau, nei kas kartą su jais ginčytis bei teisintis. Pasakykite, kad jei jie valgo tortą, o jūs tuo metu pomidorus su krapais, tai ne todėl, kad tortas neskanus ar kad jūs nusprendėte išsiskirti. Jūs juos priimate ir mylite tokius, kokie jie yra, bet asmeniškai jums dabar labiau norisi šviežių pomidorų su krapais. Būtinai pabrėžkite, kad jūsų skrandis mažas ir jūs blogai jaučiatės, jei persivalgote.
Suteikite jiems galimybę sureaguoti taip, kaip jie mano esant reikalinga. Pirmasis šokas praeina greitai. Būkite geranoriški, bet nepamirškite pasirinktos krypties. Jūs neturite ir neprivalote laikytis taisyklių, kurių nenustatėte. Šeima, žinoma, bendra erdvė, bet ne kalėjimas.
Ir atminkite: niekas negali priversti jūsų daryti tai, ko išties nenorite daryti. Ir tai ne tik jūsų problema, bet ir jūsų aukos pozicijos: „nieko negaliu su jais padaryti“. Taip teisinate savo silpnumą. Juk neįmanoma išmušti iš kelio to, kas apsisprendė. Jei nusprendėte, ką daryti, visi šeimos nariai tai pajus ir išgyvens. Ypač jei tai padarysite ramiai ir išlaikydami deramą pagarbą. Tuomet jausitės ramiai bet kokioje aplinkoje, net jei jūsų bute gaminama ir valgoma visą parą.
