Dažname biure galioja nerašytas įstatymas, kad jame privalo būti ne tik spausdintuvas, kavos aparatas ir arbata, bet ir kolega su saldumynų pilnu stalčiumi. Dažname biure yra toks bendradarbis, kurio atsargos padeda įveikti atėjusius sunkius laikus.
Kai reikia užbaigti projektą ir įtampa pasiekia piką, toks kolega netrukus išgirsta klausimą: „Gal kažką turi?“ Suprantama, pirštu rodoma į tą slaptą stalčių. O ten yra visko, ko silpnybės akimirką reikia labiausiai: šokoladų nuo pieninio iki juodojo, pačių įvairiausių saldainių ir net guminukų.
Tai, kad susiklosčius sudėtingai situacijai staiga pajuntame norą suvalgyti kažką saldaus, nėra sutapimas. Kad galėtumėme toliau mąstyti, susikoncentruoti ir įveikti stresą, smegenims reikia pakankamai gliukozės. Paprastas cukrus neuronus aprūpina energija, kad jie galėtų perduoti impulsus.
Maistas smegenims
Psichologai jau ne kartą įvairiais tyrimais įrodė, kaip svarbu smegenis aprūpinti energija. Vienas tokių eksperimentų – Stroopo užduotis (angl. Stroop Task). Jos metu kompiuterio ekrane rodomi žodžiai ir tiriamasis turi kaip įmanoma greičiau pasakyti, kokia spalva užrašytas žodis. Sudėtingumas slypi tame, kad žodis „raudona“ užrašytas mėlyna spalva, o „geltona“ – žaliai. Tai reikalauja didelės dėmesio koncentracijos, taigi, ir pakankamai energijos. Psichologai Matthew Gailliotas ir Roy Baumeisteris iš Floridos valstijos universiteto (JAV) nustatė, kad greičiausiai šio eksperimento metu reaguoja ir mažiausiai klaidų daro tie, kurių kraujyje daugiausia gliukozės – tai reiškia, kad smegenys gerai aprūpintos energija.
Jei tik ilgesnį laiką buvome įsitempę, gliukozės lygis krenta. Dėl to ne tik darosi sunkiau sutelkti dėmesį, bet ir sudėtingiau atsispirti pagundoms. Tai įrodė ir dar vienas tyrimas, kurio dalyviams buvo leidžiama gerti alų, tik nepadauginant. Jiems buvo pasakyta, kad dar teks atlikti vairavimo testą. Tie, kuriems atliekant užduotį teko labiausiai susitelkti, alaus išgėrė daugiausiai.
Kito eksperimento metu tiriamiesiems buvo duoti labai skaniai atrodantys keksiukai, tačiau jiems nebuvo leista jų valgyti. Tiems, kuriems nepakako valios jiems atsispirti, vėliau sunkią užduotį pavyko atlikti greičiau nei keksiukais nesusiviliojusiems tyrimo dalyviams.
Savikontrolė taip pat mažėja
Net ir už tyrimų laboratorijų sienų akivaizdu, kad tie žmonės, kuriems tenka kasdien patirti įtampą, tam išeikvojama labai daug jėgų. Toks žmogus sunkiau save kontroliuoja ir kitose gyvenimo srityse, todėl arba griebiasi cigarečių, arba puola ieškoti kažko saldaus.
Taigi, potraukis saldumynams paūmėja todėl, kad įtemptai dirbant ar patiriant stresą smegenims trūksta gliukozės. Kitaip tariant, organizmui reikia kuro, kad variklis toliau veiktų. Ironiška tai, kad bandant šokoladui atsispirti, noras jam dar labiau didėja. Priežastis paprasta: kaip eksperimentai jau parodė, impulsų kontrolei taip pat reikia gliukozės.
Išeitų, kad aplenkti tą saldumynų stalčių nėra jokių galimybių. Na, nebent treniruositės. Valią ugdyti galima reguliariai save paskatinant. Tai taip pat mokslininkai jau patvirtino. Tad gal imkimės šių valios treniruočių nieko nelaukdami? Ko norėtumėte labiau – šokolado putėsių ar gabalėlio citrinų pyrago..?
