Apkūnumas yra ne kas kita kaip lengvos formos nutukimas. Šį sakinį galėtume apversti: nutukimas yra sunkesnės formos apkūnumas. Taigi jie visada yra vienas kito pasekmė. Abi šias problemas būtų sunku tirti atskirai, nes daugeliu atvejų pagrindinė negalavimo priežastis yra ta pati. Perpratus nutukimo atsiradimo mechanizmą bus lengviau atsikratyti savo apkūnumo.
Įvairių informacijos šaltinių duomenimis, XX a. pradžioje 20–25 proc. amerikiečių turėjo antsvorio (KMI>24, žr. 12 skyrių) ir tiktai 2–3 proc. buvo nutukę (KMI>30). Šis skaičius jau tuomet buvo šiek tiek didesnis nei kitose Europos šalyse. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV storų žmonių buvo 35 proc., o nutukusių – 8 proc. Iki šių dienų pirmųjų padaugėjo 52 proc., o antrųjų – 166 proc.
Toks vidutinio svorio kreivės kilimas žmonijos istorijoje neturėjo precedento. To pakako, kad sukrustų šalies sveikatos ministerijos valdininkai, kurie paragino mokslininkus ir medikus svarstyti šį klausimą. Jų išvada buvo rūsti: amerikiečiai storėja, nes per daug valgo ir per mažai juda!
Ji iš tiesų atrodė logiška: jei dirbant visa su maistu gaunama energija „nesudeginama“, organizmas ją pradeda kaupti. Siūlomi sprendimai gimė iš tos pačios išvados: norint atsikratyti antsvorio reikia mažiau valgyti ir eikvoti daugiau energijos. Taip išpopuliarėjo hipokaloringos dietos.
Kai tikima kokia nors idėja, visada su dideliu ryžtu stengiamasi ją įgyvendinti. Todėl jau daugiau kaip penkiasdešimt metų amerikiečiai neriasi iš kailio, taikydami dietologinį energinės pusiausvyros modelį. Jau keletą dešimtmečių 90 milijonų amerikiečių nuo sausio 1 iki gruodžio 31 atkakliai laikosi hipokaloringų dietų.
Tačiau kai visos šalies (ypač tokios didelės) mastu imamasi tokių drakoniškų priemonių, kartkartėmis būtinai reikia patikrinti, ar jos veiksmingos. Labai keista, bet tai nebuvo daroma. Jei būtų atlikti tyrimai, paaiškėtų, kad rezultatai atvirkščiai proporcingi pastangoms (t. y. rezultatai priešingi nei tikimasi).
Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose yra 65 proc. apkūnių žmonių (pagal KMI). Nuo XX a. pradžios jų padaugėjo 183 procentais. Nutukusių žmonių dabar yra 33 proc., jų nuo amžiaus pradžios padaugėjo apie 800 proc. XX amžiaus pradžioje vidutinis kalorijų kiekis visose Vakarų šalyse buvo sumažintas 20–35 proc. Verta susimąstyti apie nerimą keliančius rezultatus.
1997 m. paskelbus vienų tyrimų duomenis paaiškėjo, kad per paskutinius dešimt metų amerikiečiai valgo mažiau kalorijų turintį maistą, nepaisant to, per tą laiką JAV nutukimas išaugo 31 proc. Tyrimo autorius rezultatai labai nustebino, jie nedvejodami padėtį pavadino „amerikietiškuoju paradoksu“.
Anksčiau žmogaus organizmas buvo lyginamas su paprasta katiline: kai energijos su maistu gaunama kur kas daugiau negu išeikvojama, ne visas „kuras“ sudega. Remiantis šia „logika“, likutis rezervuojamas, o individas pradeda storėti. Taigi teoriškai žmogui, kuris nedirba intensyvaus fizinio darbo, tereikia 2 500 kalorijų, kad organizmas būtų aprūpintas, o kalorijos sunaudotos. Pagal šią „logiką“:
· jei žmogus gautų 3 000 kalorijų, jų likutis patektų į „sandėlį“ ir individas būtinai storėtų;
· jei žmogus gautų tik 2 000 kalorijų, organizmas jų trūkumą turėtų kompensuoti iš riebalų rezervo, taigi individas pradėtų liesėti;
· jei žmogus gautų 2 500 kalorijų, kurios užtikrintų gaunamos ir išeikvojamos energijos pusiausvyrą, svoris turėtų likti stabilus.
Taip iki šiol mano vadinamieji dietetikos specialistai, ignoruodami žmogaus organizmo prisitaikymo ir savireguliacijos fenomeną. Jie neatsižvelgia į įvairių medžiagų apykaitos mechanizmus ir individualius ypatumus, kurie kiekvieną žmogų daro nepakartojamą.
Neretai klaidingai manoma, kad nutukęs žmogus tiesiog per daug valgo. Daugeliu atvejų būna netgi priešingai. Statistika (pagal prof. Creffą) rodo, kad tik 15 proc. nutukusių žmonių valgo per daug, 34 proc. jų valgo normaliai, tai yra kaip ir kiti, o 51 proc. valgo mažai arba labai mažai.
Visi, kas tik laikėsi hipokaliringos dietos, žino, kad sulieknėti iš pradžių dažniausiai pavyksta, tačiau niekada nepavyksta tokiam ir likti. O blogiausiu atveju priaugama papildomo svorio.
Paplitusi nuomonė, kad moters organizmas labiau priešinasi lieknėjimui nei vyro. Tai susiję su jos fiziologija. Moters organizmo riebalinė masė du kartus didesnė nei vyro. Tiksliau, jos turi daugiau riebalinių ląstelių (adiposičių).
Seniai žinoma, kad moterys, kaip ir vyrai, tunka dėl riebalinių ląstelių tūrio augimo. Tačiau moterų nutukimas pasižymi tuo, kad riebalinės ląstelės pradeda daugintis. Deja, tai negrįžtamas procesas. Galima sumažinti riebalinių ląstelių tūrį, tačiau sumažinti jų skaičiaus neįmanoma.
Tyrimai parodė, kad moterims mažinant maisto kiekį (hipokaloringa dieta) jų organizmas, pažadindamas savisaugos instinktą, pradeda gaminti naujas riebalines ląsteles (hiperplazija). Todėl prarastasis svoris grįžta dar greičiau ir net prisideda papildomų kilogramų, nes padidėjus kūno tūriui išauga organizmo sugebėjimas prisitaikyti.
Michelio Montignaco metodas sukėlė tikrą revoliuciją dietologijos srityje ir dabar dažnai vadinamas dvidešimt pirmojo amžiaus mitybos gairėmis. Šis metodas pagrįstas tinkamų angliavandenių parinkimu. Be to, autorius skiria daug dėmesio cholesterolio kiekio kraujyje mažinimui bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.
Pasak M. Montignaco, daugiau kaip pusę amžiaus tradicinės dietologijos šalininkai klydo, manydami, jog svorio didėjimo kaltininkės yra kalorijos. Mitybos specialistai iš tiesų manė, kad žmogaus organizmas veikia kaip paprasta katilinė: maistas suteikia energijos, kurią žmogus naudoja dirbdamas fizinį darbą, palaikydamas reikiamą kūno temperatūrą. Buvo teigiama, jog žmonės storėja todėl, kad per daug valgo ir per mažai juda. M. Montignaco nuomone, ši hipotezė yra pasenusi ir klaidinga. Tą rodo vis didėjantis nutukusių žmonių skaičius pasaulyje, kai maisto pramonė gamina vis daugiau nekaloringų maisto produktų.
Nekaloringos dietos, autoriaus manymu, yra netgi pavojingos, nes sutrikdo mitybos pusiausvyrą ir sukelia įvairius negalavimus, jau nekalbant apie tai, kad dažnai yra nutukimą skatinantis veiksnys. Be to, kai maisto nepakanka, organizmas nepraleidžia nė menkiausios galimybės kaupti atsargas, todėl vos pradėjus maitintis įprastai prarastasis svoris tuojau pat grįžta. Paradoksalu, tačiau kuo ilgiau laikomasi dietos, tuo greičiau po to atsistato svoris.
Ką gi siūlo Michelis Montignacas? Jo teigimu, storėjama, o dar blogiau – tunkama, ne todėl, kad per daug valgoma, bet todėl, kad valgoma netinkamai. Pasirinkus netinkamus maisto produktus sutrinka medžiagų apykaita, kurios mechanizmai skatina organizmą kaupti per dideles riebalų atsargas.
Savo metodą autorius grindžia naujausiais diabetologų tyrimais. Nustatyta, kad nutukusiam žmogui būdingas aukšto laipsnio hiperinsulinizmas, kitaip tariant, stambaus žmogaus kraujyje insulino yra gerokai daugiau nei liekno žmogaus kraujyje. Insulinas atstato normalų glikemijos (cukraus kiekio kraujyje) lygį. Kasos pagaminamo insulino kiekis yra tiesiog proporcingas gliukozės kiekiui, t. y. jei gliukozės kraujyje mažai, insulino taip pat bus išskiriama mažai, ir atvirkščiai.
Liekno žmogaus organizme viskas vyksta pagal šį dėsnį – kasa visada pagamina glikemijos lygį atitinkančią insulino dozę. Kas kita antsvorio turinčiam ar nutukusiam žmogui. Kai glikemija pasiekia piką, kasa pagamina insulino daugiau negu reikėtų normaliam glikemijos lygiui grąžinti. Toks reiškinys vadinamas hiperinsulinizmu. Kuo čia dėtas hiperinsulinizmas ir per didelis svoris? Nustatyta, kad hiperinsulinizmas sužadina medžiagų apykaitos mechanizmus, kurie skatina organizmą intensyviai kaupti riebalus.
Michelis Montignacas teigia, kad hiperinsulinizmas yra mitybos padarinys. Šiuolaikiniai maisto produktai, ypač perdirbti pramoniniu būdu – rafinuoti grūdai, bulvės, cukrus, turi aukštą glikemijos indeksą (rodantį angliavandenių savybę keisti cukraus kiekį kraujyje), todėl sukelia hiperglikemiją.
Norėdami atsikratyti antsvorio turime pradėti nuo svarbiausios jo priežasties – mitybos. Reikia keisti mitybos įpročius ir pradėti vartoti tokius angliavandenius, kurių glikemijos indeksas yra žemas ir teigiamai veikia medžiagų apykaitos procesą.
Savo knygoje “Valgydami lieknėkite ir išlikite liekni” Michelis Montignacas ne tik atskleidžia savo metodo paslaptis, bet ir nurodo tinkamus maisto produktus, pateikia pusryčių, pietų ir vakarienės pavyzdžių, savo sukurtų patiekalų receptų.
M. Montignaco knyga knygynuose pasirodys vasario 9 d.
