Buvau paauglė, pakeitusi bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą į gimnaziją. Joje nepritapau, mokiausi prastai, mokytojai manęs nemėgo, o bendraklasiai nepriėmė. Savo kūnu taip pat nebuvau patenkinta. Visad buvau liesutis vaikas, paauglystėje formos pasikeitė, ne tik kilogramai prisidėjo, bet ir kaulų struktūra pakito.
Tokie pokyčiai mane glumino ir jaučiausi tikrų tikriausias bjaurusis ančiukas. Šeimoje, giminėje vyravo maisto kultas, viskas sukosi apie jį ir tik jis buvo svarbus ir visų svarbiausias. Taigi, 2005-ųjų vasarą nusprendžiau, jog ją praleisiu su anoreksija. Ir aš ją pamilau.
Visas dienas miegodavau (tiksliau gulėdavau, nes praktiškai negalėjau miegoti - tik po keleto bemiegių naktų aplankydavo miegas) lovoje ir tik retkarčiais kur nors išeidavau. Porą kartų per dieną pamalonindavau save itin mažomis porcijomis, tai galėdavo būti pora saldainių ir glaistytas sūrelis, stiklinė kokio nors gėrimo.
Visą dieną galvodavau, apie tą akimirką, kai įsidėsiu kelis trupinėlius į burną, laukdavau ir svajodavau. Atradau tiek daug skonių ir kvapų įprastuose kasdieniuose užkandžiuose ir saldumynuose (jų neatsisakiau, tik vartodavau itin mažas porcijas), apie kuriuos niekad anksčiau nesusimąstydavau. Pildydavau valgymo sąsiuvinį, jame kruopščiai žymėdavausi laiką, kiekį, kalorijas, man patikdavo tokia disciplina ir tvarka.
Kartais naktimis pabusdavau po keistų košmariškų sapnų ir išsigandusi nesuvokdavau, ar tik aš ką tik ko nors nesuvalgiau?! Parduotuvėse įlįsdavau į mažiausius dydžius, praradau visus moteriškumo ženklus (dingo ir menstruacijos) ir aš tuo mėgavausi.
Taip, aš tikrai norėjau „pakilti virš bet kokio materialumo“ ir primityvumo, kuris mane supo, „atmesti panašumus su mama“. Tiesa, aplinkinių žvilgsniai mane žeidė, artimųjų pastebėjimai taip pat, negalėjimas atlikti pratimų kūno kultūros pamokose, persirenginėjimas rūbinėje mane trikdė.
Galiausiai viskas išslydo iš mano rankų, kad ir kaip vėliau mėginau visa tai susigrąžinti.
Dabar man 23-eji. Su savo kūnu beveik susitaikiau, vis tik vis dar stengiuosi palaikyti šiek tiek mažesnį - ribinį svorį tarp normos ir ligos. Rašau baigiamąjį darbą (labai sunkiai) ir bijau dėl ateities - dėl darbo perspektyvų. Ilgus metu sergu depresija, kuri nebuvo pastebėta ir gydyta, dėl jos teko stabdyti įpusėjusias studijas.
Visgi vaistai, psichologo konsultacijos nepadėjo (jas vis dar lankau). Nebuvo didelių gyvenimo pokyčių: gyvenu su mama, kadangi finansinės galimybės neleidžia gyventi atskirai. Todėl dažnai aplanko praeities šmėklos.
Vaikystę ir paauglystę prisimenu kaip ypatingai sunkius ir nelaimingus laikotarpius. Skurdas, tėvų barniai, muštynės. Mes, vaikai, buvome į visa tai įtraukti ir turėjome atlikti mamos 'gelbėtojų' vaidmenį. Tačiau po viso to aš dar nebuvau tvirtai nusistačiusi prieš šeimos kūrimą, vaikus ir vyrus.
Tokia nuomonė sutvirtėjo po nenusisekusių santykių. Tuomet pamaniau, jog vyrams viso to nereikia. Kartais užmegzdavau į nieką nevedančius santykius, turėdama išankstinį nusistatymą, todėl jie manęs nežeisdavo. Ir Jūsų pastebėjimas, jog: „[...] gamta moteris įžemino labiau nei vyrus, susiedama jas su žemiškais dalykais - mėnesinėmis, nėštumu, kūdikių maitinimu“, yra kasdienis mano „būti ar nebūti“ klausimas, kuris persmelkia mane iki pat šerdies ir ją drasko.
Aš vis dar esu „nedėkinga gamtai“. Ir šis nedėkingumas labiau kyla ne iš nepasitikėjimo savimi, savo jėgomis, tai kyla iš netikėjimo. Aš jau nebetikiu, aš daugiau nebetikiu, aš visai nebetikiu niekuo.
Tikra tiesa, jog „su vyru moteris gali pakilti“. Mano gyvenime tokio vyro nebuvo. Kodėl aš tai žinau? Nes buvo akimirkų, kai taip jaučiausi, bet jos buvo tik miražas. Esu labai vieniša. Vienatvė taip įaugusi į mane, kad aš jau nebežinau, kaip gali būti kitaip. Nepatiriu jokio gyvenimo džiaugsmo, nematau prasmės. Dažnai būnu užsigalvojusi, prastai miegu ir jaučiuosi kaip ateivis iš kitos planetos.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laišką stengiausi skaityti tarsi būčiau jūsų vidinio pasaulio liudytoja. Kai kurie sakiniai iškyla į paviršių ir tarsi tampa ryškesni nei kiti. Galima atpažinti, kokius jausmus ar mintis sužadina jūsų pasidalinimas. Šis skaitymo būdas gali kalbėti apie tai, ką aš pati atpažįstu per jūsų istoriją, kita vertus, jis gali padėti atpažinti jūsų gyvenime veikiančius elementus, kurie kuria jūsų pasaulį dabar.
Pirmiausia norisi ataidėti dvi jūsų laiško vietas: „2005-ųjų vasarą nusprendžiau, jog ją praleisiu su anoreksija“ ir „Aš jau nebetikiu, aš daugiau nebetikiu, aš visai nebetikiu niekuo“. „Nusprendžiau“ – be galo stiprus žodis, kuris nejučia persikelia prie „nebetikiu“.
Atrodytų, jog tai, kas vyksta su jumis, jūsų sunkumas, santykis su žmonėmis yra atsitiktiniai dalykai. Lemtis, nuo jūsų nepriklausantis pasaulis, kuriame jūs tiesiog būnate. Tam tikrose laiško vietose galima atpažinti, jog lyg ir tikite, kad kaip būti, toje jus užklupusioje aplinkoje renkatės pati.
Tačiau įskaitomas bejėgiškumo jausmas manyje sužadina mintis, jog patį pasaulį regite kaip be galo slogų, neteisingą bei skriaudžiantį bei tikrai ne jūsų galiomis keičiamą ir išjudinamą.
Ir vėl man norisi grįžti prie tų dviejų žodžių „nusprendžiau“ ir „nebetikiu“. Rašydama juos ir tardama mintyse jaučiu didelę jėgą ir savotišką nekintamumą. Tarsi nuosprendį. Iš pirmo žvilgsnio pasirinkimą kaip būti gyvenime.
Jei tiems dviem žodžiams leidžiu skleistis, jie man tarsi tampa pačiu jūsų pasauliu. Nepajudinamu, be galimybės jam būti kitokiu ir visiškai jūsų pačios valdomu... Ir tik vienas klausimas visą tą mūrą priverčia sujudėti, susvyruoti: kas paskatino pasidalinti savo istorija čia? Turint gydymą, psichologo palaikymą, kas kviečia siųsti laišką į tokią neapibrėžtą erdvę, kuomet nebėra tikėjimo...
Prie šio klausimo grįšiu po akimirkos. Po to, kai pasidalinsiu jausmu, kurį sužadina tas dviejų žodžių sąskambis „nusprendžiau“ – „nebetikiu“. Tas jausmas yra pyktis. Nuogas, akmeninis, nepajudinamas pyktis, kuris persmelkia regint tą pasirinkimą.
Apie ką man kalba tas kylantis jausmas? Pirmiausia, labai tikėtina, jog tie du žodžiai savyje ir talpina būtent šį išgyvenimą. To pasaulio susikūrimas yra tam tikra pykčio forma, jo išraiška, būdas parodyti aplinkiniams, jog yra kažkas, už ką sunku atleisti, kas labai įskaudino ir kas vis dar laiko savo gniaužtuose.
Atrodytų, jog tai, dėl to, kas vyksta su jumis, labiausiai kenčiate jūs pati. Ir ta kančia jau tokia sava, kad tampa nepajudinama, vis gilesnė. Čia vėl norisi grįžti prie šito konkretaus jūsų laiško, kuris tarsi sujudina liūdesio ir netikėjimo tvirtumą. Jis tarsi praskleidžia uždangą, pro kurią šiek tiek regėti, jog toks jūsų buvimas turi prasmę. Greičiausiai sukelti skausmą ne tik sau, bet ir tiems, nuo kurių skaudėjo ir galbūt vis tebeskauda. Taigi... „nusprendžiau“ vis dar lieka stabilus, tačiau kitas žodis prašosi papildymo, perklausimo.
Dar vienas jūsų laiške iškylantis dalykas yra moteriškumo nykimas. Per sutrikimą, per nuostatas. Justi, jog jis labai su jumis ir prieš jus, tik išties ryškiame klausime jam „būti“ jam „ar nebūti“. Ir vėl gi, atsiranda jausmas, jog per neleidimą būti savam moteriškam pradui, užkertate kelią kito žmogaus buvimui jumyse – labai tikėtina jūsų mamos. Taigi savęs suskliaudimas reikalingas, kad tam tikra prasme būtų nubausta ar net sunaikintą kito asmens dalis jumyse...
Visgi „nuspręsti“ reiškia pasirinkti. Pasirinkti naikinti savyje esančią gyvą, kito, per daug įskaudinusio, nuvylusio asmens dalį, o tuo pačiu ir save. Arba keliauti atleidimo keliu... į gyvybę.
Greičiausiai reginčią ir jau niekada nebegalėsiančą savęs apgauti, bet gyvybę. Be galo svarbu nepamiršti, jog sunaikinti, nėra vienintelė galimybė išgyventi.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
