Alzheimerio liga paprastai apibūdinama kaip pasireiškianti senyvame amžiuje, na, o sulaukus 65-erių, jos rizika, esą, didėja eksponentiškai. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad maždaug 5-iems procentams visų ligonių pirmieji simptomai ima ryškėti daug anksčiau.
Tai vadinamieji anksti prasidėjusios Alzheimerio ligos atvejai. Kartais tokią specifiką nulemia genetika, bet daugeliui 30–50 metų sulaukusių pacientų pasireiškiančios degeneracinės galvos smegenų ligos nepavyksta susieti su jokia tikėtina priežastimi. Toliau – portale prevention.com perteikta vienos šeimos istorija.
Julie. Mudviejų su Danu santuoka jau trunka 33-ejus metus – pora mes tapome dar studijų laikais. Užauginome du nuostabius vaikus: vienam iš jų dabar – 24-eri, o kitam – 28 metai. Netrukus tapsime seneliais. Danui visada buvo būdingas tam tikras negebėjimas ilgam sutelkti dėmesio, tačiau maždaug prieš trejetą metų mane suglumino kas kita: aš ėmiau pastebėti, kad jis nebeprisimena net to, kas buvo ką tik pasakyta. Jisai pamiršdavo, kur pastatydavo automobilį, nors jį palikdavo puikiausiai matomoje vietoje, o sykį, kai nuvykome pas mano tėvus, kad padėtume jiems nugriauti daržinę, jis gal šešis kartus manęs paklausė, ką mes turėsime su ta daržine padaryti. Ne juokais susinervinau! Visgi kaip tik tada susimąsčiau, ką visa tai galėtų reikšti. Ar taip yra tik todėl, kad mano vyras nekreipia dėmesio į tai, ką jam sakau?
Danas. Iš pat pradžių nepastebėjau, kad kažkas su manimi darosi. Dirbau investavimo įmonėje, tad tekdavo susidurti su tokiu kiekiu įvairiausios informacijos, kad nori nenori reikėdavo ją kategorizuoti ir apibendrinti. Šiaip ar taip, niekada nebuvau iš tų, kurie sureikšmina kiekvieną smulkmeną. Visada buvau linkęs demonstruoti nekantrumą, kai kas nors leisdavosi į ilgus dėstymus: ragindavau pamėginti kuo trumpiau nusakyti reikalo esmę.
Danas. Pirmas mane sugluminęs nutikimas įvyko vos grįžus iš Tailando. Turėjome sudalyvauti koledžo organizuojamame renginyje. Nors iki koledžo tebuvo vos dvi mylios, be to, mums buvo tekę šimtus kartų jame lankytis – stebėti sporto varžybų, vežioti vaikų į krepšinio stovyklas ir kt., – tą rytą aš, nors užmušk, nesugebėjau prisiminti, kaip ten nuvažiuoti. Kaip tik tada ir supratau, kad gali būti, jog turiu problemų.
Julie. Tokia tad ir buvo visa ko pradžia. Pirmiausia nuvykome pas pirminės sveikatos priežiūros gydytoją. Jis atliko tam tikrus testus ir pasiūlė išsitirti magnetinio rezonanso tomografu – esą, tik dėl viso pikto.
Danas. Kai tau pasako, kad jei dar turi kokių nors ambicijų, privalai išsitirti, be to, nusiteikti pačiam blogiausiam ir vien tik viltis, kad viskas bus gerai, imi suvokti, kad trajektorija pasikeitė. Teko atlikti šimtus įvairiausių testų. Galop, 2019-ųjų spalio 16-ąją gydytoja paskambino ir pasakė: „Jums reiškiasi nestiprus kognityvinis sutrikimas, atitinkantis Alzheimerio ligos simptomą, veikiausiai privesiantis prie demencijos.“
Danas. Išgirdęs gydytojo žodžius, pirmiausia pagalvojau apie Havajuose vykstantį „Ironman“ čempionatą, kurio dalyviams tenka apie 4 kilometrus plaukti, tada daugiau nei 180 kilometrų važiuoti dviračiu ir galiausiai įveikti maratono distanciją bėgant saloje plytinčiais lavos laukais. Visada svajojau sudalyvauti tokiose varžybose, tačiau kadangi nesu sportininkas profesionalas, nemaniau, kad būsiu pripažintas tinkamu jose dalyvauti iki sulauksiu kokių 75-erių – kai neturėsiu konkurentų savo amžiaus grupėje! Žinoma, supratau, kad Alzheimerio liga gerokai pakoreguos mano tinkamumo terminą, todėl pradėjau atakuoti „Ironman“ fondą žinutėmis ir telefoniniais skambučiais, kol pagaliau gavau leidimą sudalyvauti čempionate, įvykusiame tų pačių metų spalį.
Julie. Spendimas sudalyvauti čempionate buvo išganingas todėl, kad iš pradžių Danas stengėsi nugalėti ligą, tačiau vėliau susikūrė „Instagram“ paskyrą (anksčiau socialiniais tinklais apskritai nesinaudodavo) ir susisiekė su žmonėmis, kurių artimuosius buvo ištikusi toji liga. Visiems iš tų žmonių jis nutarė paskirti po vieną varžybų distancijos mylią.
Danas. Užsibrėžiau tikslą pasiekti finišą ir perskaityti visų tų įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių žmonių vardus, taip pat papasakoti jų istorijas. Kai kurios iš jų tikrai vertos dėmesio. Tai, kas nutinka, yra siaubinga, tačiau žmonių stiprybė ir kova kelia beribį susižavėjimą.
Pasakiau gydytojui, kad visada gali būti pirmas atvejis – pirmas ligą įveikiantis žmogus, ir būtent aš juo tapsiu, todėl jis jau dabar gali pradėti rašyti apie mane knygą. Man buvo skirtas preparatas, taip pat vartoju daugybę vitaminų ir maisto papildų, tačiau keturi pagrindiniai mano kovos su liga būdai – tai: atitinkama mityba, sportas, smegenų treniruotės ir miegas. Kiekvieną dieną treniruojuosi, kad iki „Ironman“ įgyčiau deramą fizinę formą. Iš karto perėjau prie Viduržemio jūros dietos ir jau nesiruošiu net retkarčiais susigundyti dešrainiais arba picomis. Vartoju beveik vien augalinį maistą, taip pat šiek tiek lašišos ir raudonojo vyno. Smegenims treniruoti puikiausiai tinka sudoku galvosūkiai, dantų valymasis nedominuojančia ranka ir pan. Žinoma, stengiuosi išmiegoti aštuonias valandas per parą. Dėl viso šito gal ir darausi kiek nuobodus, tačiau man tai svarbu. Su laiku galbūt nutarsiu sudalyvauti kokiuose nors klinikiniuose tyrimuose, naujų gydymo metodikų bandymuose, tačiau būtent dabar jaučiuosi puikiai, todėl nenoriu rizikuoti.
Danas. Retas kuris dabar pasakytų, kad su manimi kažkas ne taip: mano kalba vis dar sklandi, o atminties spragas vis dar pavyksta užmaskuoti. Nuoširdžiai tikiu, kad gyvenimo būdo pokyčiai, kurių ėmiausi, gali užkirsti kelią demencijai, o jeigu ne, tai toji būklė ištiks vėliau – tą aš tvirtai žinau. Šiuo metu tenka išgyventi ypač reikšmingą procesą ir man svarbu, kad tas procesas vyktų tinkamai.
Noriu, kad bendravimas su Julie ir vaikais man ir toliau teiktų malonumą. Noriu dar ilgai drauge iškylauti ir važinėtis dviračiais. Noriu kuo daugiau laiko praleisti su savo anūkėliu ir iki gyvo kaulo įkyrėti sūnui savo rūpestingumu! Juk šitiek pinigų šiuo metu skiriama tyrimams, be to, pasiekimus medicinos srityje skatina technologijų tobulėjimas. Mėginama išsiaiškinti, kaip smegenų funkcija siejasi su viršinimo sutrikimais, nutukimu, diabetu ir hipertenzija. Šitie dalykai gali turėti tarpusavio priklausomybę, todėl jeigu sutrinka vienas, sutrinka ir visi kiti.
Julie. Manau, kad žmonės turėtų puoselėti viltį.
Danas. Mano paties požiūris labai paprastas. Kiekvieną dieną aš vertinu kaip dovaną. Kiekvieną dieną aš ištariu: „Ačiū tau, Dieve, už dar vieną padovanotą dieną, už tai, kad esu čia, už tai, kad veikia mano smegenys, už tai, kad turiu šansų sulaukti tokio pat rytojaus.“ Žinau, kad kada nors tų šansų nebeliks, bet jie bet kuriuo atveju išsisemia. Todėl kol kas tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir stengiuosi jausti begalinį dėkingumą. Dabar mano tikslas – tapti pavyzdžiu kitiems, kuo tik galiu padėti visai Alzheimerio ligos suvienytai bendruomenei.
