Samurajai iš megapolio
Išvertus iš japonų kalbos, „kendo“ reiškia „kardo kelias“. Pasirodo, mūsų laikais senovinė samurajų technika itin paklausi ir vystosi, patraukdama vis naujus sekėjus. Pasaulyje jų daugiau kaip 8 milijonai ir ši armija nuolat auga. Surinkę paieškos sistemoje egzotišką žodį „kendo“, veikiausiai netoliese nuo namų surasite klubą, kur mokoma šio senovinio meno.
Kodėl paprasti miestiečiai susižavi kovos praktika, sunkiai pritaikoma realiame gyvenime? Iš dalies kalta Rytų mada apskritai ir Japonijos – konkrečiai. Bet ne tik. Esmė ta, kad kardas – tai, visų pirma, sielos, o ne jėgos instrumentas. Kova su kardais reikalauja koncentracijos, dėmesingumo, ryžtingumo ir drąsos – savybių, kurios itin svarbios ir darbe, ir apskritai gyvenime, rašo žurnalas "Zdorovje".
Trys kendo filosofijos sudedamosios dalys
Kūno kelias – teisingos pozos, laikysena, distancija
Kardo kelias – smūgiavimo technika
Sąmonės kelias – pasaulėjauta ir sielos būsena
Technikos reikalas
Šiuolaikinis kendo kilęs iš kendziutsu, senovinės samurajų kardo valdymo technikos. Iš pradžių ji buvo ritualinio pobūdžio – atlikti savižudybės ceremoniją arba nukirsti galvą jau nugalėtam priešininkui; laikui bėgant, kardas imtas naudoti ir dvikovai. Tai ypač išpopuliarėjo Japonijoje XVII amžiuje. Kad pirmoji treniruotė mokiniams netaptų paskutine, jiems duodavo bambukinius kardus – šinai.
Oficialiais kendo gimimo metais laikomi 1920-tieji – būtent tuomet įvairios fechtavimo technikos buvo sujungtos vienu pavadinimu. Kažkuriuo momentu senosios praktikos filosofijoje įvyko lūžis ir kendo užduotimi tapo ne užmušti priešininką, bet sustiprinti kūną ir sielą.
Dabar kendo treniruotėse, kaip ir anksčiau, vietoje tikro samurajų kardo naudojami šinai, susidedantys iš keturių kartu sutvirtintų bambukinių dalių. Atakos būna dviejų tipų: kirtimo ir dūrimo; pastarosios nukreipiamos tik į gerklę, todėl pradedančiųjų jų nemoko.
Kendoki menas vertinamas pagal meistriškumo liudijimo sistemą (kju ir danus). Tačiau pasipuikuoti juodu diržu ar kokiu nors kitu atributu neišeis: skirtingai nuo kitų rytietiškų kovos menų, išorinių meistriškumo požymių nenumatyta. Taigi kendo ugdo dar ir kuklumą. Ir, žinoma, kantrybę: esant vidutiniam fiziniam pasirengimui prireikia nuo pusmečio iki metų išmokti valdyti kardą, išlaikyti pusiausvyrą ir sekti kvėpavimą.
Visa uniforma
Kendo kovotojo ginkluotė susideda iš šalmo (men), apsaugos rankoms (kote), kirasos (do) ir apsaugos juosmeniui (tare). Tačiau iškart apsišarvuoti nepavyks: pirmuosius porą mėnesių teks treniruotis basomis, su hakama (sijonu-kelnėmis) ir keikogi (marškiniais).
Kas su kardu pas mane ateis...
Iš pradžių kendo devizas skelbė: „Pergalė – gyvenimas, pralaimėjimas – mirtis“. Mokėjimas visiškai susikoncentruoti į situaciją, per suskaičiuotas sekundes įvertinti jėgas ir padaryti vienintelį teisingą judesį – visi šie įpročiai svarbūs ne tik treniruotės metu. Kendo mokytojas pritariamai linktels tik jei mokinys atliks tikslų, prasmingą smūgį į tikslą.
Pagrindinis kendo principas – „Be galo gerbdamas priešininką, priešinkis jam visomis jėgomis“. Dar daugiau, vienodai svarbu nugalėti ne tik priešininką, bet ir save. „Užsiėmimo metu iš visų jėgų stenkitės vystyti savo asmenybę“, - sako žymus meistras Hirosi Odzava savo knygoje „Kendo pagrindai“. – „Bet kokiu treniruočių etapu būtina prisiminti, kad kendo neįmanoma išmokti – tai veikiau menas, kurio mokymasis suteikia nuolatinį pasitenkinimą“. Apskritai ėmeisi darbo – atiduok jam visą save, atsikratyk pašalinių minčių, būk čia ir dabar, įdėk visą save į kiekvieną judesį.
Eksperto komentarai. Gydytojas Andrejus Kabyčkinas
“Visi rytietiški kovos menai gerina reakcijos greitį, stimuliuoja harmoningą raumenų vystymąsi. Tačiau norėtųsi perspėti: rytietiškas atviras atraminio-judėjimo aparato tipas skiriasi nuo šiaurietiško, uždaro. Sąnarių hipermobilumas, kurį vysto rytietiški kovų būdai, vakariečiui gali baigtis alkūnių ir ypač kelių traumomis. Ypač reikia pasisaugoti tiems, kurie jau turėjo problemų su kojomis. Žmonėms su judėjimo aparato anomalijomis ar širdies bei kraujagyslių ligomis kendo užsiiminėti negalima. Užtat esant kvėpavimo organų problemoms (pavyzdžiui, bronchinei astmai) kendo naudinga. Todėl prieš pradėdami treniruotis pasikonsultuokite su gydytoju (bent jau ortopedu ir terapeutu).“
Pradėję lankyti kendo pastebi: po pirmojo treniruočių etapo, išmokę užtikrintai laikyti rankose treniruočių kardą (tam reikia 4-6 mėnesių), pradedama mąstyti ir elgtis naujai. Kritinės situacijos suvokiamos ne kaip siaubinga problema, o kaip dvikova, kur viskas priklauso nuo tavęs.
Eksperto komentarai. Kendo instruktorius Jurijus Demidovas
„Kendo kiekvienas užsiima pagal savo galimybių ribas. Kendo nepavers jūsų nenugalimu atletu, užtat išmokys savidisciplinos. O tai savo ruožtu lemia gyvenimo būdo peržiūrėjimą apskritai: fiziniai krūviai nesuderinami su žalingais įpročiais. Padidėja atsparumas, rečiau sergama. Dėl nuolatinio teisingo krūvio nugaros raumenims ir pečiams atsiranda karališka laikysena.
Laikui bėgant vystosi vikrumas, puiki judesių koordinacija, reakcija ir ritmo jausmas. Galiausiai kendo vysto asmenybę: ugdo drąsą, savarankiškumą, iniciatyvumą. Kendo puikiai mažina stresą. Kuo ilgiau praktikuosite, tuo labiau mokėsite valdyti ir gerbti save, pasitikėsite savimi.“
Dažnos naujokų problemos
• Sąnarių skausmai. Tai nereta problema pirmosiomis kendo užsiėmimų savaitėmis, nes mokinys daug laiko praleidžia nepatogioje pozoje, sėdėdamas sukryžiavęs kojas. Jaudintis neverta: greitai kūnas pripras ir diskomfortas praeis.
• Pūslės nuo kardo ant delnų. Paprastai tai požymis, kad netaisyklingai jį laikote. Tobulėkite!
• Nutrintos pėdos. Jei jūsų oda labai švelni ir niekad nevaikščiojote basomis, iš pradžių galite užsiiminėti su kojinėmis.
